Filmas vienu metu startavo net 20-yje Japonijos kino teatrų – tai vienas didžiausių pasiekimų nepriklausomo lietuviško kino istorijoje.
Filmas, kurio buvo verta laukti: universalu tai, kas asmeniška
T.Vengrio filmo kelionė į Japoniją prasidėjo dar 2019-aisiais, kai prestižiniame Busano kino festivalyje (Pietų Korėja) jį pastebėjo ir įsigijo viena didžiausių Japonijos nepriklausomo kino platintojų „Uzumasa“. Nors premjera buvo suplanuota prieš šešerius metus, pasaulinė pandemija planus sustabdė. Tačiau japonų platintojai nenuleido rankų – jie tiek laiko saugojo ir tikėjo filmu, kol galiausiai nusprendė: dabar yra pats tinkamiausias laikas „Gimtinei“ pasiekti Japonijos žiūrovus.
„Man šis filmas buvo labai asmeniškas, todėl be galo gera matyti, kad jis gali paliesti žmones visiškai kitame pasaulio kampelyje. Tai dar kartą patvirtina universalumą – kad mes esame labiau panašūs negu skirtingi, o emocijos, kurias išgyvena herojai, suprantamos nepriklausomai nuo šalies ar istorinio konteksto“, – sako JAV užaugęs režisierius.
Pasak Japonijos kino platinimo kompanijos „Uzumasu“ atstovės Miyuki Sato, „Gimtinė“ pradėta rodyti 20-yje arthouse kino teatrų visoje Japonijoje – nuo šiaurinių iki pietinių regionų. Pirmieji seansai vyko „Theatre Image Forum“ Tokijuje ir „Theatre Seventh“ Osakoje. Planuojama, kad žiūrovų susidomėjimo atveju kino teatrų sąrašas bus plečiamas.
„Šie metai Japonijoje yra tarsi „Lietuvos momentas“: leidžiamos knygos apie jūsų šalį, ką tik įvyko itin didelio susidomėjimo sulaukusi M.K.Čiurlionio paroda, o susidomėjimas Lietuva auga. Be to, prasidėjus karui Ukrainoje, japonai iš naujo siekia suprasti Baltijos šalių istoriją ir dabartį per asmenines, skaudžias patirtis“, – teigia M.Sato.
Universalios temos ir vizualinis talentas
Lietuvos kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionytė pastebi, kad japonų publika, niekada nepraradusi savo valstybės, bando suprasti pasaulinius kataklizmus per kitų šalių istorijas. „Gimtinė“ kelia universalius klausimus apie tapatybę, kurie rezonuoja net ir tokioje kultūriškai tolimoje šalyje kaip Japonija“, – sako G.Čepulionytė, dalyvavusi japoniškoje filmo premjeroje.
Anot diplomatės, kinas Japonijoje – svarbi ir populiari meno sritis, o šalia didžiųjų Europos kino valstybių po truputį skinasi kelią ir mažesnių šalių kūryba.
Japonijos kino kritikai šalies spaudoje ypač išskyrė Tomo Vengrio vizualinį jautrumą. Po pirmųjų peržiūrų žiniasklaidoje pasipylė teigiami atsiliepimai apie „išskirtinį kinematografinį talentą“ bei gebėjimą perteikti sudėtingus politinius lūžius per vaiko perspektyvą. Japonai negailėjo komplimentų ir už filme užfiksuotą Lietuvos gamtos grožį – Tokijo dangoraižių apsuptyje juos itin paveikė lietuviško dangaus erdvė.
Filmo režisierius pasakoja, kad po peržiūrų Japonijos žurnalistai jam uždavė gilius klausimus apie patriotizmą, nacionalizmą ir tai, ką reiškia būti lietuviu šiuolaikiniame pasaulyje: „Tiesą sakant, daviau gal net daugiau interviu nei tuomet, kai filmą pristačiau Lietuvoje.“
„Gimtinės“ ir „Barakudos“ ryšys: „Dabar noriu kažką susprogdinti“
Japonijos premjeros sėkmę T.Vengris pasitinka jau gyvendamas būsimo filmo „Barakuda“ nuotaikomis. Įdomu tai, kad būtent „Gimtinės“ platinimo procesas tapo naujosios kriminalinės užuomazga ir suvedė režisierių su prodiusere Emilija Sluškonyte. Tuo metu kaunietė dirbo „Gimtinės“ platintojų Lietuvoje („ACME Film“) komandoje. Pamačiusi filmą dar iki oficialios premjeros, ji pakvietė režisierių kavos.
„Plepėjome apie tai, kokį kiną norėčiau kurti toliau. Sakiau, kad mane vis dar traukia stiprios veikėjų dramos, bet po „Gimtinės“ noriu kažko greitesnio, intensyvesnio. Pamenu, pusiau juokais pasakiau: „Dabar noriu kažką susprogdinti“. Emilijos akys sužibo, ir vos po poros valandų savo pašte radau aprašymą apie istoriją, tuomet pavadintą „Mafijos našlė“. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, virtęs „Barakuda“, – prisimena T.Vengris.
Jei „Gimtinėje“ T.Vengris nagrinėjo nepriklausomybės pradžios euforiją ir nusivylimą bei dekonstravo nostalgijos jausmą, tai „Barakudoje“ jis neria į gerokai tamsesnius 90-ųjų sluoksnius – Kauno nusikalstamo pasaulio užkulisius, moterų akimis atskleisdamas tikrąjį mafijos įvaizdį bei parodydamas tikrąją smurto ir paranojos kainą.
Pagrindinius vaidmenis filme „Barakuda“ sukūrė Gerda Čiuraitė (Loreta), Martynas Nedzinskas (Mongolas) ir Šarūnas Datenis (Daktaras). Drama,, pasakojanti apie Daktarų grupuotei priklausiusio, be žinios dingusio Rimanto Ganusausko-Mongolo našlės Loretos Gedvilaitės kovą už orumą, Lietuvos kino teatrus pasieks 2027 m. pradžioje.
