Geras turinys neatostogauja. Prenumerata vos nuo 0,50 Eur/mėn!
Išbandyti
2023 03 15 /2023 06 04

„Kai artumas darosi pavojingas“: „Sidabrinės gervės“ laureatė A.Urbaitė apie debiutinį filmą „Per arti“

Austėja Urbaitė yra jauna, bet jau „Sidabrine gerve“ ir kitais prizais apdovanota režisierė. Jos darbas „Tiltai“ gavo geriausio trumpametražio vaidybinio filmo apdovanojimą 2016-ais. Visgi autorė labiausiai džiaugiasi ne prizais, bet žmonių atsiliepimais ir įvertinimu. Pernai spalį Varšuvoje įvyko A.Urbaitės naujojo ilgametražio filmo „Per arti“ premjera.
Austėja Urbaitė
Austėja Urbaitė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Šis interviu buvo publikuotas tik pasirodžius A.Urbaitės filmui „Per arti“, kuris šįmet buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“. Siūlome jį perskaityti dar kartą.

Pavadinimas subtiliai užsimena apie nepatogų santykį, peržengtą ribą. Filmo siužetas vystosi idiliškoje aplinkoje, gamtos apsuptyje, bet visgi situacija ne iš lengvųjų – pas savo naujuosius globėjus prancūzus atvyksta du įvaikinti vaikai iš Lietuvos ir juos lydinti vertėja Gabrielė. Po truputį veikėjų trajektorijos ima pavojingai artėti.

Šią subtilią, gilią ir įtampos nestokojančią istoriją Lietuvos žiūrovai pirmiausiai galės pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“. Suskubome pakalbinti autorę dar iki premjeros norėdami daugiau sužinoti apie jos debiutą ir kūrybinį procesą.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Austėja Urbaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Austėja Urbaitė

– Kodėl savo profesija pasirinkai kiną?

– Pradėjau nuo teatro. Kai man buvo 14, norėjau būti aktore. Išbandžiau daug būrelių, keičiau mokyklas, aplinką, bet teatras liko. Devintoje klasėje susigalvojau vesti savo būrelį, parašiau pirmąjį scenarijų apie mergaičių internatą, paskui mokiausi vaidybos mažojoje LMTA teatro akademijoje. Visgi su laiku supratau, kad man trūko kaitos. Kinas užbūrė tuo, kad ten daug pokyčio – esi vis kitoje vietoje, su naujais žmonėmis, nuolat judančiame objekte. Ta dinamika sužavėjo.

Kažko ieškau. Ir jeigu nebėra, ko ieškoti arba mokytis, nustoju kurti.

– Kai tu kuri, ko tu sieki? Ką tu iš to gauni?

– Kažko ieškau. Ir jeigu nebėra, ko ieškoti arba mokytis, nustoju kurti. Visada turi būti kažkas, ko nežinau, ką noriu pačiupinėti. Ir nebūtinai tai yra atsakymo paieška. Turbūt aš mokausi per kūrybą.

– Tavo ankstesni trumpametražiai filmai susilaukė ne tik nemažai dėmesio, bet ir apdovanojimų, finansinių prizų. Turbūt tai yra svarbi paskata kurti toliau? Ar kurtum ir be to?

– Manau, kad kurčiau bet kokiu atveju. „Per arti“ turbūt labiau skirtas žmonėms, o ne apdovanojimams. Tiems, kuriuos jis palies, bus svarbus ir brangus. Man to ir užtenka. Po jau įvykusių filmo peržiūrų Varšuvoje ir Taline didžiausia dovana man buvo susitikimas su žiūrovais – girdėti jų klausimus, naujas perspektyvas atveriančias diskusijas. Baigdama kurti filmą, rodžiau jį skirtingų profesijų žmonėms. Norėjau sužinoti, ar mane supranta taip, kaip noriu būti suprasta. Jau tada gaudama grįžtamąjį ryšį, kad ir kelis sakinius, jaučiau, kad buvo verta tą filmą sukurti.

Kai esi per arti, nematai, nes per arti, kai nemirksi matai tik tamsą arba šviesą, bet nematai viso spektro.

– Lietuviškai filmo pavadinimas skamba „Per arti“, o angliškai –„Remember to blink“. Kodėl tokios gan skirtingos versijos?

– Man neatrodo, kad versijos labai skirtingos, nes jos abi yra apie tam tikrą aklumą. Apie tam tikros pusės arba viso paveikslo nematymą. Kai esi per arti, nematai, nes per arti, kai nemirksi matai tik tamsą arba šviesą, bet nematai viso spektro. Iš esmės abu pavadinimai yra apie požiūrio į situaciją, į save, į santykį aklumą, apie kito teisimą, ribotą perspektyvą. Abu pavadinimai man yra artimi ir abu norėjau pasakyti. Galbūt tai ir patarimas sau – jeigu viskas atrodo per daug gerai ar per daug blogai, vadinasi, kažko nematai.

A.Solomino nuotr./Austėja Urbaitė
A.Solomino nuotr./Austėja Urbaitė

– Kas tau pačiai šiame filme atrodo svarbiausia?

– „Per arti“ nėra tik apie įvaikinimą, ne tai čia svarbiausia. Filmas yra apie kelionę į santykį su savimi, kaip svarbu pažinti savo tamsą, kad galėtum būti geresnis kitam žmogui – vaikui, įvaikintam ar ne, sesei ar dar kažkam. Svarbu pasižiūrėti į veidrodį, atpažinti, kas iš tikrųjų ten vyksta ir tada balansuoti kažkaip.

– Filme dvelkia gaiva, labai daug žalumos, miško, vandens. Kokį vaidmenį atlieka gamta?

– Norėjau, kad personažai būtų visai mažyčiai didelės gamtos fone. Siekiau, kad jie būtų atskirti nuo išorinio pasaulio, kitų žmonių nuomonės, kitokios perspektyvos. Svarbu buvo atskleisti veikėjų susitelkimą į save. Norėjau tą įspūdį paaštrinti, nes filme reikia rodyti viską labiau tiesiogiai, ne kaip kasdieniame gyvenime, reikia išgryninti.
Naująją vaikų globėją Žakliną siejau su kalnais, o vaikus atlydėjusią Gabrielę – su vandeniu. Tai buvo lyg jėgų susidūrimas, kurios gali viena kitą papildyti arba trukdyti. Man gamta tiesiogiai asocijuojasi su emocijomis ir jausmais ir yra lengviausias būdas kalbėti apie tai. Viskas yra apie santykį, kaip mes vienas kitą veikiame.

Visada įsivaizdavau filmo veiksmą vystantis kalnuotoje erdvėje, prie vandenyno.

– Siekėte sukurti Prancūziją ekrane, bet visgi viskas filmuota Lietuvoje.

– Siužetas vystosi svečioje šalyje, kuri vaikams ir Gabrielei yra nauja, kur jie turi integruotis. Visada įsivaizdavau filmo veiksmą vystantis kalnuotoje erdvėje, prie vandenyno. Kai po ilgų kelionių bandant rasti finansavimą galiausiai teko priimti sprendimą filmuoti Lietuvoje, ėmėme ieškoti būdų, kaip nepaleisti pirminės filmo idėjos ir atmosferos. Mums pavyko gauti autentišką namą, sugalvoti, kaip jo vidų ir aplinką adaptuoti. Tiesa, kelias papildomas pamainas filmavome Italijoje. Tik komandinėmis pastangomis mums pavyko ir Lietuvoje sukurti tokį pasaulį, kokio norėjome.

Festivalio „Scanorama“ organizatorių nuotr. /Austeja Urbaite
Festivalio „Scanorama“ organizatorių nuotr. /Austeja Urbaite

– Filmo herojai kalba lietuviškai ir prancūziškai. Ar pati kalbi prancūziškai? Kokia kalba buvo rašomi tekstai prancūzų aktoriams? Galbūt jie kalbėjo savais tekstais, daugiau improvizavo?

– Aš kalbu prancūziškai ir nuo pat pradžių dialogus aktoriams rašiau ta kalba, nes man reikėjo suprasti niuansus. Aikštelėje kartu su aktoriais pasitikrindavome scenas, kur, kaip, ką patogiau pasakyti. Yra scenų visiškai pagal scenarijų, kai kur – visiškai suimprovizuota. Aktoriai puikiai žinojo savo personažus ir buvo absoliučiai laisvi juos kurti.
Pasitaikė scenų, kurias skaitydavome per pietų pertraukas ir taisydavome scenarijų su aktoriais, nes atrodė, kad kažkas neveikia. Pafilmavus kelias savaites, atsirado naujų pojūčių, kokie yra tie personažai. Kartais perrašinėdavome dialogus tiesiog aikštelėje. Kūrybinis procesas yra kintantis. Stebi, kaip jis vyksta filmavimo metu. Negali tiesiog ignoruoti faktų – kitur atsiranda akcentai, kitaip veikia kažkas. Tai yra gyvas organizmas. Čia būtų kaip prieš gimdant užsibrėžti, koks bus tavo vaikas, ir nekreipiant dėmesio į jo asmenybę vis tiek laužti į tą pusę. Turi stebėti, kas vyksta, ir tada natūralu, kad kažkas keičiasi.

Kažkuriuo momentu net svarsčiau, kaip čia galėčiau įvesti ezopinę kalbą filme ir paleisti jį į Europą sakydama – neatiduokit mūsų ten.

– Vienoje scenoje užkabinama daugumai lietuvių jautri tema, ypač dabartiniame kontekste. Prancūzė filmo herojė nerūpestingai pasako, kad lietuviai ir rusai juk beveik tas pats. Ar ši scena atsirado karo Ukrainoje kontekste ar buvo anksčiau suplanuota?

– Ši scena atsirado po 2014 metų, kai buvo pradėtas rašyti scenarijus. Prieš kokius 6–7 metus susipažįstant su nauju žmogumi dialogas vystydavosi panašia linkme: jei būtų karas, ką darytum? Šis klausimas visada skaudėjo. Aš jaučiau baimę ir turėjau blogą nuojautą. Kažkuriuo momentu net svarsčiau, kaip čia galėčiau įvesti ezopinę kalbą filme ir paleisti jį į Europą sakydama – neatiduokit mūsų ten. Bet visko į vieną filmą nesudėsi.

– Įspūdinga aktorių Anos Azoulay ir Dovilės Kundrotaitės vaidyba. Jų personažių Žaklinos ir Gabrielės konstruojama įtampa veikia labai įtaigiai. Ar buvote jas numačiusi tiems vaidmenims, ar jos buvo atsitiktinai atsirinktos?

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Austėja Urbaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Austėja Urbaitė

– Filmo kūrimas ilgai užtruko. Jis nufilmuotas 2020 metais. Dovilė atsirado keleriais metais anksčiau nei Ana. Aš ieškojau visai kitokio tipažo, bet atrankoje kažkas atsitiko. Ten buvo gal apie 30 merginų. Dovilės akyse pamačiau kažkokį velniuką ir dvi savaites negalėjau jos pamiršti. Tas davė man papildomo kūrybinio įkvėpimo. Netgi adaptavau scenarijų tam potencialui, kurį mačiau jos akyse.

Buvome beprarandantys viltį rasti tinkamus aktorius, kai pagaliau aptikome juos.

Anos vaidmeniui ieškojau žymiai vyresnės aktorės, nes siekiau, kad tarp personažių būtų didžiulis skirtumas. Norėjau, kad viena būtų kaip sesuo, kita – kaip močiutė, ir nei viena negalėtų įkūnyti tos tikros mamos pagal standartą. Ana atrodė per jauna. Atrankoje buvo nuostabių aktorių, bet svarbu tai, kad Žaklinos personažas yra sudarytas iš besikeičiančių mikro bangelių, iš mažų, greitų pasikeitimų. Ana taip ir atliko. Ji tiesiog 100 procentų suvaidino scenas, kaip buvau parašiusi. Tai mane papirko jau po pirmos atrankos.

– Kaip sekėsi dirbti su mažamečiais aktoriais – Inesa Sionova ir Ajumi Antanavičiumi?

– Man labai patinka dirbti su vaikais ir didžiuojuosi, ką kartu padarėme. Buvo labai įdomu. Šitie vaikai yra be galo talentingi. Buvome beprarandantys viltį rasti tinkamus aktorius, kai pagaliau aptikome juos. Žinojau, kad manęs laukia daug darbo. Susitikdavome kartą per savaitę, turėjome, galima sakyti, vaidybos pamokas. Mokėmės, kas yra improvizacija, kaip vienam kito klausytis, vystyti personažo detales. Procesas buvo lėtas, bet užtat po to dirbti aikštelėje buvo žymiai lengviau. Man atrodo, kad galiausiai viskas išėjo labai gerai.

– Kuo dabar gyveni?

– Gavau stipendiją ir pradėjau rašyti naują pilnametražio scenarijų, bet tai dar tik kelionės pradžia. Turint omenyje, kaip lėtai ir detaliai darau dalykus, tai jo dar greit nebus. Ir šiaip sunku gauti finansavimą. Gyvenu tuo – dirbu.

– Ko linki sau ar industrijai?

– Man atrodo nuostabu, kad lietuviškų filmų vis daugėja ir kad jie vis geresni. Dabar galima eiti į debiutinius ar antrus filmus ir pasidžiaugti – koks geras filmas! Pavyzdžiui, Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“. Galiu palinkėt, kad taip ir toliau, kad ateitų daugiau žiūrovų ir tie filmai keliautų į kitas šalis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Sužadėtuvių žiedo paieškos: kaip išrinkti tinkamiausią?
Reklama
Į Lietuvą atvyksta Pasaulio moksleivių robotikos olimpiadai besiruošianti ukrainiečių komanda
Reklama
Modernūs lietaus nuvedimo sistemų sprendimai
Reklama
Balsuokite už architektūriškai žaviausią miestą ir pasidalinkite jus įkvepiančiais pastatais