Dabar populiaru
Publikuota: 2017 sausio 30d. 19:30

Filmas „Mančesteris prie jūros“: apie kaltę ir atleidimą

Casey Affleckas dramoje „Mančesteris prie jūros“ 15min recenzija
Kadras iš filmo / Casey Affleckas dramoje „Mančesteris prie jūros“

Perskaičius režisieriaus Kennetho Lonergano filmų anotacijas, nesunku susidaryti klaidingą įspūdį, jog tai – tradicinės, gal net kiek banalokos šeimyninės dramos, kurių herojai mėgina susitaikyti su praeitimi ir pradėti naują gyvenimo etapą.

Tačiau Lonergano filmų siužetai paprasti atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tiek debiutinėje dramoje „Gali manimi pasitikėti“ (You Can Count on Me, 2000), pasakojančioje apie brolio ir sesės santykius, paženklintus ankstyvos tėvų mirties, tiek 2011 m. filme „Margarita“ (Margaret), kuriančiame autobuso avariją išvydusios jaunos moters portretą, režisierius sluoksnis po sluoksnio veria giliausias personažų vidines kerteles ir jaudina skausmingu, kone apčiuopiamu tikrumu, kelioms valandoms nugramzdinančiu į kitų gyvenimus.

6 „Oskarams“ nominuotame filme „Mančesteris prie jūros“ (Manchester by the Sea) režisierius ir vėl nagrinėja mirties, kaltės, atleidimo temas. Pagrindinis personažas – įvairiausių buitinių problemų tvarkytoju Bostone dirbantis Lee Chandleris (jį suvaidinęs Casey’is Affleckas neabejotinai vertas pačių aukščiausių apdovanojimų) – sugrįžta į gimtąjį miestą mirus broliui Joe. Lee priskiriama į suaugusiųjų pasaulį netrukus žengsiančio sūnėno Patricko (akt. Lucas Hedges) globa, tačiau su savo praeities šmėklomis susidoroti nesugebantis vyras abejoja, ar tikrai gali to imtis.

Filme nesilaikoma linijinio pasakojimo – režisierius, pasakodamas sudėtingą Lee gyvenimo istoriją, nevengia flashback’ų, kurių gausa kartkartėmis gali varginti, tačiau tai, jog filme formos prasme nebrėžiama skirtis tarp praeities ir dabarties (skirtingi epizodai neišskiriami nei koloritu, nei tempu, nei kitomis tradicinėmis priemonėmis), atrodo ne tik drąsus, bet ir dar vieną filmo plotmę veriantis sprendimas, liudijantis, kad laikas ne visad gydo, o skausmas ir kaltė nebūtinai išblunka.

Tai, jog filme formos prasme nebrėžiama skirtis tarp praeities ir dabarties, atrodo ne tik drąsus, bet ir dar vieną filmo plotmę veriantis sprendimas, liudijantis, kad laikas ne visad gydo, o skausmas ir kaltė nebūtinai išblunka.

Du gedulo draugėn suvesti personažai, dėdė ir sūnėnas, apie savo skausmą vienas kitam kalbėti negali, nes nedrįsta nusimesti kaukių, tačiau jųdviejų pokalbiai, nutylėjimai ir retkarčiais kylantys audringi vaidai atskleidžia užtektinai. Jiedu ginčijasi dėl Joe priklausiusio laivo, kuriuo kažkada, kai Patrickas dar buvo vaikas, plaukiodavo trise. Šiandien Lee jo išlaikymas atrodo per brangus, tačiau Patrickas jokiu būdu nesutinka laivo parduoti – tarsi vienas jų visomis išgalėmis bandytų laikytis praeities, kurią kitas mėgina ištrinti. Ką jau ir kalbėti apie Joe palaikus: žiemą žemė įšalusi, todėl palaidoti kūną bus galima tik pavasarį – Lee, rodos, su tuo susitaikė, tačiau Patrickui mintis apie tėvo kūną šaldiklyje kelia šiurpą...

„Mančesteris prie jūros“ auga pamažu – trumpos scenos ir ilgesni flashback’ai, žymintys pirmąją filmo pusę, perauga į ilgas, sunkiasvores scenas antrojoje dalyje. Preciziškai struktūruotas „Mančesteris prie jūros“ pasiekia tokį dramaturginį tašką, kuris kito režisieriaus rankose galėtų tapti ašaringa melodrama, tačiau K.Lonerganas sėkmingai sugeba to išvengti. Scena, kai Patrickas sužino apie tėvo mirtį, filmuojama išlaikant pagarbų atstumą – kamera atsitraukia, žiūrovai gali išgirsti tik tylias Patricko ir Lee pokalbio nuotrupas. Su tokiu pačiu santūrumu režisierius kuria ir širdį draskantį Lee ir jo buvusios žmonos (akt. Michelle Williams) susitikimą, kur tramdomos emocijos ir gerklėje stringantys žodžiai pasako viską, ką tik kine įmanoma pasakyti apie skausmą ir meilę.

Tokia emocijų amplitudė, iš skaidrios kasdienybės žiūrovus galinti nuleisti į žmogaus sielvarto žemumas, kuria su niekuo nesupainiojamą Lonergano kino jausmą, kurio epicentre – vidinė, niuansuota žmonių santykių dinamika, neretai išsprūstanti iš šiandieninio kino lauko.

Begalinio liūdesio persmelktoje realybėje režisierius ne tik nemanipuliuoja žiūrovų jausmas, bet ir priverčia jei ne nusijuokti, tai bent nusišypsoti. Tokia emocijų amplitudė, iš skaidrios kasdienybės žiūrovus nuleidžianti į žmogaus sielvarto žemumas, kuria su niekuo nesupainiojamą Lonergano kino jausmą, kurio epicentre – vidinė, niuansuota žmonių santykių dinamika, neretai išsprūstanti iš šiandieninio kino lauko.

„Mančesteryje prie jūros“, kaip ir kituose Lonergano filmuose, ne viskas kinematografiška (pavyzdžiui, kada matėte išties sloga sergantį žmogų kine?), ne viskas patogu ir išsprendžiama – režisierius nei žiūrovams, nei personažams nesiūlo sujauktus gyvenimus akimirksniu sutvarkančių burtažodžių. Todėl turbūt nenuostabu, jog jo filmų herojai savo skausmą ne išrėkia, o nutyli, ir susitaiko su jiems primestu scenarijumi. Ne dėl to, kad dar turi vilties, o todėl, kad paprasčiausiai pavargo.

VIDEO: MANČESTERIS PRIE JŪROS (2017) filmo anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės