Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 12d. 14:00

F.Ozono filmas „Ačiū Dievui“: kaip kalbėti apie pedofilijos skandalus Katalikų bažnyčioje?

Kadras iš filmo „Ačiū Dievui" 15min recenzija
Organizatorių nuotr. / Kadras iš filmo „Ačiū Dievui"

François Ozonas, savo kūrybiniame kelyje daugiausia dėmesio skyręs geismo ir seksualumo tyrinėjimams, su naujausiu savo filmu „Ačiū Dievui“ („By the Grace of God“) žengia į naują teritoriją. Režisierius pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie nuo Liono kunigo Bernard'o Preynat vaikystėje nukentėjusius vyrus – kunigui oficialiai mesti kaltinimai seksualiai išnaudojus 70 berniukų.

Teismo sprendimo laukiantis B.Preynat dėjo visas pastangas, kad filmo rodymas Prancūzijoje būtų uždraustas, tačiau jo skundai nesulaukė atsako – filmas pristatomas tiek Prancūzijoje, tiek už jos ribų.

O štai kardinolas Philippe'as Barbarinas buvo pripažintas kaltu už bandymą nuslėpti galimus B.Preynat nusikaltimus. Tiesa, popiežius Pranciškus jo atsistatydinimo nepriėmė, apeliuodamas į nekaltumo prezumpciją, nors ir nepateikdamas daugiau žinių apie tai, kokius teisinius ir moralinius kūlvirsčius reikėjo padaryti iš po skverno traukiant šį argumentą.

Tai, kaip perversiškai ši istorija toliau rutuliojasi tikrame gyvenime, suteikia dar daugiau svorio „Ačiū Dievui“ – konfliktišką tikinčiojo santykį su jį nuvylusia tikėjimo institucija kuriančiam filmui, kuris sugeba parodyti tiek sistemines, tiek žmogiškąsias ydas, tuo pat metu išvengiant jų suabsoliutinimo.

Berlyno kino festivalyje Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas ir jau apžvelgtas filmas „Ačiū Dievui“ tikriausiai neišvengs palyginimų su „Oskarą“ pelniusia Tomo McCarthy „Sensacija“ (Spotlight, 2015), pasakojusia apie žurnalistinį tyrimą, atskleidusį Bostono kunigų seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius.

VIDEO: Filmo „Ačiū Dievui“ anonsas

Šiedu filmai panašūs keliais aspektais. Abi istorijos atskleidė visuomenei lig tol nežinomą informaciją apie Katalikų bažnyčią ir kunigų piktnaudžiavimą galios pozicijomis. Abiejose svarbų vaidmenį vaidino žiniasklaida, nors F.Ozonas, pats tikinęs, kad šio filmo kūrimas jam priminė žurnalistinį darbą, didžiausią dėmesį skiria asociacijai „La Parole Libérée“, kuri suvienijo B.Preynat aukas, ilgainiui nusprendusias kreiptis tiek į teismą, tiek į žiniasklaidą.

„Ačiū Dievui“ bei „Sensaciją“ suvedus į dvikovą, pastaroji gautų tašką už išlaikytą santūrų toną, tinkamą tokiai temai, bet neįmanomą F.Ozonui. Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir F.Ozonas negali išvengti sentimentalumo ir ant perspaudimo ribos kartais balansuoti pradedančios dramos.

Tačiau negi dėl to rimtai pyksi? Kur kas svarbiau atrodo tai, jog „Ačiū Dievui“ visa galva pranoksta „Sensaciją“ ne tik kuriant pilnakraujus personažus, bet ir gerokai kūrybiškiau dėliojant pasakojimą.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Ačiū Dievui"
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Ačiū Dievui"

F.Ozonas renkasi trinarę struktūrą, tačiau apie tai žiūrovas sužinos filmui jau įsibėgėjus. Iš pradžių susipažįstame su Aleksandru, kurį ilgą laiką manome esant filmo protagonistu – jis pirmasis pradeda reikalauti, kad B.Preynat būtų nušalintas ir nebedirbtų su vaikais. Aleksandrui ieškant teisingumo, horizonte atsiranda François, kuris nejučia tampa naujuoju protagonistu, vėliau estafetę perduodant Emmanueliui, tačiau – ir tai svarbu pabrėžti – toliau aktyviai sekant kitų personažų istorijas.

„Ačiū Dievui“ taip organiškai pereina iš vienos siužetinės plotmės į kitą, taip lengvai keičia savo protagonistus, kad po šio filmo F.Ozono meistrystei pagiriamąjį žodį turėtų išsakyti net didžiausi jo kritikai.

Tiesa, F.Ozonas sulaukė priekaištų, jog „Ačiū Dievui“ kino kalba nėra įdomi, ypač palyginus su ankstesniais režisieriaus darbais. Ir su tuo, tikriausiai, galima sutikti – čia gerokai mažiau metaforų ir simbolių, kameros viražų, išradingų kadrų. Tačiau tuo pat metu esu įsitikinusi, kad santūresnio vizualinio rūbo reikalavo pati filmo tema. Žmogų per visą gyvenimą lydinti vaikystės trauma ir formalūs žaidimai dera prastai.

Pasakodamas istoriją iš aukų perspektyvos (B.Preynat personažui čia skiriama nedaug dėmesio), F.Ozonas, be jokios abejonės, stovi jų pusėje. Vis tik mesti kaltinimo, jog savo personažų kovą režisierius pristato pernelyg idealizuodamas, taip pat nevertėtų. Filmo pabaigoje F.Ozonas tarp eilučių iškelia klausimą apie tai, kur yra bet kokio socialinio judėjimo pabaiga. Kada kova vis dar prasminga, o kada vyksta tik iš inercijos ar įtikėjus, jog visi žingsniai, vedantys į tikslą, yra neatsiejami nuo komunikacinių žinučių bei žiniasklaidos dėmesio.

Sugromuluotų atsakymų F.Ozonas, laimei, nepateikia – šiuos klausimus apsvarstyti teks pačiam žiūrovui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas