Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dokumentinį filmą apie Švedijos miškuose plušančius lietuvius susukusi Marta Dauliūtė: „Nebūkime socialiniais rasistais“

Kadras iš filmo „Antra klasė“ („Second Class“)
Kadras iš filmo / Kadras iš filmo „Antra klasė“ („Second Class“)
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Kiekvienas lietuvis nešiojasi savyje „antros klasės“ jausmą, ne vien išvažiuojantieji uždarbiauti pragariškomis sąlygomis, įsitikinusi Švedijoje gyvenanti 28 metų kino režisierė Marta Dauliūtė.

Europos šalių kino forume „Scanorama“ ji pristatė dokumentinį filmą „Antra klasė“ apie šiaurės Švedijos miškuose plušančius lietuvius.

Purvinas jų darbas šešias naktis per savaitę, nyki buitis, rusiškų keiksmažodžių srautas, alkoholis, kartais šypseną keliantys samprotavimai apie gyvenimą, saviironija ir svajonės apie naują mašiną. Už to slypi nevisavertiškumo kompleksas, įtarumas ir jausmas, kad šie žmonės – negerbiami.

Vyrai nenorėjo kelti gailesčio

Bemaž valandą ekrane vyksta derybos – vyrai prašo išjungti kamerą, nenori kalbėti apie save, bijodami tapti dar vieno gailestį keliančio televizijos reportažo objektais.

Vienas herojus nukerta, esą žemės drebėjimas būtų įdomiau: „Nieko čia ypatingo, pusė Lietuvos šitą patį šūdą kabina.“

Remia klausimais: kokios jautrios istorijos režisierė ieško, ar reikia išspausti ašarą, kam skirtas filmas – išsilavinusiai festivalių auditorijai ar švedams, kuriems dirba ir kurie jų gailėsis? Vienas herojus nukerta, esą žemės drebėjimas būtų įdomiau: „Nieko čia ypatingo, pusė Lietuvos tą patį šūdą kabina.“

Kai kurie Švedijoje dirbantys ir studijuojantys lietuviai režisierei papriekaištavo: kodėl šalį reprezentuoja sezoniniai darbininkai, o ne bankuose ar kitur dirbantys žmonės?

„Ką reiškia, kai kažkas tampa nepakankamai gražus kitiems reprezentuoti? Kas, po šimts, yra „pirma klasė“? Visi sako: jei jautiesi jai priklausąs, taip ir yra. Bet kartu siūlo filmuoti „pirmos klasės“ žmones. Tai juk socialinis rasizmas! – kalbėdama su savaitraščiu „15min“ pyktelėjo M.Dauliūtė. – Pavadindami filmą „Antra klasė“ norime diskutuoti, kokius šiuos žmones mato Lietuvos ir Švedijos visuomenės.“

Jautiesi visiškai svetimas

Režisierė savo herojų nevadina emigrantais, kurie patys nusprendžia palikti gimtinę. Juos periodiškai išvažiuoti ir dirbti tokiomis sąlygomis priverčia ekonominė situacija. Nors jauni vyrai priversti uždarbiauti Švedijoje, fiziškai ir mintimis jie gyvena Lietuvoje.

„Kai, nenorėdamas emigruoti, privalai dirbi kitur – vieniems reikia išmaitinti šeimas, kiti tenori geresnio gyvenimo, nemoki kalbos, nelabai pasitiki savimi – toje visuomenėje esi visiškai svetimas.

Tokius žmones nesunku atpažinti. Manau, kiekvienas lietuvis to šiek tiek turi. Bent jau mūsų tėvai. Net tie iš bankų. Dėl to reikia jų, kad galėtų mus reprezentuoti, suteikti pasitenkinimo. Norisi būti gražesniam, nes visi esame „antros klasės“, – sakė M.Dauliūtė.

Treti pagal pigumą

Prodiuserės Elisabeth Marjanovic Cronvall teigimu, filme užfiksuota šių dienų Europa, kai kurie žmonės turi būti pigesni, kad ekonomika judėtų į priekį. Lietuviai darbininkai, paatvirauja vienas herojus, yra treti pagal pigumą. Bet vyras iškart patikina nelaikąs savęs pigesniu už švedus.

Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Antra klasė“ („Second Class“)
Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Antra klasė“ („Second Class“)

Kitas herojus gailisi, kad nebaigė net vidurinės mokyklos, ir tikina norįs įgyti išsilavinimą. Bet į pasiūlymą studijuoti ekonomiką atsako juoku. Užtat vyrukai rimtu tonu dalijasi planais grįžus į Lietuvą nusipirkti gerą mašiną.

„Vienas sako: noriu šeimos, namo, mašinos. Kitaip tariant, meilės, saugumo, statuso, pagarbos. Kiekvienam to reikia. Man irgi. Kodėl tie norai turi būti egzotiški?“ – retoriškai klausė M.Dauliūtė.

Ilgos herojų paieškos

Migracijos temą padiktavo M.Dauliūtės biografija – ji pati 11 metų gyvena anapus Baltijos jūros, šiuo metu vadovauja Švedijos nepriklausomų kino kūrėjų sąjungai. Menininkė tikino, kad labiau jaučiasi emigrante Lietuvoje, kur gyvena jos tėvai, nei imigrante Švedijoje. Ji šioje šalyje suaugo, baigė mokslus, puikiai kalba švediškai.

Marta Dauliūtė: „Kas, po šimts, yra „pirma klasė“? Visi sako: jei jautiesi jai priklausąs, taip ir yra. Bet kartu siūlo filmuoti „pirmos klasės“ žmones. Tai juk socialinis rasizmas!“

Filmo kūrėjos neturėjo tikslaus scenarijaus. Dirbti pradėjo prieš porą metų, ėmusios filmuoti keltuose – tokiais kadrais prasideda ir „Antra klasė“. Taip pat herojų ieškojo  lietuvius Švedijoje įdarbinančiose bendrovėse.

Nė vienas iš sutiktųjų netryško noru pakliūti į kadrą – tai pakišo mintį apie socialinę atskirtį, visuomenės požiūrį į tokius darbininkus. Iš viso jos įamžino apie šimtą žmonių, kol rado pagrindiniais herojais tapusius Artūrą ir Ernį.

Darbininkai gyvena iš pažiūros puikioje vietoje, apsupti miškų ir ežerų. Pusšimtis jų apsistoję nedideliame miestelyje, buvusioje mokykloje. Kadangi miestelyje begyvena vos šimtas žmonių, mokyklos nebereikia. Klasių, kuriose miega po 3–5 žmones, sienos nukabinėtos senais plakatais su paaiškinimais, ką naudinga valgyti.

Atvykėliai kelia grėsmę?

M.Dauliūtė sutiko ir išsilavinusių, puikiai angliškai kalbančių, anksčiau Didžiojoje Britanijoje dirbusių žmonių: teatro režisierių, muzikantų, mokytojų, krepšinio žaidėjų, studentų, kuriems reikia pinigų studijoms.

Paklausta, ką švedai galvoja apie tokius atvažiuojančius darbininkus, filmo prodiuserė E.Marjanovic Cronvall pabrėžė, kad dėl krizės visoje Europoje tvyro panaši nuotaika – esą atvykėliai kelia grėsmę mūsų saugumui, kultūrai ir tradicijoms. Antai Graikija tapo ypač rasistinė, Švedijoje viena populiariausių yra ultradešinioji partija.

Dosjė

Nuotr. iš asmeninio albumo/Prodiuserė Elisabeth Marjanovic Cronvall (kairėje) ir režisierė Marta Dauliūtė
Nuotr. iš asmeninio albumo/Prodiuserė Elisabeth Marjanovic Cronvall (kairėje) ir režisierė Marta Dauliūtė

M.Dauliūtė gimė 1984 m. Šiauliuose. Septyniolikos išvyko mokytis į Bromölla miestą pietų Švedijoje, ten baigė gimnaziją. Studijavo kino režisūrą Fridhem koledže, o 2008–aisiais Geteborgo kino akademijoje įgijo kino režisūros bakalauro diplomą. Baigiamojo darbo – trumpo metražo filmo „Tri dnia“ („Trys dienos“) , tuomet rodyto „Scanoramos“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“, herojai taip pat buvo emigrantai iš Lietuvos – ir lietuviai, ir rusai, ir lenkai.

Vadovauja OFF (Švedijos nepriklausomų kino kūrėjų sąjungai), dirba prodiusere ir režisiere, yra viena iš filmų kompanijos MDEMC savininkių.

2010 m. jos prodiusuotas filmas „Inte panik“ („Be panikos“) laimėjo geriausio švediško trumpo metražo filmo titulą Tarptautiniame Upsalos kino festivalyje, buvo nominuotas Švedijos filmų instituto Guldbagge apdovanojimui.

M.Dauliūtė dirbo kuriant bemaž dešimt filmų – režisavo, prodiusavo, buvo režisieriaus asistentė, scenografė, vykdė aktorių atranką.

Savaitraštis „15min“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą