Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 19d. 16:12

Dokumentiniame filme „Džamilia“: kaip gyvena kirgizės patriarchalinėje visuomenėje?

Kadras iš filmo „Džamilia“
Projekto partnerio nuotr. / Kadras iš filmo „Džamilia“

Garsiausias kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas 1958-ais metais išleido apsakymą „Džamilia“, kuris iki šiol audrina visų Kirgizijos gyventojų širdis. Knygoje pasakojama istorija apie merginą, kuri laukdama Sovietų armijoje kariauti išvykusio vyro, įsimyli kitą vaikiną. Sulaužiusi griežtas patriarchalines taisykles, ji su juo pabėga

Lietuvoje viešėjusi prancūzų režisierė Aminatou Echard, pasitelkusi apsakymo heroję dokumentiniame filme „Džamilia“, pasakoja tikras šiuolaikinės Kirgizijos moterų istorijas jų pačių lūpomis. Filmą festivalyje „Nepatogus kinas“ dar bus galima išvysti Panevėžyje ir Šiauliuose.

– Kaip Čingizo Aitmatovo kūrinys atsidūrė jūsų rankose? Ar knygos dėka susidomėjote Kirgizijos kultūra, ar visgi nutiko atvirkščiai?

– Į Kirgiziją išvykau 2006-aisiais pakeliauti ir paieškoti naujų idėjų. Norėjau pamatyti visiškai naują pasaulio kraštą, apie kurį prieš tai nieko nežinojau. Nieko nežinojau ir apie Sovietų Sąjungos istoriją. Toks sprendimas buvo išties beprotiškas! Neseniai buvau pabaigusi darbą apie Boliviją ir norėjau susitelkti ties kažkuo visai kitu. Grįžusi iš kelionės iš pažįstamos gavau šią knygą ir ji man padarė didelį įspūdį.

Projekto partnerio nuotr./Režisierė Aminatou Echard
Projekto partnerio nuotr./Režisierė Aminatou Echard

– Kaip gimė idėja filmui?

– Pagrindinė knygos veikėja mane įkvėpė atkurti ją kaip simbolį filme. Grįžusi į Kirgiziją paskleidžiau žinią, jog ieškau merginos, kuri suvaidintų Džamilią. Susirinko be galo daug tiek jaunesnių, tiek pagyvenusių moterų, kurios visos buvo sužavėtos minties ekrane atkurti savo mylimą veikėją. Taip sužinojau, kokia ši knyga yra svarbi šiame krašte. Ja žavisi ne tik moterys, bet ir vyrai.

Taip ir gimė idėja filmui. Supratau, kad Džamilia man gali labai pasitarnauti siekiant susipažinti su Kirgizijos moterimis ir patyrinėti, kaip jos iš tiesų gyvena. Mano kalbintos moterys buvo protingos, jos puikiai suprato, jog mano klausimai joms buvo ne apie Džamilią, o apie jas pačias. Tačiau prisidengiant šia veikėja it metafora, visoms joms buvo lengviau kalbėtis.

VIDEO: Filmo „Džamilia“ anonsas

– Savo filme kalbinate Kirgizijos moteris, kurios gan atvirai pasakoja apie savo gyvenimus patriarchalinėje visuomenėje. Kaip pavyko jas rasti ir ką jos manė apie jūsų projektą?

– Susiradusi vertėją, kuri, be anglų kalbos, mokėtų kirgizų, uzbekų ir rusų kalbas, pasileidau į kelią ir tiesiog beldžiau į namų duris. Buvo išties sudėtinga, nes sutiktos moterys turi labai mažai laisvo laiko. Aš žinojau, jog turiu tik vieną šansą su jomis pakalbėti, nes, greičiausiai, antrą kartą pas tą pačią pašnekovę negalėsiu nei grįžti, nei paskambinti jai telefonu. Iš viso pakalbinau apie 200 moterų. Surinkusi medžiagą, filmavimui grįžau po dviejų metų, susiradusi pagalbininkes, kurios yra kilusios iš to krašto. Jos padėjo man įgauti vietinių gyventojų pasitikėjimą.

Gandas apie keistą svetimšalę su dar keistesne kamera netruko pasklisti. Jos buvo gan nuoširdžiai susidomėjusios, o pakalbėti apie savo mylimą Džamilią noro irgi netrūko. Prieiti prie šių moterų ir atskleisti jų istorijas labiausiai padėjo tai, kad filmavau nestandartine kamera, tad buvau laikoma labiau menininke nei dokumentikos kūrėja. Dėl šios priežasties joms nereikėjo klausti savo vyrų leidimo būti filmuojamos. Taip pat svarbu tai, kad Super 8 kamera nefiksuoja garso, tad pirmiau įrašydavome pokalbį, o po jo moterys būdavo labiau atsipalaidavusios ir drąsiau sutikdavo, jog būtų nufilmuoti jų portretai ar kasdienė veikla.

– Filme kelios moterys užsimena apie tai, kaip jas jaunystėje pagrobė jų būsimi vyrai. Ar tai ― pagrobimai tikrąja to žodžio prasme?

– Deja, tai pagrobimai tikrąja to žodžio prasme ir tai vyksta iki šiol. Pagal tradiciją, jaunuolis, kuriam jau atėjo laikas tuoktis, gali išsirinkti merginą, kurios nori. Dažniausiai ją išsirenka vaikino tėvai, įvertinę jos gebėjimus, sveikatą, grožį ― visai kaip prekę. Tuomet vaikinas gali ją pagrobti, šiam tikslui neretai pasitelkdamas draugus. „Išrinktoji“ gali būti pagrobta tiesiog vidury gatvės arba, pavyzdžiui, įsėdus į taxi, kuris nuveža į kitus namus. Net ir esant įstatymui, kurių pagrindu pagrobėjai turėtų būti baudžiami, iki šiol vyksta kraupūs dalykai.

Dar šių metų gegužę šalį šokiravo 20-metės Burulai Turdaaly Kyzy žmogžudystė, kuri įvyko netoli sostinės Biškeko. Merginos pagrobėjas ją subadė peiliu tiesiog policijos nuovadoje. Kviečiu pasiskaityti apie šią istoriją internete, tai tikrai sunkiai suvokiama tragedija. Ši tradicija palaikoma ir dėl ekonominių priežasčių: vaikinui atlikus pagrobimą jo tėvai turi sumokėti merginos tėvams kur kas mažiau pinigų nei paprasto susitarimo tarp tėvų atveju. Būna ir taip, kad jaunuoliai iš tiesų įsimyli ir, susitarę, pora suvaidina pagrobimą tam, kad tėvai pritartų jų santuokai. Tačiau tokios santuokos iš meilės Kirgizijoje vis dar yra retenybė.

– Jūsų filme viena moteris kalba: „Aš meldžiausi, kad tik nepagimdyčiau mergaitės. Gyvenimas yra sunkus mergaitėms, berniukams gyvenimas lengvas“. Tokie žodžiai man, kap moteriai, išties labai skaudūs. Kaip manote, kaip toks mergaičių vertinimas iš artimiausių žmonių veikia jų pačių savęs vertinimą ir meilę sau?

– Kirgizijoje visi supranta, kad moterų gyvenimas yra ypač sunkus, o mergaitės yra tam morališkai ruošiamos nuo pat mažens. Jos žino, kas jų laukia. Šioje kultūroje priešintis tradicijai yra silpnumo ženklas, o tikroji stiprybė gimsta priimant visus moteriai skirtus sunkumus. Visgi pokyčiai po truputį vyksta, jaunoji karta ima kvestionuoti įsisenėjusias taisykles, žino, jog kitur pasaulyje moterys gali gyventi laisvai.

Daug jaunų moterų išvažiuoja iš Kirgizijos ir nebegrįžta ne tik dėl to, kad užsienyje atranda laisvę ir laimę, bet ir todėl, kad nenori tuoktis, kai „ateina laikas“. Dažnai šeima atsisako nepaklususių šiai ir kitoms patriarchalinėms taisyklėms merginų. Svarbu pastebėti, kad šias griežtas socialines taisykles palaiko ne tik vyrai, bet ir vyresnės moterys, visa šeima. Kol mergina yra nesusituokusi, ji neturi jokio balso. Ji praktiškai yra niekas.

– Filme negirdėti vyrų balso, jų perspektyvos. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas pasakoti apie Kirgizijos kultūrą tik moterų lūpomis?

– Vyrai nebūtų manęs prisileidę ne tik dėl to, kad aš svetimšalė, bet net labiau dėl to, kad aš esu moteris. Bandymas prakalbinti kirgizų vyrus apie tai, ką jie apie visa tai mano ir jaučia, būtų visai kitas projektas, kurio nesiryžčiau imtis. Mane domino tik moterų istorijos. Tik su jomis norėjau kalbėtis. Be to, pačias moteris buvo lengviau įkalbinti sutikti filmuotis, kai jos žinojo jog vyrai į projektą nebus įtraukti ir jie neturės galimybės iškreipti jų pasakojamų istorijų. Dėl to jos jautėsi saugiau ir laisviau. Vyrai iš tiesų labai norėjo kalbėtis, nes Kirgizijoje visiems be išimties labai patinka „Džamilia“, tačiau man, mano kalbintoms pašnekovėms ir mano filmui apskritai buvo labiau tinkama apsistoti ties moterims.

Šio projekto metu sutikau nuostabių, stiprių, protingų moterų ir, kai pamatydavau jų vyrus, man pasidarydavo labai jų gaila. Tapdavo aišku, koks nelengvas jų gyvenimas. Būdavo akivaizdu, jog moterys jų tikrai nebūtų pasirinkusios. Apskritai, filmuodamas tu turi mylėti savo personažą, nes kitaip tinkamai jo neatskleisi. Kaip kūrėja, tų vyrų aš negalėjau mylėti, man jų perspektyva nėra įdomi.

– Filmas atrodo neįtikėtinai gražiai ir nostalgiškai, tarsi stebėtum namų vaizdelius iš septinto dešimtmečio. Kodėl buvo svarbu filmuoti „Džamilią“ būtent Super 8 kamera? Ar tai susiję su tuo, kad knyga ir ši kamera buvo išleistos panašiu metu (atitinkamai 1958 m. ir 1965 m.)?

– Tiesą sakant Super 8 kamera filmuoju jau 15 metų ir ją tiesiog dievinu dėl daugybės priežasčių. Man labai patinka tas granuliuotas vaizdas, kuris tampa dar šiurkštesniu, kai filmuotą medžiagą projektuoju ant sienos ir tą projekciją vėl filmuoju jau tradicine kamera. Taigi tas laikmečio sutapimas buvo atsitiktinis, nors tikrai įdomus. Dar galima būtų įžvelgti sąsajas tarp to, kad istorijos pasakotojas knygoje yra jaunas vaikinas Seitas, kuris nori tapti dailininku, ir to, kad filmas išties labiau atrodo ne kaip filmas, o kaip impresionistinė tapyba. Filmuoti su Super 8 yra nepaprastai brangu. Vienoje juostelėje gali nufilmuoti tik iki 2,5 min, tad kiekvienas kadras yra labai svarbus. Dirbdamas šiuo formatu jauti didelę atsakomybę, panašiai kaip ir fotografuojant juostine kamera, kai turi tik ribotą kadrų skaičių. Tavo dėmesys tampa ypač sutelktas tik į akimirką, kuri yra čia ir dabar.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas