Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 rugsėjo 30d. 21:05

Belytis, beformis ir bedantis siaubas filme „Tas“

Billas Skarsgardas filme „Tas“ (2017 m.) 15min recenzija
Kadras iš filmo / Billas Skarsgardas filme „Tas“ (2017 m.)

Andy Muschietti filme „Tas“ („It“), o iš tiesų juk „Tai“, klounas Pennywise‘as persekioja grupelę vaikų. Jei kuriam nors jų pats klounas nebaisus, Pennywise‘as sužino slapčiausias savo aukų baimes ir gąsdina juos gaisrais, zombiais ir mirusiais giminėmis. Mintis šiurpi. Bet tokia siaubo veikėjui tinkanti kakofonija nebūtinai tinka pačiam filmui, todėl galiausiai bandęs sugrūsti siaubą, nostalgiją, jaunystės drameles ir smagų nuotykį į vieną kūrinį galutinis produktas lieka bebruožis ir bedantis „tai“.

1990-ieji. Billo (akt. Jaedenas Lieberheras) brolį pagauna kanalizacijoje pasislėpęs klounas-žudikas. Šeima lieka sugniuždyta. Billas leidžia savo laiką aiškindamasis, kas galėjo nutikti broliui ir kodėl mirtis jo tykojo kanalizacijoje.

Iš pradžių, kaip ir pridera, siaubas lieka nuošalyje, o žiūrovas susipažįsta su veikėjais. Billo – tokio ryžtingo ir ne pagal amžių dramatiško vaiko, jog, nori nenori, matai jame šiek tiek Tomo Cruise‘o – gaują sudaro Richie (akt. Finnas Wolfhardas), visada juokaujantis apie penius, Eddie (akt. Jackas Dylanas Grazeris), vaidinantis Woody Alleną, tik dvylikametį, ir Stanley (akt. Wyattas Oleffas), bailiausias ir racionaliausias iš ketverto.

Vėliau pasirodo Mike‘as (akt. Chosenas Jacobsas) – juodaodis, atrodytų, be jokių savybių, Beverly (akt. Sophia Lillis) – mergaitė, kurią visi įsimyli, ir Benas (akt. Jeremy Ray Tayloras), atliekantis tokiems filmams būtiną eksperto, tobulai paaiškinančio faktus, kuriuos kitaip reiktų patikėti pasakotojui, funkciją.

Baisu juk gali būti bet kas – tiek zombis, tiek vaikiškas žaislas. Svarbiausia, kad šis simbolis turėtų aiškų kontekstą, kitaip tiesa gali tampti kone atvirkščias teiginys – bet kas gali būti nebaisu.

Sugrūdant pusę Stepheno Kingo knygos, užimančios tūkstantį puslapių, į dvi valandas, veikėjus turbūt neišvengiamai reikėjo supaprastinti. Tačiau kai filmo blogietis minta slapčiausiomis vaikų emocijomis, veikėjų susiaurinimas iki paviršutiniškų bruožų reikš paties blogiečio galių sumenkinimą. Baisu juk gali būti bet kas – tiek zombis, tiek vaikiškas žaislas. Svarbiausia, kad šis simbolis turėtų aiškų kontekstą, kitaip tiesa gali tapti kone atvirkščias teiginys – bet kas gali būti nebaisu.

Deja, vaikų blogio vizijos nei kiek neįtikina. Billas, matantis mirusį brolį, ir Beverly, susidurianti su ją išnaudojančio tėvo šmėkla, yra turbūt vieninteliai, priverčiantys patikėti, kad jų baimė reali. Kiti mato moteris iš niūrių paveikslų, papuvusius zombius ir tiesiog begalvius. Kokias didžias baimes tai simbolizuoja? Ar tikrai begalvis žmogus yra pakankamai asmeniškas dūris, kad įtikintų „Tuo“ kaip tyru blogiu? Kodėl jie mato būtent tai?

„Tame“ nuo antrosios scenos iki pačios pabaigos ryškus pavojaus ir įtampos stygius. Kiekviena Pennywise’o pasirodymo scena vystoma taip pat: vaikas lieka vienas, aplink pasidaro visiškai tylu, tada vaiką užpuola didis blogis ir viskas, rodos, baigta. Ir tada šis tiesiog pabėga. Kiekvienąkart. Net tada, kai susipykęs septynetas pasuka į skirtingas puses ir susitaiko tik po dviejų mėnesių, per visą tą laiką nei vienam iš jų nieko nenutinka. Jie susiduria su pabaisa, galinčia, tiesiogine to žodžio prasme, užčiuopti skaudžiausias žmogiškas patirtis ir sugniuždytą vaiką sudraskyti į skutus... bet vaikai net nuvirtę ant visų keturių sugeba nuo pabaisos pabėgti.

Galbūt laukti kažko labai baisaus iš tokio komercinio filmo nereikėtų, tačiau, kita vertus, šįkart visa premisa pastatyta kaip tik ant baimės. S.Kingo romane vien vaikų santykiuose užtektinai šiurpių dalykų, sukuriančių žiūrovui šiokį tokį stimulą už kai kuriuos veikėjus sirgti, o kitų nekęsti. Kad ir, pavyzdžiui, į filmą patekęs Beno pilvo išraižymo peiliu epizodas. Juk tai siaubingas įvykis, paliekantis žmogų tiek fiziškai, tiek emociškai sužalotą. Tačiau filme vaikis tiesiog nurieda nuo kalno ir vėl kaip naujas. Tuo pačiu ir jo skriaudikas nė per nago juodymą neprimena jokio tikro chuligano, greičiau kitų 90-ųjų nuotykių filmų blogiukus.

Perdėtai saugus veikėjų nuotykis galiausiai neturi ir tos nostalgiškos energijos, kuria visus sužavėjo „Keistesni dalykai“, nėra pakankamai žavus ar juokingas išprovokuoti emocijas, kurias prieš kelis dešimtmečius panašiais filmais kėlė, pavyzdžiui, Stevenas Spielbergas.

„To“ stilius tiesiog netinka tam, kas iš tiesų turėtų būti vaikų ir Pennywise’o istorija. Bet net jei susitaikytume su faktu, kad filmas nė velnio nebaisus, perdėtai saugus veikėjų nuotykis galiausiai neturi ir tos nostalgiškos energijos, kuria visus sužavėjo „Keistesni dalykai“ (Stranger Things), nėra pakankamai žavus ar juokingas išprovokuoti emocijas, kurias prieš kelis dešimtmečius panašiais filmais kėlė, pavyzdžiui, Stevenas Spielbergas ir, svarbiausia, užuot pasakęs ką nors, net ir labai nuvalkioto, apie buvimą nepritampančiu vaiku, jis vėl kartoja jau milijoną kartų girdėtą ir niekada jokios naudos neturėjusią pamoką apie tai, kaip svarbu dirbti drauge.

Keisčiausia, jog A.Muschietti sukūrė „R“ reitingo filmą – kraujo ir žiaurių temų čia netrūksta, tik tai panaudojama bandant publikai per daug neįgelti.

Scenos, su kuriomis jau turint griežčiausią reitingą buvo galima pasielgti aštriau, atrodo tokios beveidės, jog tiktų N-14 juostai: mergaitė vis dar gražuolė ir vis dar reikalauja gelbėjimo, net jei šįsyk matome prievartą jos namuose iš arčiau, juodaodis vis dar vienas, o jo personažas „neišbaigtas“ dar labiau nei kitų (kas šįsyk buvo iššūkis), o tų prakaituotų, iškrypusių chuliganų, kone baisesnių už Pennywise’ą, iš knygos prikelti taip pat, matyt, nesinorėjo.

Tad vos išėjus iš salės sunku prisiminti nors vieną konkrečią sceną. Turbūt vienintelė, tikrai įstringanti, yra mažo vaiko ir jo popierinio laivelio kelionė, tačiau juk ši kone kadras į kadrą kartoja 1990-aisiais išėjusio „To“ sceną, kuri jau tada veikė kaip aliuzija į Nicolaso Roego „Dabar nežiūrėk“ (Don’t Look Now).

„Tas“ uždeda varneles ant visų reikalingų langelių geram siaubo filmui. Turbūt šiuo būtinu sąrašu pasirūpinta net per gerai – net neskaičius romano ir nemačius ankstesnės juostos žiūrovas gali puikiausiai nuspėti, kas jo laukia. Nes tai juk tas pats filmas, kurį matėme vaikystėje, tik šįkart su daugiau kompiuterinės grafikos ir mažiau drąsos nors akimirkai sukelti neigiamą emociją.

VIDEO: Filmo „Tas“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Dienos šviesa

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Grožis vasarą