Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 30d. 15:00

Filmas „Mano akių šviesa“ – kaip būti tėvu distopiniame ir režisieriumi šiuolaikiniame pasaulyje?

Kadras iš filmo „Mano akių šviesa“ 15min recenzija
Kadras iš filmo / Kadras iš filmo „Mano akių šviesa“

„Mano akių šviesa“ („Light of My Life“) – antrasis aktoriaus Casey Afflecko ilgametražis filmas ir jau nebežinia kelintas distopinis kino pasakojimas per pastaruosius metus. Tiesa, kaip ir kiti nepriklausomojo amerikiečių kino apie netolimą ateitį pavyzdžiai – nuo Johno Hilcoato „Kelio“ („The Road“), su kuriuo naujasis filmas dažniausiai ir lyginimas, iki neseniai pasirodžiusio „Paukščių narvelio“ („Bird Box“) ir „Tylos zonos“ („A Quiet Place“) – šiek tiek kitoks nei didžioji holivudinė produkcija.

Juk tikrai, kam rodyti ekologinės katastrofos nusiaubtą planetą su daug specialiųjų efektų, kam ant žmonijos užsiundyti ateivius ar kompiuterių pagalba panardinti Niujorko dangoraižius po pasaulinio tvano vandenimis, jei apie (post)apokalipsę galima pasakoti minimaliai, mastelį sumažinant iki vieno miško ir dviejų žmonių. Juk nesvarbu, filmas komercinis ar autorinis, išvada dažnai būna viena ir ta pati: kas benutiktų, svarbiausia šeima.

Bet netgi ir nebūdamas didžiųjų kino studijų kūriniu, kas, atrodytų, jau turėtų reikšti įdomesnį turinį (koks dažnas apsigavimas!), Afflecko filmas mažai kuo skiriasi nuo neseniai ekranuose pasirodžiusių ir su mažomis kino studijomis sietinų distopinių pasakojimų: yra aiški žanrinė struktūra, o „kitoniškumas“ laikosi tik ant kelių kintamųjų.

Šį kartą planetą nusiaubė maras, kuris nusinešė daugumos moterų gyvybes, o liūdnus ir piktus vyrus privertė gyventi atsiskyrus arba jungtis į grupuotes, ieškančias išlikusių moterų. Pagrindinis herojus, kurį vaidina pats Affleckas, akistatos su išoriniu pasauliu vengia dėl paprastos, bet susiklosčius naujoms aplinkybėms stebuklui prilygstančios priežasties – jo paauglė dukra (akt. Anna Pniowsky) yra viena iš retų marą išgyvenusių moterų. Todėl tėvas padarys viską, kad ją apsaugotų, o ką reiškia „viskas“, mes puikiai žinome.

Kartu su herojais keliaujame po lietaus merkiamus miškus, sutinkame pavienius žmones, nepasitikime, sprunkame, užklystame į apleistus namus, kuriuose – žanro klasika – trumpam sugrįžtame į ramų ir jaukų gyvenimą, menantį laikus prieš katastrofą. Vaikštome po tylius kambarius, pučiame dulkes nuo daiktų, stebimės iš čiaupo bėgančiu vandeniu, vartome išblukusius senus laikraščius su skambiomis antraštėmis apie pavojų ir nujaučiame, kad visa tai tęsis neilgai, greitai vėl teks stoti į žūtbūtinę kovą už išlikimą.

Tačiau šios neva gilios mintys žiūrovo niekur neveda, o tiksliau – veda tik iki scenos, kai gelbėdamas dukros gyvybę tėvas turės paminti įskiepytą moralę ir nusukti keliems blogiems vyrukams sprandus.

Žinoma, Affleckas nėra jau toks netalentingas režisierius, kad visą pasakojimą statytų tik ant distopijos karkaso ir tikėtųsi, jog mus jaudins vien tamsaus, šalto ir drėgno pasaulio vaizdai. Ne, kartais net gali pasirodyti, jog jis žvelgia plačiau. Galbūt net kuria filosofinę alegoriją apie pasaulį be moterų ar išmintingai svarsto apie Žmogų ribinėse situacijose. Išties – lengva apsigauti.

Štai, pavyzdžiui, dukra su tėvu kalbasi apie skirtumą tarp moralės ir etikos. Moralė, konstatuojama, yra suvokimas, kas yra blogis, o kas gėris. Tuo tarpu etika – šio suvokimo pritaikymas. Tačiau šios neva gilios mintys žiūrovo niekur neveda, o tiksliau – veda tik iki scenos, kai gelbėdamas dukros gyvybę tėvas turės paminti įskiepytą moralę ir nusukti keliems blogiems vyrukams sprandus. Jokios gilios filosofijos čia nėra, o tonas primena populiariąją psichologiją minkštais viršeliais.

Panašiai skamba ir visos netiesioginės, bet iš tikrųjų tokios akivaizdžios „moterų jėgos“ žinutės, kurias šiandien įdiegti į amerikietiškus kino pasakojimus privaloma, jei nenori būti suprastas klaidingai. O Casey Aflleckas tikrai nenori.

Po debiutinio filmo „Aš vis dar čia“ („I‘m Still Here“) praėjus aštuoneriems metams, į režisieriaus kėdę sėdusį aktorių pasivijo seksualinio priekabiavimo istorijos, dėl kurių jis nuoširdžiai atsiprašinėjo ir savo elgesį minėto filmo kūrimo aikštelėje vadino neprofesionaliu. Todėl dabar sunku sąmonėje nebrėžti paralelių ir į antrąjį režisūrinį bandymą nežiūrėti kaip į dar vieną viešą atsiprašymą, gal net kaltės išpirkimą. Šįkart – meno forma.

VIDEO: MANO AKIŲ ŠVIESA (2019) - Casey Affleck išlikimo drama nuo rugpjūčio 23 d.

Kai herojus drąsina paauglę dukrą ir moko stiprybės blogų vyrų pasaulyje, kai aiškina, jog moteriški žurnalai meluoja apie tobulą kojų ilgį, nes svarbiausia tik viena – kad kojos siektų žemę, šie žodžiai adresuojami ir toms bei tiems, kurie sėdi tamsioje salėje ir, neduokdie, savo kasdienybėje vadovaujasi kokiais nors kvailais lyčių stereotipais, galinčiais virsti liūdnomis istorijomis.

Bet palikime filmą supanti kontekstą nuošaly. Be viso feministinio krūvio, kurį, beje, į ekraną atsineša ir mergaitės mamą epizodiškai vaidinanti Elisabeth Moss, be žanrui privalomų pasvarstymų apie tėvystės iššūkius ir vaikų iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį (trumpai tariant, apie šeimą) „Mano akių šviesa“ suformuluoja ir bene aktualiausią mintį. Apie istorijas ir jų galią. Kaip herojus sako, kol vieni kitiems jas pasakosime, tol nesijausime vieniši: istorijos jungia žmones. Klausimas tik, kas ir kokias tas istorijas pasakos? Ir ar pajėgsime jas interpretuoti bei išlikti kritiški jų atžvilgiu? Tokie, kaip fantastiškų tėvo pasakojimų besiklausanti jaunoji herojė.

Temos: 2 Kinas Recenzija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas