Filme susitinka du pasauliai – restauratoriai, siekiantys išsaugoti kultūros paveldą, ir mikrogrybai, kurie nepaisydami žmogaus pastangų kantriai vykdo savo darbą. Tačiau režisierė kviečia į šią priešpriešą pažvelgti kitaip – ne kaip į kovą, o kaip į natūralią gyvenimo ir gamtos simbiozę.
Apie santykį su nykimu, asmenines netektis, mikroskopinio pasaulio grožį ir stebuklus kasdienybėje kalbamės su filmo režisiere Aiste Žegulyte.
– Filme restauratoriai kovoja dėl kiekvieno paveikslo centimetro, o mikrogrybai tuo metu kantriai daro savo darbą. Ar filmuodama pajutote, kad viena iš šių pusių jums atrodo teisesnė?
A.Žegulytė: Iš pradžių buvau tiesiog įsimylėjusi tuos pelėsinius grybus ir labai už juos sirgau, nes būtent dėl jų atėjau pas restauratorius. Su operatoriumi Vytautu Katkumi negalėjome nustoti jų stebėti, kai pirmą kartą juos pamatėme per mikroskopą. Norėjosi vis giliau nerti į tą mikropasaulį ir pažvelgti į mūsų pasaulį iš jų perspektyvos.
Tačiau vėliau, susipažinusi su restauratoriais, supratau, kokį svarbų darbą jie daro. Todėl šiandien net negalėčiau pasakyti, kad esu vienoje ar kitoje pusėje. Man atrodo, kad žmonės ir grybai yra vienos sistemos dalis. Mes egzistuojame simbiozėje ir vieni be kitų negalėtume gyventi.
– Daugelyje kultūrų irimas siejamas su pralaimėjimu, tačiau jūsų filme jis atrodo beveik iškilmingas. Kada pati pradėjote į nykimą žiūrėti ne kaip į tragediją, o kaip į natūralią proceso dalį?
A.Žegulytė: Man atrodo, kad tai labai susiję su lietuvišku santykiu su gamta. Mes gyvename metų laikų cikle ir natūraliai suprantame, kad po rudens ateina žiema, po žiemos – pavasaris. Tas nuolatinis atsinaujinimas yra mūsų kultūros dalis.
Man atrodo, kad žmonės ir grybai yra vienos sistemos dalis.
Kurdama filmą norėjau kalbėti ne apie mirtį ar sustingimą, o apie gyvybę, kuri nesibaigia. Gamtoje nuolat vyksta virsmas. Žmogus tarsi ištirpsta žemėje, bet pati energija niekur nedingsta – ji tampa kažko naujo pradžia.
– Filme religija yra visur, tačiau ji nėra pagrindinis veikėjas. Ar sąmoningai stengėtės atitraukti žmogų nuo centro ir suteikti daugiau svarbos tam, kas paprastai lieka nepastebėta?
A.Žegulytė: Religijos išvengti negalėjome vien todėl, kad daugelis filme matomų paveikslų atkeliavo iš bažnyčių. O kai kalbi apie gyvenimą ir mirtį, neišvengiamai atsiduri metafizinėje erdvėje.
Man buvo labai įdomu stebėti restauratorę Janiną Bilotienę, restauruojančią stebuklingą Marijos paveikslą. Mane žavėjo tai, kad jos darbas nebuvo skirtas parodyti savo meistriškumą. Ji dirbo tam, kad paveikslas ir toliau tarnautų žmonėms.
– Žiūrint filmą atrodo, kad mikrogrybai tampa savotiška civilizacijos kritika – jie primena, kad nei menas, nei tikėjimas, nei atmintis nėra amžini. Ar tokia mintis buvo filme nuo pat pradžių, ar atsirado montuojant?
A.Žegulytė: Ta mintis filme buvo nuo pat pradžių. Tačiau man svarbiausia buvo ne kritika, o bandymas priimti būties neišvengiamybę.
Skirtingos kultūros laiką supranta skirtingai. Vienos jį mato kaip liniją, kitos – kaip ciklą. Filmu norėjosi tyrinėti, kaip žmogus susitaiko su laikinumu ir kaip priima tai, kad viskas nuolat kinta.
– Restauratoriai filme dirba beveik kaip chirurgai. Ar buvo akimirkų, kai jų darbas jums pasirodė panašesnis į ritualą nei į mokslą?
A.Žegulytė: Man atrodo, kad mokslas irgi gali būti ritualas. Mokslininkai daugybę metų kartoja tuos pačius veiksmus, ieško atsakymų ir nebūtinai iš karto atranda kažką naujo. Jeigu ta rutina tampa ritualu, tada joje atsiranda prasmė.
Buvo labai smagu išgirsti vieną mūsų filmo personažių - biochemikę sakant, kad po filmo ji pati pradėjo į savo kasdienę rutiną žiūrėti kaip į ritualą.
– Jūsų filme daug tylos ir stebėjimo. Ar buvo baimės, kad šiandienos žiūrovas gali nepriimti tokio kino?
A.Žegulytė: Tai buvo viena didžiausių mano baimių. Filmas reikalauja iš žiūrovo kantrybės ir kviečia ne tik žiūrėti, bet ir pajausti, įsitraukti, sudalyvauti. Man visada labai svarbu, kaip žiūrovas žvelgdamas į kino ekraną pats sudalyvauja kūrybos akte.
Filmas reikalauja iš žiūrovo kantrybės ir kviečia ne tik žiūrėti, bet ir pajausti, įsitraukti, sudalyvauti.
Montažas truko daugiau nei metus. Nuolat galvojome, kaip išlaikyti balansą tarp stebėjimo ir pasakojimo. Tačiau kai filmas buvo parodytas IDFA festivalyje Amsterdame ir sulaukė šilto priėmimo, atsirado daugiau pasitikėjimo.
Man atrodo, kad žmonėms vis dar reikia laiko sustoti ir pamąstyti. Kaip skaitant poeziją – ne viskas turi būti suprasta iš karto.
– Mikroskopas filme tampa kone kino kamera kitoje skalėje. Ar pasikeitė jūsų santykis su pasauliu po tiek laiko praleisto stebint tai, kas paprastai žmogaus akiai nematoma?
A.Žegulytė: Tas mikroskopinis pasaulis man atnešė labai daug grožio ir vilties. Pradedi kitaip žiūrėti net į kasdienius dalykus.
Kita vertus, šio filmo tema buvo labai susijusi ir su mano asmeninėmis patirtimis. Filmo kūrimo metu teko atsisveikinti su labai brangiais žmonėmis – močiute, tėčiu ir seneliu. Todėl šis filmas tapo savotišku būdu priimti netektis ir suprasti, kad gyvybė niekur nedingsta, tik keičia formą.
– Filmas kalba apie tai, ką žmonės bando išsaugoti. O kas, jūsų manymu, šiandien saugoma pernelyg desperatiškai?
A.Žegulytė: Man atrodo, kad dažnai per daug reikšmės suteikiame dalykams, kurių vertė matuojama tik pinigais. Jei kažkas neturi kultūrinio ar emocinio pagrindo, vien finansinė vertė savaime nėra labai reikšminga.
– Filme nuolat juntama įtampa tarp kontrolės ir susitaikymo. Kas jums pačiai artimiau?
A.Žegulytė: Kova yra neišvengiama, nes pats gyvenimas yra nuolatinis siekis gyventi. Tačiau kartu per ritualus, kūrybą ir bendravimą mes mokomės priimti tai, ko negalime pakeisti.
– Filme mokslas ir mistika neegzistuoja kaip priešybės. Ar manote, kad šiandien pernelyg dažnai verčiami rinktis tarp racionalumo ir tikėjimo?
A.Žegulytė: Taip. Man atrodo, kad per daug norime viską sudėti į lenteles ir diagramas. O pasaulis yra daug sudėtingesnis.
Kartais užtenka pažvelgti į jį iš kosmoso arba per mikroskopą, kad suprastum, kaip viskas tarpusavyje susiję. Mane labiau domina ne skirtumai, o tai, kas mus jungia.
– Jeigu mikrogrybai filme simbolizuoja transformaciją, kokį virsmą šis filmas atnešė jums pačiai?
A.Žegulytė: Jis atnešė daugiau ramybės ir dar kartą priminė, kad kantrybė atsiperka. Reikia nepasiduoti ir pasitikėti procesu.
– Po filmo lieka jausmas, kad žmogus nėra pagrindinis pasaulio veikėjas, o tik viena iš daugybės gyvybės formų. Ar toks požiūris jums buvo svarbus?
A.Žegulytė: Labai svarbus. Žmogaus susireikšminimas kartais apsunkina gyvenimą. Norėjosi parodyti žmogų kaip mažą dulkelę didžiulėje visatoje.
Šis filmas man dar kartą priminė, kad turime mokytis empatijos – ne tik vieni kitiems, bet ir visam pasauliui aplink mus.
– Filmo pavadinime greta dulkių ir kaulų atsiranda stebuklai. Kur šiandien pati matote tą stebuklą?
A.Žegulytė: Didžiausi stebuklai dažniausiai nutinka tada, kai jų nesitiki. Jie neturi materialios formos ir jų negali paimti į rankas.
Kartais stebuklas slypi žvilgsnyje, jausme ar netikėtame susitikime. O kai aplink tiek daug sudėtingų įvykių ir tamsos, man atrodo labai svarbu nepamiršti laukti tų stebuklų. O tiems, kas dar nematėte filmo - nemokama peržiūra rugpjūčio 3 d. Lukiškių kalėjime, po atviru dangumi.
– Dėkoju už pokalbį.
