TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Kvadratas“: susprogdinti politkorektiškumo burbulą

Kadras iš filmo „Kvadratas“ 15min recenzija
Scanoramos nuotr. / Kadras iš filmo „Kvadratas“
Šaltinis: 15min
1
A A

Stokholmo centre, greta modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus, sukuriama instaliacija – „Kvadratas“. Čia kiekvienas gali sulaukti pagalbos, paramos, užuojautos. Čia negalima vogti, skriausti, įžeidinėti. Atsistoti „Kvadrato“ perimetre reiškia patekti į gėrio ir socialinio sąmoningumo oazę.

Tačiau jei visa tai taikoma „Kvadratui“, kokios normos, kokie dėsniai veikia už jo? Apibrėždamas kelių metrų plotą, „Kvadratas“ – Švedijoje iš tiesų egzistuojanti meno instaliacija ir „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje nuskynęs Rubeno Östlundo filmas – kalba apie humanizmą, manifestuojamą skirtingomis kūrybos formomis, bet apleidusį viešąją erdvę, kurioje jau seniai veikia kitokios žaidimo taisyklės.

Kaip ir ankstesniame savo filme „Force Majeure“ (2014), R.Östlundas prožektorių šviesą nukreipia į aukštesniąją socialinę klasę ir jos atstovų sau prisiimamus vaidmenis, kurie susvyruoja susidūrus su neįprastu, svetimu, baugiu. Ir visai nesvarbu, ar tai – tariama sniego griūtis, ar nepasitikėjimu persunkta kultūra, ar kitas žmogus su savu bagažu ir sava istorija. Tik „Force Majeure“ besigūžiančio, tikrojo savo veido prisibijančio personažo portretas kuriamas pasitelkus vieną siužetinę liniją, o „Kvadrate“, siekiant panašaus rezultato, jų yra gyva galybė.

Istorijos epicentre – jau minėto muziejaus kuratorius Kristianas (akt. Claesas Bangas). Išsiskyręs, dvi dukras turintis, puikų atlyginimą gaunantis ir savimi visapusiškai patenkintas veikėjas, kurio gyvenimas pasikeičia vieną rytą pakeliui į darbą išvydus incidentą. Ne, Kristianas, priešingai nei jo pirmtakas iš „Force Majeure“, nepabėga, jis imasi veiksmų – ar bent jau pats tuo tiki. Tik vėliau, kupinas pasididžiavimo savo drąsa, jis pastebi, kad buvo apvogtas. Nebėra mobiliojo telefono, piniginės ir sąsagų.

Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“
Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“

Kristianas, paklausęs savo kolegos patarimo ir, matyt, vedamas dar ryte gautos adrenalino dozės, nusprendžia, kad niekas neturi teisės atimti to, kas jam priklauso, ir pasiryžta vykdyti „teisingumą“. Su kolega įsėdus į savo prabangią „Teslą“ ir klausantis Justice „Genesis“ jiedu keliauja į nepažįstamą rajoną, kad sudrausmintų vagį, o kartu – ir visus jo namo kaimynus...

„Kvadratas“ Kristianui tėra tik projektas, tik instaliacija – tarp jautrių žodžių, rėmėjams išsakomų per muziejaus renginį, ir jo paties veiksmų, akivaizdu, nėra nieko bendro. Kristiano ir pasaulio dviveidystę R.Östlundas atskleis dar ne kartą: kalbėdamas apie piarščikus, bet kokią prasmės užuominą iškeičiančius į skandalą, apie postkonceptualiojo meno kūrėjus ir jų kūrybos vadybininkus, nesugebančius paaiškinti sąmoningai suveltų, šešiaaukščių parodų anotacijų, ar apie socialiai nejautria reklama besipiktinančius, sočiu gyvenimu besidžiaugiančius švedus, retai kada drauge pajudinančius užpakalius, kad praraja, juos skirianti nuo tų, kurių viešai gailimasi, bent per sprindį susiaurėtų.

Atskleisdamas visuomenės veidmainystę R.Östlundas užsimoja plačiai ir kartais pataiko tiesiai į paširdžius. Nuostabia choreografija pavergianti scena, kurioje prabangioje vakarienėje primatu apsimetantis performanso menininkas peržengia įprastas meno normas bei pradeda atakuoti susirinkusiuosius (beje, ši scena primena rusų menininko Olego Kuliko performansą, kurio metu, apsimesdamas šunimi, jis apkandžiojo vaiką), žiūrovą priverčia vienu metu savęs klausti, ką darytų, atsidūręs tokioje situacijoje, drebėti iš baimės, supratus, kiek nedaug reikia, jog saugia atrodžiusi aplinka taptų pavojinga, galiausiai – virpant iš susijaudinimo džiaugtis, jog esi tik stebėtojas, o stebėtojams, kaip žinia, neskauda.

Östlundas vieną po kito sprogdina dirbtinių mandagybių ir politkorektiškumo burbulus, pavyzdžiui, atsisakydamas elgetas vaizduoti kaip išimtinai solidarius, materialinių gėrybių nesigviešiančius individus, nes skurdas, atvirkščiai, dažniau priešina, o ne vienija. Tačiau nors pats „sprogdinimo“ veiksmas neretai yra kaip reta šmaikštus (čia būtų galima paminėti sceną, kurioje Kristianas po nakties, praleistos su amerikiečių žurnaliste (akt. Elisabeth Moss), kovoja dėl panaudoto prezervatyvo), režisierius, mėgindamas priartinti žiūrovą prie savo personažų patirčių, žengia dar toliau.

Jei filmo pradžioje herojus nusideda, praranda savigarbą ar pasiekia dugną, tai finale jo jau laukia išsigelbėjimas ar bent vilties spindulys – tokia yra tradicinė dramaturginė struktūra, kurią R.Östlundas, be jokios abejonės, sulaužo. Kristianas priima vieną neteisingą sprendimą po kito ir net tada, kai jaučia besielgiantis kvailai, atsakomybę bando perkelti kitam, kol galiausiai supranta, jog savąją progą gauti išrišimą jau praleido. Pasirodo, socialinis teisingumas už „Kvadrato“ ribų yra kur kas sudėtingesnis procesas.

Beveik pustrečios valandos trunkantis filmas knibždėte knibžda puikių idėjų – rodos, iš „Kvadrato“ būtų galima sukurti dar tris keturis ilgametražius filmus. Tokia gausa, žinoma, ne visad sužaidžia „Kvadrato“ naudai, kuris finale sunkiai sulimpa į organišką kūrinį, o kartkartėmis dvelkteli šiuolaikinio meno muziejaus salių sterilumu. Tačiau už kiekvieną žiūrovo abejonę kur kas svarbesnė yra neįtikėtino masto R.Östlundo ambicija. Dar niekas apie rafinuotą šiandienos cinizmą su mumis nekalbėjo taip begėdiškai atvirai ir tai yra verta kur kas daugiau nei tik „Auksinės palmės šakelės“.

VIDEO: Filmo „Kvadratas“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018