Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 6d. 16:57

Berlynalės dienoraštis: Kaip „atvira diskusija“ užleidžia balsą idiotizmui? (I dalis)

Kadras iš filmo „Nepasisekė dulkintis arba Nučiuožusių porno“ 15min recenzija
„Scanpix“ nuotr. / Kadras iš filmo „Nepasisekė dulkintis arba Nučiuožusių porno“

Berlyno kino festivalis iš kitų svarbiausių metų kino renginių visuomet išsiskyrė politiniu angažuotumu. Blogiausiais atvejais tai atnešdavo Berlynalei metus, kai pagrindinį prizą parsiveža ne tiek filmas, kiek jo tema. Retai kada laimėtojus čia galime vertinti kaip uždarus, nuo esamos politinės situacijos atsietus kūrinius – politinis kontekstas yra iš esmės susijęs su jų atsidūrimu Konkursinėje programoje.

Ar šie metai bus tokie pat – nežinia. Pirma, tai viso labo antri naujojo festivalio direktoriaus metai, o vien pirmųjų susidaryti aiškų įspūdį apie pokyčių dydį neužtenka. Antra, šįkart Berlynalės žiuri sudaro ankstesni festivalio nugalėtojai, o patys režisieriai neretai linkę į kino kritiką įnešti chaoso. Trečia, šiemet renginys, žinoma, virtualus, tad ir jo metu susiformuojanti atmosfera, reikia manyti, kitokia.

Kaip ten bebūtų, Berlynalės programa kol kas, rodos, turi aiškų tematinį taikinį – diskusijos ir susišnekėjimo stygių. Pastarųjų dienų Stambulo konvenciją supantis „dialogas“ yra puikus, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys, kaip sunku mums tapo rasti bendrą kalbą.

Rodos, šiandien dalis žmonių sau taip įsiteigę baimę išgirsti, kad net šampūno etiketę skaitydami ten pamatys ir Vakarų civilizacijos griūtį, ir heteroseksualumo uždraudimą, ir dar ką tik nori. Jei kam nors pasirodys, kad gal koronavirusas, klimato kaita arba, pavyzdžiui, asfaltas neegzistuoja, tai jie mielai suras bei komentaruose paskleis kitų tokių pat kosmonautų kurtus trijų valandų „Youtube“ vaizdelius, džiūgaudami, jog savo jau įrodė.

Bet neduok dieve kas nors rasizmą pavadins rasizmu arba melą – melu. Tai atvers ištisą Pandoros skrynią tų, kurie įsivaizduoja esą siaubingos aukos tik apsimestinę toleranciją išpažįstančių savo priešų. Tarsi laisvė turėti nuomonę būtų laisvė nuo bet kokio atkirčio. Vadinu homoseksualus išsigimėliais ir siaubingai įsižeidžiu, kai kas nors pasako, jog negražu. Kaip tai negražu?! Jūs mane tildote, aš toks nuskriaustas, gelbėkite mane nuo šito marksistinio leftistinio ES Soroso sąmokslo.

Berlyno kino festivalio nugalėtojas kol kas atrodo toks aiškus, jog bet koks kitas sprendimas atrodytų nuviliantis.

Ką gi daryti su į viešą diskursą įsileistu absurdu? Išskyrus atvirą grasinimą fiziniu susidorojimu viešoje erdvėje priimama beveik bet kokia nuomonė. Nei cenzūra, nei visiškai laisvas dialogas dalyvių vienodai netenkina, nes kas gi iš tiesų turi teisę vienašališkai apibrėžti, kas leistina ir kas ne. Nusišnekėti juk neuždrausi. Bet kai kitas pasako ką nors, kas man labai nepatinka, taip ir norisi viešai skųstis: mane labai skriaudžia, kaip taip galima, uždrauskite jį, kitaip tai jau tikrai sugrius visi Vakarai.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vladas Rožėnas
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vladas Rožėnas

Pirmosios Berlyno festivalio dienos vertė sau nuolat užduoti aibę su diskusijų neįmanomybe susijusių klausimų. Ar dar galima pasiekti pokalbiu kitą žmogų – ar kelio tam neužstoja pati mūsų kalba ir tai, ką renkamės išmesti iš savo regos lauko? Ar tikrai tą kitą įsileisti norime, o galbūt „kitas“ mums jau seniai yra tik gražus žodelis? Ar turime teisę suteikti žodį kvailystei? Ar turime teisę jo nesuteikti? Ar nebūtume laimingesni išvis nebemesdami sau jokių iššūkių?

Jei laimėtoją galima prognozuoti pagal tematiką bei jos išpildymą, Berlyno kino festivalio nugalėtojas kol kas atrodo toks aiškus, jog bet koks kitas sprendimas atrodytų nuviliantis. Rumunų režisierius Radui Jude, kuriantis nepaprastai produktyviai ir ne visuomet vienodai kokybiškai, šiemet pristatė pirmą tikrai puikų (bent jau iš mano paties matytų) covidinį, kaukėtą, karantinuotą filmą apie daugybę problemų, kurias galiausiai suriša absoliuti dialogo griūtis.

„Nepasisekė dulkintis arba Nučiuožusių porno“

Šis filmas vadinasi „Nepasisekė dulkintis arba Nučiuožusių porno“ („Bad Luck Banging or Loony Porn“) ir galiu patikinti, kad turinys yra tiek pat keistas, kiek ir pavadinimas. Juostą sudaro trys skyriai: pirmame internete paviešinamas Bukarešte dirbančios istorijos mokytojos (akt. Katia Pascariu) sekso juosta, apie kurią sužino klasės vaikai bei tėvai, antrajame pateikiamas siužetu nesusijusių faktų bei anekdotų popuri, trečiojoje grįžtama prie mokytojos ir tėvų, ateinančių deramais atstumais atskirtame susitikime nuspręsti, ar gali ji grįžti mokyti vaikų.

R.Jude filmas be galo skalsus, tačiau įdomiausia yra paskutinioji jo dalis, kurioje ir vyksta tai, ką derėtų vadinti diskusija, nors tai greičiau anti-diskusija. Viršų čia paėmęs pyktis bei įsižeidimas. Pykstame, nes kaip jūs drįstate taip elgtis. Jei sakote, kad mylėtis juk normalu, tuomet pykstame, kam įkėlėte vaizdo įrašą į internetą. Jei sakote, kad to jūs nedarėte, pykstame, kam leidžiate tai žiūrėti mūsų vaikams. Jei sakote, kad jūs juk neturite teisės valdyti, kokius puslapius lanko mūsų vaikai ir tai tėvų, ne mokytojų darbas, pykstame, nes aiškinate mums, kaip auklėti savo vaikus. O kai baigsis priežastys, kurias sugalvojame savo pykčiui, tuomet jūs vis tiek kekšė ir užsičiaupkit.

VIDEO: Bad Luck Banging or Loony Porn new clip from Berlin Film Festival 2021 - 2/2

Tėvų susirinkimas virsta beprotybe, nukeliaujančia net iki sąmokslo teorijų apie Holokaustą, jau nekalbant apie sąmokslo teorijas apie koronavirusą. Ir nors savo estetika juosta neleidžia kalbėti apie realizmą, diskusijos beprotybė atrodo net pernelyg tikroviška. Ir baisiausia, jog nesustabdoma – juk nepaneigsi, kad tėvai turi teisę spręsti, kas mokys jų vaikus, net kai jų logika iškreipta. Tai radikalumo sfera, kurioje tiesiog nėra vietos priimti bet kokius niuansus – aš myliuosi štai taip ir jei tu ne, vadinasi, tu iškrypėlis. Ir aš saugosiu savaip suprantamą moralę tave apšaukdamas visais blogiausiais keiksmažodžiais. Pabandysi atsikirsti, rėksiu, kad mane tildo.

Aš taip kovoju su Vakarų civilizacijos griūtimi.

Atsakymu rumunas pasirenka farsą, viena vertus, niekaip neišsprendžiantį nesusikalbėjimo problemos, kita vertus, tarsi siūlantį, kad ten, kur bujoja radikalumas, kuklumas neišgelbės. Ir jei jau jūsų „normali“ šeima sugrius, nes pasaulyje egzistuoja pornografija bei gėjai, tai pats laikas skambinti advokatui. O sąmokslo teorijas racionali mintis užginčyti juk nepajėgi, tad reikia kitokio, iššaukiančio, provokuojančio atsako.

„Nučiuožusių porno“ nerūpi, jei žiūrovui nepatogu – jis kviečia įsijausti į nepatogumą, į informacijos perviršį, į ginčus, grįstus ne įsigilinimu, bet nuolatiniu bombardavimu naujais argumentais. Šis filmas siutina, tačiau siutina teisingai – būtent taip, kaip siutina šiandienos pasaulis.

„Aš tavo vyras“

Ne viskas Berlyne taip radikalu. Štai vokiška komedija „Aš tavo vyras“ („I am Your Man“) užsidarymo savyje ir atsivėrimo pasauliui problemą nagrinėja paprastučiu retoriniu klausimu – o jeigu kas nors jums kaip partnerį pateiktų nuo žmogaus neatskiriamą robotą, sukurtą konkrečiai taip, jog tenkintų būtent jūsų poreikius? Negi nesutiktumėte.

Mokslininkė Alma (akt. Maren Eggert) iš pat pradžių eksperimentu nepasitiki, nes jai santykiai ir turi turėti netobulumo. Kampai privalo pasišlifuoti, konfliktų neišvengsi. Kai šalia tavęs esantis partneris ne tik tobulas, bet ir sukurtas taip, jog negalėtų būti su tavimi nelaimingas, jūsų santykiai neauga, nes augti nėra į ką.

Visa tai, regis, nieko ypatingo nepasako. Žmogiška ir robotiška konfliktas filmuose dažniausiai ir baigiasi moralu, kad žmogus visgi turi ką nors nesuskaičiuojama bei nepaaiškinama. Bet filmo eigoje Almos širdis nukeliauja kitu keliu negu protas. Jos robotas meilužis tampa jai nepakeičiamu partneriu, kuris puikiausiai atspindi jos poreikius. Juk negali neatspindėti. Ir prie gero priprantama.

Šie santykiai – tarsi narkotikas. Supranti, kaip blogai, bet ir paleisti neužtenka jėgų, nes gyvenimas su jais gražesnis. Kas pajėgtų atsispirti kiekvienos savo užgaidos išpildymui?

Ar „atvira diskusija“ nėra mitas, kurio mes visai nenorime ir kuris bent dalinai mus suradęs sukelia tik skausmą?

Tačiau visai nebūtina žvelgti į filmą tik per roboto ir žmogaus priešpriešą. Juolab, kad klausimas, ką reiškia jausti ir koks jausmas yra „tikras“, komedijoje ne toks svarbus kaip klausimas, ar mes gebame atsispirti sau patiems. Juk daugeliui mūsų laisvės apibrėžimas būtų galimybė daryti tai, ką nori, kada nori. O laisvė anaiptol ne tokia paprasta – „ką nori“ suvoktas be jokios savidisciplinos yra hedonizmas. Laisvė neretai yra būtent lengviausio, paprasčiausiai patenkinamo noro sau pačiam neigimas dėl siekių, kurių neapibrėši tik „noriu“.

Apsupti save tik vienodai mąstančiais ir tai, ką nori girdėti, sakančiais – ne kokia strategija, nes taip neįmanomas joks augimas. Bet juk normalu ir tai, jog turime aiškias pozicijas, kurios mums neleidžia gerai jaustis prie tų, kurie kvestionuoja mums nepajudinamus, sakykime, etinius pamatus. Ar „atvira diskusija“ nėra mitas, kurio mes visai nenorime ir kuris bent dalinai mus suradęs sukelia tik skausmą?

VIDEO: Ich bin dein Mensch (I'm Your Man) new clip official "Therapie" from Berlin Film Festival 2021 - 1/4

„Miškas – tave matau visur“

Dar vienas į pagrindinius prizus besidairantis Konkursinės programos dalyvis – „Miškas – tave matau visur“ („Forest – I See You Everywhere“). Vengrų juostą sudaro ilgos skirtingų ginčų scenos. Poros diskutuoja apie vaikus ir ištikimybę vienas kitam, šeimos pykstasi dėl to, kuris kalčiausias, o galiausiai prasideda diskusija net apie tai, kaip sunaikinti tuos, kurie „gyvi tik dėl to, jog žmogžudystė nelegali“.

Vienas aršiausių konfliktų įvyksta tarp sūnaus ir motinos. Šiai ėmus koneveikti jo fantastikos žaidimus su gyvatėmis ir elfais vaikas pratrūksta ir atšauna, kad jei ji nesiruošia rodyti jokios pagarbos jo hobiams bei įsivaizduoja lygioje vietoje šėtono įtaką (tiesiogine šių žodžių prasme), tai jis atsakys tuo pačiu – o kuo, mama, tavo istorijos apie dievą tikresnės už mano fantastiką? Jų pokalbis virsta atviru karu, bet niekaip kitaip ir būti negalėjo: motina kelis kartus bando tikinti, jog ji nori „diskutuoti“, tačiau paauglys sūnus šiam sąvokų žaidimui nepasiduoda ir atpažįsta – tai nėra diskusija, tai tardymas.

Nuolatiniais stambiais planais išskaidytas filmas pakartoja tai, ką ginčuose daro veikėjai ir darome, ko gero, mes visi. Vaizdas susiaurinamas iki veido bei konkrečios emocijos. Pokalbis juda bei griežtėja. Matome tik vieną versiją ir nieko daugiau. Ir staiga atsiranda detalė, visiškai pakeičianti tai, kaip iki šiol supratome situaciją. Pavyzdžiui, pasirodo, jog pokalbyje, kuriame dalyvavo du žmonės, yra ir trečiasis, tik kol jis negirdimas, tol ir nematomas.

Pokalbių metu žiūrovas nuolat perima tam tikrą kontekstą, kurį kelios detalės gali apversti žemyn galva. Jau nuteistas veikėjas pasirodo esąs toli gražu ne toks jau niekšas. O situacijos, matomos kaip vienpusė gatvė, visgi retai kada yra taip tiesiogiai perprantamos. Ypač mums, žiūrovams, turintiems tik keletą minučių pamatyti, suprasti, perkąsti veikėją.

Ir visgi daugelį „Miško“ kivirčų rašyčiau į kiek kitą nesusikalbėjimo lygmenį negu „Nučiuožėlių Porno“ – kad ir kokios pilnos manipuliacijų, aukos ir budelio vaidmenų, nenoro išgirsti būtų veikėjų „diskusijos“, kad ir kaip mažai dalyje jų vilties, jog pusės supras viena kitą, tai dar nėra beprotystės zona, kur susikalbėjimas išvis neįmanomas.

R.Jude pasaulyje būtinybės susitarti net su pačiu savimi nebėra – tai plepėjimo, įsižeidimo, emocijos, ne suvokimo ir interpretavimo pasaulis.

Veikėjų susikurtos interpretacijos aptemdo jų akis ir pokalbiai dažniau baigiasi ne kompromisu, bet tik dar gilesniu kiekvieno įsispyrimu į tai, kuo tikėta iš pradžių. Tačiau jau vien vizuali filmo forma, ne kartą pateikianti mums neprognozuotą, iš anksto nenumanomą detalę, signalizuoja, jog šis užsidarymas savyje dar gali sugriūti.

Bence Fliegauf filmo pasaulyje žmonės yra priešai. Tik jie išlaiko poreikį susikurti bent savo pačių pozicijų vidinę logiką. Jie konstruoja savo pasaulio matymo kampus bei stengiasi pritempti naują informaciją prie to, kuo ir taip jau tiki. Bet šioks toks savistabos mechanizmas čia dar egzistuoja ir sulaužyti savo istorijų ratą dar įmanomą (net jei tam reikalinga tragedija). R.Jude pasaulyje būtinybės susitarti net su pačiu savimi nebėra – tai plepėjimo, įsižeidimo, emocijos, ne suvokimo ir interpretavimo pasaulis.

Ir dėl vėžio kalta pikta mama, ir jei kaimynas nuo covido mirė, tai, matyt, nepakankamai meldėsi.

Įdomu tai, jog abiejuose filmuose šmėžuoja „alternatyvių faktų“ apie sveikatą guru. Regis, šis užsidarymas savo nuomonėje jau pasiekė tokią ribą, kai iš noro kvestionuoti pasaulį aplink (kas, beje, labai sveika) žmonės tapo pačių savęs daktarais ta prasme, jog jei vienokios medicinos išvados nepatinka, visuomet atsiras kitas „ekspertas“, kuris mielai tau pasakys, ką tik nori išgirsti. Ir dėl vėžio kalta pikta mama, ir jei kaimynas nuo covido mirė, tai, matyt, nepakankamai meldėsi. Kaip nori, taip ir bus, tik susimokėk.

VIDEO: Forest - I See You Everywhere | Official Trailer | Berlinale 2021

„Mėnulis, 66 klausimai“

Nenuostabu, kad nesusikalbėjimo tema persidengia su tėvų ir vaikų santykių tema. Tai ypač ryšku Jacqueline Lentzou juostoje „Mėnulis, 66 klausimai“ („Moon, 66 Questions“). Artemis (akt. Sofia Kokkali) pas tėvą Paris (akt. Lazaros Georgakopoulos) atvažiuoja, kai šiam reikia nuolatinės priežiūros ir net paprasčiausi žodžiai bei judesiai kainuoja didžiules pastangas.

Filmas specialiai nesuteikia plataus konteksto apie tai, koks dukros ir tėvo santykis buvo anksčiau. Aiškesnį paveikslą susidėlioti leidžia pavienės scenos, kai jiedviems niekaip nepavyksta vienas su kitu susišnekėti buitiškiausia prasme – net atsakymo iš Pario sulaukti ne visuomet įmanoma, jau nekalbant apie tą atsakymą, kokį norėtum išgirsti. Vieną vakarų savo kambaryje Artemis suvaidina, matyt, praeityje vykusią sceną, paženklintą tėvo rūstumu bei kontrole. Kortos šiandien apsivertė. Bet vien tai magiškai neatvėrė anksčiau uždarytų durų.

Stinga istorijos.

Filmo aprašyme teigiama, kad pasakojimas sukonstruotas psichoanalitinio portreto principu. Ir negali nesutikti. Stinga istorijos. Reta judėjimo nuo priežasties iki pasekmės. Ekspozicijos tik tiek, kiek reikia nepasimetant esminiuose faktuose. Visgi savita logika čia veikia – reikia pastebėti Artemis emocijas, jos kartais nuslūgstantį, o kartais užplaukiantį pyktį, jos nesusiturėjimą savyje, jos bangomis atsirandantį ir pranykstantį norą tėvui padėti, ir galiausiai jos pačios nežinia kiek suvoktą, bet veiksmuose matomą tvirtumą, kad kai tikrai reikės, ji bus šalia.

Šia prasme nors „Mėnulis, 66 klausimai“ yra labiau filmas ne apie kalbėjimą, o apie nesikalbėjimą, jo išvada, rodos, optimistinė. Mes nesame nuo pasaulio atskirstos salos. Povandeninės srovės, ypač ateinančios iš vaikystės, mus stumdo ne ką rečiau negu racionalus protas. Bet artumas – poreikis užmegzti intymų ryšį su kitu – egzistuoja ir gali likti net išliejus visą pyktį. Ši kova sunki. Tačiau laimima.

VIDEO: MOON, 66 QUESTIONS by Jacqueline Lentzou - Official Trailer

„Mažoji mama“

Na, ir pabaigai, kaip pridera, gražiausia pirmosios festivalio pusės dovana: „Mažoji mama“ („Petit Maman“). Céline Sciamma (geriausiai žinomos už „Liepsnojančios moters portretą“) juosta švelni, tiek pat kasdieniška, kiek ir magiška, bei tokia koncentruota, jog trunka viso labo 70 minučių. Kartą universitete per darbų gynimus girdėjau frazę, jog minimalaus ženklų skaičiaus nepasiekimas vertinimo komisijos požiūriu yra tik pliusas. Šiuo atveju tikrai taip ir yra – netikėtai trumpa trukmė padeda paprastutei istorijai nesulūžti ir palaikyti ritmą.

Nelly (akt. Joséphine Sanz) po močiutės mirties su tėvais atvyksta sutvarkyti jos namų. Mama kažkur nieko nesakiusi išvažiuoja. O Nelly žaisdama miške susipažįsta su tokio pat amžiaus ir stulbinamai į ją panašia Marion (akt. Gabrielle Sanz). Draugės butas identiškas mirusios močiutės butui. Jos veiklos sutampa su Nelly mamos vaikystės istorijomis. Net draugės mama, regis, serga tuo pačiu kaip ir ką tik mirusi močiutė. Pamažu pagrindinė veikėja supranta, kad ši mergaitė yra jauna jos pačios mama.

Klausimas, kaip tai nutiko, filmo nėmaž nedomina ir čia nėra nieko net panašaus į paaiškinimą. Taip tiesiog yra. Mergaitės susidraugavo. Ir priėmė faktą, jog viena jų vėliau taps kitos mama. Režisierė vaikiško naivumo bei nekaltumo tarytum nestebi iš šalies, bet leidžia jam diktuoti filmo logiką. Juk kam vargintis pasakojime kurti stebuklą, jeigu kitu judesiu iš to stebuklo atimi magiją jį paaiškindamas. Ar ne verčiau pasidžiaugti taip, kaip džiaugiasi vaikas?

Nekaltinu, jei daliai žiūrovų tokia režisierės stilistika neleidžia įsijausti į pasakojimus, kuriuos reikia išjausti.

„Mažoji mama“ nėra filmas apie nesusikalbėjimą. Jo veikėjos susikalba taip šauniai, kad net žodžiai dažnai joms tampa nereikalingi. Pirmosiomis scenomis mes pamatome močiutės mirties paliktus ženklus ir suprantame, kokie jie skirtingi mamai bei dukrai. Abi jos gali liūdėti, tačiau kažin, ar gali suprasti viena kitos ryšį su įvykiu. Juk jos gyvena savose – vaiko ir suaugusiojo – planetose.

Ir staiga neįmanoma tampa įmanoma. Su per anksti iškeliavusia močiute ir vėl galima atsisveikinti. Su mama galima kalbėtis kaip su geriausia drauge. Nebelieka tėvų puse lūpų pasakotų istorijų apie savo vaikystę, nes staiga praeitis sutampa su dabartimi.

Ir aš patikėjau.

Sciamma filmai, nepaisant tematinės įvairovės, išlaiko savitą jausmingumo ir šaltumo derinį. Veikėjai (dažniau, ko gero, veikėjos) plūsta emocijomis. Bet to apipavidalinimas atrodo apskaičiuotas, tvarkingas, statiškas ir neįsileidžiantis atsitiktinumo. Nekaltinu, jei daliai žiūrovų tokia režisierės stilistika neleidžia įsijausti į pasakojimus, kuriuos reikia išjausti. Tačiau man tai tapo be galio malonia, mažyte staigmena – pasaka, veikiančia tol, kol tikime ja nereikalaudami logikos. Ir aš patikėjau.

Prabėgus pirmajai šįsyk sutrumpinto festivalio pusei aišku daugiau, nei įprastai. Būčiau linkęs lažintis dėl laimėtojo. Kaip niekad mažai Konkursinės programos darbų norisi nurašyti politinių agitacijų, ne meninių kūrinių sričiai. Ir tuo pačiu jokiu būdu netrūksta tematinio aktualumo – festivalis atrodo nutikęs laiku ir vietoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

48:28
34:49
00:43

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/