Ši juosta pasakoja vieno žymiausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio gyvenimo ir kūrybos istoriją. „Atlaidai“, „Lietuvos senamiesčiai“, „Atminties sodai“, „Paskutinieji namai“, „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“ – tai bene ryškiausi fotomenininko ciklai, jo pavardę įrašę į Lietuvos fotografijos aukso fondą.
Režisierius J.Skudra pasakoja istoriją žmogaus, nuo jaunystės pasirinkusio laisvės kelią ir, nepaisant suvaržymų bei politinės sistemos, kūrusio tai, kas tuomet jam atrodė būtina. Barselonoje gyvenantis režisierius teigia siekęs sukurti asmenišką ir intymų pasakojimą apie žinomą menininką bei parodyti, kas slypi anapus objektyvo, nutilus visoms ovacijoms ir kelionių įspūdžiams.
– Jori, tai yra pirmas jūsų ilgametražis dokumentinis filmas, kurio herojumi tapo žinomas fotografas Romualdas Požerskis. Kuo patį patraukė ši asmenybė?
– Romualdą pažįstu nuo ankstyvos vaikystės: mūsų šeimos artimai bendravo, todėl dažnai vasaromis susitikdavome pajūryje, Nidos kaime, Latvijoje. Pamenu tuos ilgus pasisėdėjimus prie laužo maždaug prieš dvidešimt penkerius metus. Romualdas visuomet turėdavo gausybę istorijų, kurias kaip koks burtininkas vis traukdavo iš užančio. Man jo asmenybė ir charizma paliko didžiulį įspūdį.
Kai man buvo, rodos, dvylika metų, atostogų pajūryje metu Romualdas davė VHS kamerą ir aš ėmiau žaisdamas kažką filmuoti. Beje, montuojant šį filmą, vienoje juostoje iš jo archyvo kelioms sekundėms šmėkštelėjo mano dvylikamečio veidas. Tuomet suvokiau, kad ši mūsų istorija tęsiasi jau tikrai ilgą laiką. Kažkuria prasme Romualdą net galiu vadinti savo kūrybos krikšto tėvu.
Pats esu gan smalsus žmogus: man patinka netikėtos pažintys su įdomiais žmonėmis. Ir čia labai pasitarnauja kino kamera, nes galiu užfiksuoti jų pasakojimus, gyvenimo būdą, pasaulėjautą. Pavyzdžiui, kadaise mėnesį gyvenau su atsiskyrėliu vienuoliu Danijoje, keldavausi su juo ketvirtą ryto ir fiksavau jo kasdienybę. Barselonoje filmavau su metalo detektoriumi po paplūdimį vaikštantį ir visokius dalykus randantį vyrą – neįtikėtina, kokių dalykų galima pamatyti jo garaže...
Romualdas taip pat yra neeilinė asmenybė. Ypač dėl savo darbų, taip pat ir gyvenimo būdo, kurį nulemia fotografija. Mane domina žmonių kitoniškumas, kuriame atrandu mūsų visų bendrumus. Mane domina žmogiškas ryšys ir asmeninės istorijos, kurios gali nuversti į slapčiausias vidines gelmes. To aš ir ieškojau leisdamasis į šią kelionę.
– Pamenate, kada R.Požerskio darbus pamatėte pirmą kartą? Kokį įspūdį jie jums sukėlė?
– Pirmas atsiminimas – tai nuotrauka iš ciklo apie mažąjį Alfonsą, kur jis sėdi prie jūros, o pro šalį bėga nuoga mergina. Šis kadras man padarė didžiulį įspūdį, visų pirma, dėl tokios neįprastos, keistos situacijos. Beje, šią nuotrauką panaudojau ir savo filme.
O žvelgiant kiek giliau ir plačiau, tai, žinoma, reikėtų kalbėti apie jo fotografijų ciklą „Atlaidai“, kuris yra išskirtinis ne tik Lietuvos fotografijoje, bet ir pasauliniame kontekste. Tai fantastiškas darbas. Kiek ten neįtikėtinų siužetų, scenų, įvykių... O dar turint galvoje laikmetį, kada visa tai buvo sukurta. Kaip Romualdui pavyko susilieti su aplinka ir likti beveik nepastebimam – tai man iki šiol kelia nuostabą... Tai yra neįtikėtinai paveikus ir turiningas ciklas. Maža to, juk šiandien tokių atlaidų jau nebėra.
– Kaip į jūsų sumanymą kurti apie jį filmą reagavo pats R.Požerskis?
– Aš jam paskambinau, išdėsčiau pirminę idėją, o jis pasakė „gerai, galime pabandyti“. Taip ir pradėjome. Pirminė šio filmo idėja buvo trumpas metras – greitai nufilmuoti, greitai padaryti ir imtis naujos temos. Tačiau Romualdo istorija buvo kitokia, su ja norėjosi būti ilgą laiką. Taip filmo kūrimas išsitęsė net iki šešerių metų.
Žinoma, šalia buvo ir kitų darbų, o ir filmo koncepcija su laiku keitėsi. Kūriau gan spontaniškai, nežinodamas, kur visa tai nuves. Galiausiai kažkuriuo metu teko sustoti ir imtis filmo montažo. Džiaugiuosi šiuo laiku ir galimybe dirbti niekur neskubant, tiesiog būnant su Romualdu: stebėti jį ne tik viešumoje, parodose, bet ir kasdieniame gyvenime. Tai man ir buvo svarbiausia: pažiūrėti, kas slypi už to žinomo ir kitiems atpažįstamo fotografo vaidmens.
– Jūsų filme nėra ilgų pasakojimų, daugiau orientuojatės į dabartinį Romualdo gyvenimą, jo kasdienybę, kurioje susipina prisiminimai ir dabartis.
– Pradžioje filmavome nemažai interviu, iš viso gal net penkiolika. Kalbinau ne tik patį Romualdą, bet ir jo bičiulius, artimuosius. Tačiau vėliau, po trejų filmavimo metų, perėjome daugiau prie tylos ir paties buvimo. Tuomet Romualdui jau nebereikėjo nieko pasakoti, rodyti ir įrodinėti: liko tiesiog gyvenimas už kadro, su kasdieniu džiaugsmu ir liūdesiu, vargais ir vienatve, nuoboduliu ir netikėtumais. Būtent čia ir prasidėjo tikroji dokumentika. Romualdas nebesuko galvos dėl mano buvimo šalia, tiesiog darė tai, ką jam reikėjo daryti: tvarkė sodybą, skraidino droną, eidavo maudytis, grybauti ar tiesiog pasnausti. O aš bandžiau tai užfiksuoti.
Šitaip galiausiai susikaupė trys ar keturi šimtai valandų filmuotos medžiagos. Pagrindinis darbas vyko montažinėje, bandant atsirinkti perliukus ir juos suverti į vientisą siužetą. Galiausiai atsisakėme didžiosios dalies interviu, kitų žmonių pasakojimų apie Romualdą. Šitaip filmo pagrindu tapo Romualdo dabartis iš stebėtojo perspektyvos.
– Žiūrint filmą susidarė įspūdis, kad Romualdas yra nuolat kelyje – pradedant nutrūktgalviškais važinėjimais motociklu jaunystėje, fotografinėmis kelionėmis po atlaidus ar Atgimimo įvykius. Tačiau ir dabartiniais laikais jis nenustygsta vietoje – ne kartą važiavo į Amerikoje vykstantį festivalį „Burning Man“ ar Bangladešą. O filme jūs kartu taip pat nuolat keičiate vietas – tai Prancūzijoje ar Ispanijoje, tai Kaune ar pajūryje. Ar galima sakyti, kad kelionė – tai savotiškas jo gyvenimo būdas?
– Taip. Juk jis yra iš tos kartos, kuri skaitė Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“, o paskui patys sėdo ant motociklų ir išlėkė savo keliais klausydamiesi roko. Motociklai ir muzika smarkiai prisidėjo formuojant jo asmenybę ir pasaulėžiūrą. Ir, man rodos, savita forma jis tai tęsia ir šiandien, nepaisant to, kad šiemet jam sukanka 75-eri metai.
Nepaprastai žaviuosi Romualdu, jo aktyvumu, maištingumu, neprisitaikėliškumu, o kartu ir gebėjimu keistis, domėtis pasauliu. Sovietmečiu jam ne kartą teko apginti savo laisvę kurti, daryti tai, kas atrodė svarbu ir būtina, nepaisant to, kad, tarkime, „Atlaidų“ ciklo negalėjo niekur viešai rodyti. Ir vis tiek jis tai darė.
O paskui ištiko kapitalizmas, keitėsi fotografijos technologijos – daug ko jam teko mokytis iš naujo. Ir jis nesustojo praeityje, o drąsiai nėrė į šią naują tikrovę. Filme galima pamatyti, kaip jis skraidina droną ir daro juo nuotraukas. Jam vis dar yra smalsu ir tai, man rodos, yra jo gyvybingumo, vidinio jaunatviškumo šaltinis.
Praleidęs šitiek laiko su Romualdu, jaučiu, kad pasirinkau jį neatsitiktinai. Man rodos, esame šiek tiek panašūs. Man irgi labai patinka keliauti, kaskart atsidurti naujoje, nepažįstamoje vietoje ir žiūrėti, ką šiandien gyvenimas man padovanos – kokius vaizdus, susitikimus, pažintis. Artimas ir noras vaizdu fiksuoti žmogaus istoriją ir ją išsaugoti ateičiai.
– Ne kartą filme nuskamba mintis, kad to, kas buvo – nebėra, tačiau kartu su Romualdu važiuojate į šiais laikais vykstančius atlaidus, net tas pačias vietas, kur kitados jis fotografavo. Ko ten ieškojote? Patvirtinimo, kad viskas praeina?
– Jis ir į „Burning Man“ festivalį Nevados dykumoje važiavo dešimt kartų, nors kaskart įsitikina, kad taip kaip buvo jau nebėra. Sugrįžęs vis sako, kad daugiau nevažiuos, bet praeina šiek tiek laiko ir vėl svarsto galimybę nuvažiuoti ten dar sykį. Matyt, tai labai žmogiška – bandyti sugrįžti ten, kur praėjo svarbūs gyvenimo įvykiai ir kaskart įsitikinti, kad tai jau nepasikartos. Būtent tai mums vis primena apie esminį dalyką – dabarties akimirką.
Sąmoningai su juo važiavome ir į atlaidus, net Žemaitijos Kalvariją, kur Romualdas padarė ne vieną įsimintiną kadrą. Žinoma, dabar atlaidai visiškai kitokie nei prieš keturis ar penkis dešimtmečius, kai jis aktyviai dirbo su šia tema. Nepaisant to, Romualdas ir dabar fotografavo.
Čia, man rodos, atsiskleidžia pati fotografo esmė: tai nuolatinis buvimas ant mirties slenksčio, fiksuojant dabartį, kuri praeina ir niekados nebepasikartos. Tai labai poetiška, filosofiška ir tikra.
Šia prasme simboliškas ir fotografo darbas tamsiame kambaryje po raudona lempa ryškinant juostas ir spausdinant nuotraukas. Tame yra kažkas magiško, paslaptingo: kaip tuščiame lape pamažu ima ryškėti momentai iš praeities. Tokiu būdu fotografija tampa istorijos liudininke, atskleidžiančia tai, ko jau nebėra ir niekados nebebus.
Beje, įdomu, kad ta praeitis gali jaudinti ne tik tuos, kurie atsimena konkrečius įvykius, istorijas, bet ir žmones, kurie nėra to matę. Ne kartą užsienyje stebėjau, kaip prie Romualdo prieina žmonės ir su didžiausiu jauduliu pasakoja įspūdžius, kuriuos jiems padarė „Atlaidų“ ciklas. Esu matęs, kaip žiūrovai stovėdami prie jo darbų verkia. Taip fotografija tampa tiltu jungiančiu praeitį su dabartimi. Ir tai yra fotografijos fenomeno dalis.
– Kodėl filmo pavadinimui pasirinkote Ernesto Hemingway romano „Senis ir jūra“ parafrazę?
– Jūra yra labai svarbi Romualdo gyvenime. Minėjau, kad jis turi sodybą beveik ant jūros kranto, kur praleido ir iki šiol praleidžia nemažai laiko. Čia jis išgyveno laimingiausias gyvenimo akimirkas, tačiau ir skaudžiausias taip pat. Viena banga atneša laimę, o kita – nelaimę. Tai, galima sakyti, yra gyvenimo simbolis, atskleidžiantis mūsų žmogiškumą ir tai, kad ne viskas priklauso nuo mūsų valios bei pastangų. Daug epizodų šiame filme yra nuo jūros, o siužete pamažu šios temos atsiskleidžia.
– Ar buvo dalykų, ko pats pasisėmėte iš Romualdo?
– Žiūrint į jį man nebebaisu pasiekti tokio garbaus amžiaus, kokio dabar yra Romualdas. Jis ironizuoja, juokauja, mokosi naujų dalykų, keliauja. Jis yra kupinas meilės gyvenimui ir kūrybai. O svarbiausia – jis yra laisvas. Tai man ir yra didžiausia jo pamoka.
