Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 14d. 18:00

Dialogai su praeitimis – Venecijos kino festivalio apžvalga

Venecijos kino festivalis
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Venecijos kino festivalis

Venecijos kino festivalio svarbą kino industrijai puikiai nusako faktas, jog pastarieji du „Oskaro“ už geriausią metų filmą laureatai – „Žmogus-paukštis“ (Birdman or (The Unexpected Virtue of Ignorance) ir „Sensacija“ (Spotlight) – žiūrovams pirmąkart buvo parodyti būtent čia. Galima neabejoti, jog ir šiemet Holivudo apdovanojimų cikle suksis ne vienas šių metų programos filmas. Venecijoje žiūrovas greičiausiai neras naujo „Sauliaus sūnaus“ (Son of Saul) ar „Toni Erdmano“ (Toni Erdmann), bet labai įmanoma, jog spės nusifotografuoti su Natalie Portman, Alicia Vikander, Chrisu Prattu ar Amy Adams.

Nieko keisto, jog ant raudonojo kilimo čia suvažiuoja tokios žvaigždės – Venecijos festivalis yra skirtas būtent joms. Kasdien čia vyksta bent viena, o dažniausiai ir daugiau žvaigždžių prigrūstų filmų premjerų.

Deja, tai reiškia, jog žiūrovas, nejaučiantis didelės aistros selfiams ir nesižavintis komercinėmis dramomis, turi rinktis iš debiutų bei kitų mažai kam žinomų autorių filmų. Venecijos festivalis yra kontrastų festivalis: be prie pat raudonojo kilimo esančių prabangių barų čia beveik nėra kur prisėsti, o paėjėjus ne daugiau kaip dvi minutės nuo šaukiančių minių rasi tik gyvenamuosius namus bei cigarečių kioskelį. Lygiai taip ir rinkdamasis filmus pateksi arba pas didžiausias planetos žvaigždes, arba pas pirmąkart matomus kūrėjus.

Praeitis kaip kino rūpestis

Šį kontrastą puikiai apibendrina vakaras, kai visi norintieji netilpo į pusantro tūkstančių žiūrovų talpinantį Terrenco Malicko „Kelionės per laiką“ (Voyage of Time) seansą. Lygiai tuo pat metu keturiskart mažesnėje salėje laukė vos vienas kitas Sergeyaus Loznistos „Austerlitz“ susidomėjęs žiūrovas.

Jo komentaras apie mūsų santykį su istorija gniuždo būtent dėl to, jog praeities tragedijos neišvengiamai virsta pramogų parku, smalsiai, bet greitai apvaikščiojama parodija ir vienatiniu „pasikultūrinimu“.

Kaip įprasta, ukrainietis idėjas reiškė lėtu, statišku kameros žvilgsniu, nemoralizuodamas ir nesentimentalizuodamas. Šįsyk filmo centre – koncentracijos stovyklas pramoga pavertę turistai. Prie geležinių vartų čia fotografuojasi kiekvienas, kuklesni priešais, drąsesni iš vidaus priploję savo veidus prie grotų. S.Loznitos filmas reikalauja didžiulės kantrybės, bet sukuria tokią pasišlykštėjimu persunktą nuotaiką, jog neįmanoma nesižavėti šiuo kūrėju. Jo komentaras apie mūsų santykį su istorija gniuždo būtent dėl to, jog praeities tragedijos neišvengiamai virsta pramogų parku, smalsiai, bet greitai apvaikščiojama parodija ir vienatiniu „pasikultūrinimu“.

Tuo pat metu bent dešimteriopai didesnis žiūrovų skaičius bandė ieškoti poezijos „Kelionėje per laiką“. Su mažam vaikui būdingu naivumu T.Malickas klausia tokių esminių klausimų kaip „kas mes?“ ir „kodėl mes čia?“. Atsakymais reikėtų laikyti „2001: Kosminės odisėjos“ įkvėptus vaizdų srautus. Išminties čia maždaug tiek, kiek gitara keturis akordus groti išmokusio devintoko dainose, o ir gelmės maždaug panašios. Su nepaprasta arogancija režisierius imasi publikai papasakoti apie visą laiką, visą gyvybę ir visą būtį, ne tik susitvarkydamas su užduotimi, bet tai padarydamas vos per 90 minučių.

VIDEO: Filmo „Kelionė per laiką“ anonsas

Neabejotinai ryškiausia Venecijos premjerų tema buvo praeitis ir tai, kaip mes į ją žvelgiame. Tačiau paprastai šie tyrimai buvo įkvėpti malickiško naivumo. Atgimstančios praeitys buvo prikeliamos ne tik be stipresnės kritinės minties ar bandymo žvelgti autentiškai, bet ir su visomis įprastomis klišėmis. Kitų laikų žmonės čia dažniausiai iškeliami, tik tai padaroma su supaprastintomis jų versijomis, su skečais, o ne žmonėmis. Tai buki niekada iš tiesų neegzistavusios praeities atgaminimai, kurie žiūrovą neišvengiamai paverčia turistu, negalinčiu iš tiesų suvokti, o tik linksėti ir džiaugtis, kad įvyko kultūra. Tai T.Malicko žvilgsnis, į kurį S.Loznitsa greičiausiai žiūrėtų pasibaisėjęs.

Tai buki niekada iš tiesų neegzistavusios praeities atgaminimai, kurie žiūrovą neišvengiamai paverčia turistu, negalinčiu iš tiesų suvokti, o tik linksėti ir džiaugtis, kad įvyko kultūra

Praeitis kaip sulipdytos klišės

Štai Dereko Cianfrance „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (The Light Between Oceans) siūlo istoriją atseit iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės. Tomas (Michael Fassbender) ir Isabelė (Alicia Vikander) kartu gyvena prie švyturio, kur dešimtis kilometrų nėra jokio kito žmogaus. Pora iškenčia du persileidimus ir kai krantą pasiekia valtelė su kūdikiu, jie nusprendžia auginti jį kaip savo pačių vaiką. Istorija čia nesibaigia, bet iš tiesų filmas visų pirma yra apie saulėlydžius, vėjo ištaršytus plaukus, sentimentalių laiškų skaitymą ir moterų ašaras (būtent šia eilės tvarka).

Filmas bando atgaivinti senųjų melodramų dvasią ir kerinčiame gamtos kampelyje sukurti paprastesnės, nieko nereikalaujančios meilės vaizdą. Nors pačiam režisieriui už jo veikėjus ar, gink dieve, istorinę to laiko dvasią, labiau rūpi pravirkdyti savo publiką. Kiekvieną didesnį įvykį seka bangų ir netikrų raukšlių montažai, kol galiausiai Tomo ir Isabelės istorija ima atrodyti tiesiog juokinga. O keisčiausia visame pasakojime yra tai, kad pats D.Cianfrance, išgarsėjęs „Liūdnuoju valentintadieniu“ (Blue Valentine), norėdamas geba kurti tikrus žmones ir skaudžias istorijas. Tik šįsyk panašias alternatyvas užgožė noras grožėtis konkrečia vieta bei laiku, panaudojant juos tik kaip patogią premisą.

VIDEO: Filmo „Švyturys tarp vandenynų“ anonsas

Šioje režisieriaus vizijoje nesunkiai galima įžvelgti ironiją. Tai jau nebe Sergio Leone ar John Wayne’o Vakarai, tai atgal žiūrinčio XXI a. Vakarai, įkvėpti „Vaikštančių numirėlių“ ir Quentino Tarantino. Bet didysis tokių popkultūros ikonų kartojimo pavojus tas, jog beveik neįmanoma joms prilygti.

„Kraujuotojas“ (The Bleeder), pasakojantis apie Rokio filmus įkvėpusį boksininką, panašiai žiūri į septyniasdešimtuosius. Chuckas Wepneris (Lev Schreiber) geria ir mušasi, o fone skamba visiems žinomi hitai – štai tiek „Kraujuotojas“ ir tėra. Filmas susideda beveik vien iš anksčiau matytų epizodų, kurie greičiau nurodo į ankstesnių tokio tipo filmų aibę, nei į patį buvusį laikotarpį. Apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus atsiėmęs aktorius dėkojo režisieriui Philippe Falardeau už tobulą filmą. Tobulas jis ta prasme, jog neįmanoma jo nekęsti, lygiai taip kaip nėra už ką jį pamilti. O puikiausiai „Kraujuotojo“ požiūrį į savo istoriją iliustuoja faktas, jog 49-erių vyras čia kuo puikiausiai tinka vaidinti dvidešimtmetį boksininką – kam čia to realizmo. Jau dieną po premjeros apie šį filmą Venecijoje nebekalbėjo niekas.

Martino Koolheveno „Brimstounas“ (Brimstone) žiūrovų mintyse ilgiau išliko tik todėl, jog žiaurus ir nepaprastai ilgas vesternas daugelį nuvylė. Keturi Liz (Dakota Fanning ir Emilia Jones) gyvenimo skyriai pasakojo kruviną istoriją esą apie tai, kaip mes prisimename ne visą savo gyvenimą, o vien momentus. Iš tiesų, atminties temą palikęs pirmoms ir paskutinėms minutėms, režisierius leido sau likusį laiką skirti perpjautoms gerklėms bei religiniam fanatizmui. „Brimstounas“ nuo pat pirmų akimirkų atrodo toks perspaustas, komiškai netikras filmas, jog pradedi tikėtis zombių, kanibalų ar dar ko nors panašaus.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „Brimstounas“

Šioje režisieriaus vizijoje nesunkiai galima įžvelgti ironiją. Tai jau nebe Sergio Leone ar John Wayne’o Vakarai, tai atgal žiūrinčio XXI a. Vakarai, įkvėpti „Vaikštančių numirėlių“ ir Quentino Tarantino. Bet didysis tokių popkultūros ikonų kartojimo pavojus tas, jog beveik neįmanoma joms prilygti. „Brimstounas“ galiausiai pabėga nuo senųjų žanrų klišių vien tam, kad pasididžiuodamas pakartotų naująsias. Ir nors nuolatines skerdynes žiūrėti kurį laiką įdomu, tokių Vakarų galiausiai lieki nesupratęs – tai parodija, komiksas ar rimtas trileris? Turbūt visi ir nei vienas.

Negalėdamas atsižavėti karikatūriškai griežtais kareiviais ir fatališkomis moterimis, E.Kusturica vieną po kito dėlioja jokios progresijos nekuriančius anekdotus. Kas kelias minutes veikėjai virsta, prisigeria, vėl virsta, nusidainuoja, nusišneka arba (o šitas pats juokingiausias) miršta.

Praeitis kaip ateitis, parodija ir kas tik nori

Begarsio kino laikų Paryžių „Planetariume“ (Planetarium) atgaivinti bandanti Rebecca Zlotowski ėmėsi dar keistesnės, bet tiek pat neaiškios perspektyvos. Apie su vaiduokliais bendraujančias seseris (Natalie Portman ir Lily-Rose Depp) pasakojantis filmas yra beveik apie viską. Apie dvasias, apie karą, apie kiną, apie tikėjimą, apie ambicijas ir, žinoma, apie meilę. Iš pradžių daug žadantis kūrinys gana greitai pabosta. Kiekvieną tarsi įžanginę sceną seka kita lygiai tiek pat nereikšminga, kol galiausiai viskas baigiasi. Lieka neaišku, tai buvo liūdna, juokinga ar ironiška. Aišku tik tai, jog N.Portman filme atrodė pasiklydusi, L.R.Depp – būtent taip neįdomiai, kaip tikėtumeisi, o daugiau priežasčių kam nors pamatyti šį filmą per 105 minutes neatsirado.

Viskas gerokai paprasčiau naujausiame Emiro Kusturicos filme. Jo „Pienininko keliu“ (On the Milky Road) aiškiai stengiasi būti juokingas. Pats E.Kusturica vaidina pienininką, gyvenantį prie pat vienas kitą apšaudančių kaimynų sienos. Kai į jų kaimelį atvyksta užsienietė su paslaptinga praeitimi (Monica Bellucci), pienininkas įsimyli ir ima sukti galvą, kaip reikės gyventi toliau. Kaip ir ankstesniuose darbuose, Kusturicos filme šokama ir geriama, visąlaik karo fone. Bet šįkart užmojai platesni – režisierius nori papasakoti apie tai, kaip karo fone atrodo meilė bei netektis, ir visa tai padaryti pasitelkiant humorą.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „Pienininko keliu“

Gaila, jog režisieriaus humoras primena „Dviračio žinias“. Negalėdamas atsižavėti karikatūriškai griežtais kareiviais ir fatališkomis moterimis, E.Kusturica vieną po kito dėlioja jokios progresijos nekuriančius anekdotus. Kas kelias minutes veikėjai virsta, prisigeria, vėl virsta, nusidainuoja, nusišneka arba (o šitas pats juokingiausias) miršta. Blogiausia, jog nei vienas šitų nutikimų nepasako nieko, kas turėtų bent menkiausią reikšmę. Serbų režisieriaus stilius visuomet buvo išskirtinis ir daugelio nemėgstamas, bet savo naujuoju darbu jis sugebėjo cituoti pats save išmesdamas visą turinį ir palikdamas tik tiesmukiausius, elementariausius pokštus.

Deja, kuo arčiau atsakymų publiką veda D.Villeneuve, tuo labiau nuviliančiai jie atrodo. Kaip ir C.Nolanas, jis užduoda didelius klausimus, bet atsako į juos tokiu sentimentaliu, juokingai paprastu keliu, kad pačiam žiūrovui mintimis grįžus atgal sunku neprunkštelėti.

Nors pagrindinis Venecijos konkursas buvo grūste prigrūstas didelių vardų, pirmosiomis dienomis festivalio koridoriuose žiūrovai daugiausiai kalbėjo apie „Atvykimą“ (Arrival). Jo pristatyti atvyko ir Amy Adams, ir Jeremy Renneris, bet pagrindinė trauka šįsyk buvo režisierius. Pradedant 2010-ųjų „Moterimi, kuri dainuoja“ (Incendies), Denisas Villeneuve pristatė keturis aukščiausios kokybės trilerius („Kaliniai“ (Prisoners), „Priešas“ (Enemy), „Sicario“) iš eilės, tad jo ateivių istorijos bilietai dingdavo net Venecijos festivaliui greitu tempu. Tačiau užuot pamatę penktą tokį pat puikų filmą, žiūrovai išvydo neįkvepiančią Christopherio Nolano kopiją.

VIDEO: Filmo „Atvykimas“ anonsas

Lingvistikos profesorė Louise (Amy Adams) pradeda filmą žodžiais apie savo atsiminimus. Apie jų fragmentiškumą. Būsimas žaidimas laiku bei atmintimi tampa nuspėjamas. Tuomet vieną dieną, be jokio perspėjimo, į Žemę nusileidžia dvylika ateivių laivų. Jie nieko nedaro, tik laukia, kol ateis žmonės. Tam JAV kariuomenė pasamdo Louise, kuriai pavedama išsiaiškinti, kodėl jie čia. Priešingai dažnam ateivių filmui, „Atvykimas“ nepaaiškina savo atvykėlių. Didžioji jo dalis skiriama būtent supratimo prarajai – ar jie supranta, ką reiškia atvykti, ką reiškia Žemė ar ką reiškia „kodėl“? Deja, kuo arčiau atsakymų publiką veda D.Villeneuve, tuo labiau nuviliančiai jie atrodo. Kaip ir C.Nolanas, jis užduoda didelius klausimus, bet atsako į juos tokiu sentimentaliu, juokingai paprastu keliu, kad pačiam žiūrovui mintimis grįžus atgal sunku neprunkštelėti.

P.Larrainas į 90 minučių sugeba sudėti ne vien pačią Jackie (Natalie Portman), bet ir tai, kas ji yra šiandienos istorijoje, kaip į jos personažą žvelgia 2016-ųjų žmogus.

Praeitis kaip pokalbio dalyvis

„Jackie“ pasakoja apie nušauto prezidento Johno F. Kennedy žmoną. Ant popieriaus filmas neatrodo daug žadančiai – tokios ikoniškos asmenybės ekrane dažniausiai perdėtai idealizuojamos, sušaržuojamos, o garsus Čilės režisierius (Pablo Larrainas) gali paprasčiausiai nesuvaldyti pirmojo savo filmo anglų kalba. Bet „Jackie“ tapo viena festivalio numylėtinių. Savaitė po JAV prezidento mirties čia atgyja be naivaus noro „atkurti“ 1963-uosius, bet tuo pačiu ir be aklo klišių kartojimo. P.Larrainas į 90 minučių sugeba sudėti ne vien pačią Jackie (Natalie Portman), bet ir tai, kas ji yra šiandienos istorijoje, kaip į jos personažą žvelgia 2016-ųjų žmogus. Dėl tokio daugialypumo žiuri filmą apdovanojo už geriausią scenarijų.

Beveik visuomet ekrano centre matomą Jackie lydi fantastiška Mica Levi muzika. Žiūrovas šokinėja tarp akimirkų iškart po jos vyro žūties, laidotuvių planavimo ir interviu jau palaidojus JFK. N.Portman atrodo susikausčiusi ir dirbtina. Bet visi šie elementai, pradžioje atrodantys kaip forma dėl formos, galiausiai suformuoja išbaigtą bei įtikinantį pirmosios ledi portretą. Jackie jame iškyla kaip be galo žmogiškas personažas – naivus, išpaikęs, neapsisprendęs, bet tuo pačiu principingas, atsidavęs ir pasiaukojantis.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „Jackie“

Tačiau svarbiausia, P.Larrainas be jokio patoso pristato istorinę asmenybę, kuri išliko ne dėl to, jog buvo visa kuo nuostabi, bet todėl, kad penkiolika minučių sugebėjo išbūti vilties simboliu paranojos apimtai JAV. „Jackie“ nėra Holivudinė biografija, kur visas pasaulis dėl tos vienos asmenybės ir tebeegzistuoja, šįsyk asmenybė išnyksta istorijoje, paaukodama (sąmoningai ar ne) save dėl pačiai jai nesuprantamų procesų. O N.Portman, sugebėjusi pavaizduoti susikaustymą ir dirbtinumą pati netapdama sustingusia (ko negalima pasakyti apie „Planetariumą“), jau gali ruoštis žiemos apdovanojimų ciklui.

L.Diazas nei kiek nebijo fragmentiškumo ir būtent per jį stengiasi sukurti pokalbį, ne vien atsakymą. Specialiai signalizuodamas į vaizduojamos praeities dirbtinumą, režisierius dar labiau pabrėžia jos perpratimo neįmanomybę ir nuolatinio grįžimo, nuolatinio pokalbio su praeitimi svarbą.

Šiame kontekste žiūri sprendimas Auksinį liūtą įteikti Lavo Diazo keturių valandų filmui „Moteris, kuri išėjo“ (The Woman Who Left) atrodo kaip absoliučiai pagrįstas sprendimas. Juodai balta drama atsisuka, vėlgi, į praeitį. Dešimtame dešimtmetyje iš kalėjimo paleidžiama Horacia (Charo Santos-Concio) turi du tikslus: surasti vaikus ir nužudyti žmogų, kuris ją pakišo. Nors iš šių eilučių nesunkiai galima įsivaizduoti veiksmo filmą, „Moteris, kuri išėjo“ negalėtų būti toliau nuo sąvokos „veiksmas“. Intencionaliai lėtas, nuolat tuos pačius susitikimus kartojantis filmas liepia žiūrovui arba rasti pusiau meditatyvią būklę, arba keliauti namo. Todėl naująjį L.Diazo filmą iki antrosios valandos ribos apleido dešimtys, jei ne šimtai žiūrovų, bet jam pasibaigus plojimai skambėjo ilgai ir griausmingai.

VIDEO: Filmo „Moteris, kuri išėjo“ anonsas

Dar labiau nei „Jackie“, „Moteris“ neieško jokių paprastų atsakymų. Nepaisant gigantiškos trukmės esi priverstas skirtingus veikėjus ir skirtingų jų susitikimų su Horacia prasmę šifruoti pats. L.Diazas patraukia keršto bei šeimos ieškojimo temas į šalį ir susitelkia ties laukimu. Laukimu, kuris reikalauja atsidavimo tiek iš Horacijos, tiek iš žiūrovo. Po viso to nereiktų tikėtis didžiulio sprogimas ar paaiškėjusios tiesos. Bet su Horacija laukęs žiūrovas to ir nelaukia.

Galbūt tokia atranka yra pačių organizatorių siekis, tačiau šiame kontekste nekeista, netgi nuspėjama, jog pagrindinius apdovanojimus laimi tie reti filmai, nekartojantys anksčiau matytų formulių.

Istorija „Moteryje“ jau neprimena komikso puslapių – tai daugybė nuorodų į socialines klases, diskriminaciją, teisinę sistemą, nykią kasdienybę ir šimtus kitų sričių turinčią praeities atkarpą. Su Filipinų istorija nesusipažinusiam žiūrovui šio filmo perprasti neįmanoma, bet lygiai taip pat, ko gero, neįmanoma ir susipažinusiam. L.Diazas nei kiek nebijo fragmentiškumo ir būtent per jį stengiasi sukurti pokalbį, ne vien atsakymą. Specialiai signalizuodamas į vaizduojamos praeities dirbtinumą, režisierius dar labiau pabrėžia jos perpratimo neįmanomybę ir nuolatinio grįžimo, nuolatinio pokalbio su praeitimi svarbą.

Venecijos festivalis atrodo kaip kontrastų festivalis. Kontrastų tarp milžiniškų žvaigždžių ir cigarečių kioskų, tarp tūkstantinių minių ir mažų, tuščių salyčių. Tas pats nepasakytina apie pačius filmus, kurių didžioji dauguma, su žvaigždėmis ar be, atrodo arčiau Holivudo nei autorinio kino.

Galbūt tokia atranka yra pačių organizatorių siekis, tačiau šiame kontekste nekeista, netgi nuspėjama, jog pagrindinius apdovanojimus laimi tie reti filmai, nekartojantys anksčiau matytų formulių. Kontrastų pilna festivalio išorė toli gražu nereiškia dialogų tarp jo filmų, dažnai neatskiriamų vienas nuo kito. Galiausiai, keturių valandų filmas beveik be įvykių tikrai ima atrodyti kaip pabėgimas. Pabėgimas nuo klišių prie originalumo (pavykusio ar ne), nuo šaržo iki dialogo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės