Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 25d. 20:30

Filmas „Paršas“: serijinio žudiko ir režisūros pinklėse

Filmas „Paršas“ 15min recenzija
Filmo stop kadras / Filmas „Paršas“

Prieš dvejus metus Irano režisierius Mani Haghighi savo filmo pavadinimą skambiai užbaigė šauktuku. „Drakonas atvyksta!“ („A Dragon Arrives!“) – skelbė keisčiausiomis formomis žanrus bei stilius pynęs filmas, kuris atmintyje išliko kaip sunkiai perprantama, bet velniškai smagi kino patirtis.

Šiemet Berlynalėje premjerą šventęs M.Haghighi „Paršas“ („Pig“) nepristatomas nei kaip šūksnis, nei kaip klausimas, nors pridėti kokį nors sakinio pabaigos ženklą tiesiog niežti nagai. Toks paprastas, nepretenzingas pavadinimas atrodo sunkiai suderinamas su chaotišku filmo turiniu, kurį norisi jei ne pateisinti pavadinimą paverčiant šūksniu, tai bent savotiškai suvaldyti po „Paršo“ padėjus riebų tašką.

Tačiau M.Haghighi garsėja tuo, kad begėdiškai žaidžia žiūrovų lūkesčiais. Ir patekti į šį nuo Irano kino stereotipų nutolusį žaidimą – aštrų, šmaikštų ir saviironišką – smagu, kol tik tas žaidimas atrodo motyvuotas ir nepradeda įkyriai kartotis.

Filmo stop kadras/Filmas „Paršas“
Filmo stop kadras/Filmas „Paršas“

„Paršas“ pasakoja apie asmeninę krizę (nenustebčiau, jei ne pirmą ir ne paskutinę) išgyvenantį režisierių Hasaną (akt. Hasanas Majuni). Šiandien į juoduosius sąrašus įtrauktas kūrėjas verčiasi kurdamas ekscentriškas reklamas ir prisimindamas savo šlovės dienas. Tačiau kai Irane imamos kapoti kino režisierių galvos, ant kurių kaktų žudikas išraižo žodį „paršas“, Hasanas ima vis labiau nerimauti: kodėl gi niekas nesikėsina į jo, kur kas talentingesnio režisieriaus, gyvybę?

Nors Hasanas kartais vis dar sustabdomas gatvėje, o jį kalbina prestižiniai leidiniai, jam sunku susitaikyti, kad nebėra visų dėmesio centre. Savo nelaimei, mūsų herojus vėl į jį sugrįžta, tapęs įtariamuoju žmogžudysčių byloje...

Pats M.Haghighi teigia, jog pavargo nuo to, kaip kine vaizduojamos Irano valdžios represijos prieš visuomenę ir menininkų bendruomenę, todėl vietoje dramatiško apraudojimo renkasi humorą ir kuria absurdo persunktą, alternatyvų Irano paveikslą, kuriame žmonių aistros perkeliamos į socialinius tinklus, o bohemos atstovai, persirengę vabalais su tiulio sijonais, drąsiai renkasi į ekstravagantiškus vakarėlius.

Filmo stop kadras/Filmas „Paršas“
Filmo stop kadras/Filmas „Paršas“

„Parše“ keičiama ir lyčių dinamika – moterys čia stiprios ir emancipuotos, nutolusios nuo tų vaidmenų, kuriuos mums bando įpiršti Irano valdžia. Ginklą turinti ir juo naudotis nebijanti motina sūpuoja savo suaugusį sūnų, kartodama, kad žudikas tikrai ateis, jis tik „geriausią laikosi pabaigai“, duktė bando tvarkyti nuo bėgių seniai nuvažiavusią Hasano karjerą, supratinga ir save realizuojanti žmona nepriekaištauja dėl meilužės, meilužė nepaiso savininkiško režisieriaus įgeidžių ir net Hasaną persekiojanti gerbėja, akivaizdu, puikiai gali pastovėti už save.

Prie visų šių punktų pridėjus kritiką socialiniams tinklams, kurie netrunka virsti linčo teismų vieta, ir aplink vešinčią garbėtrošką, į naują formą perkeltos Irano problemos priartėja prie Vakaruose eskaluojamų temų, kurias papildo roko muzikos garso takelis ir vienas kitą vejantys, ryškiomis spalvomis bei neoninėmis šviesomis pulsuojantys vizualiniai sprendiniai (op. Mahmoudas Kalari).

Tokia dviejų pasaulių jungtis galėtų tapti perspektyvą suteikiančiu ir kartu distanciją mažinančiu kūrybiniu sprendimu. Tačiau tiek skirtingos kultūrinės plotmės, tiek pavienės siužetinės linijos sunkiai rišasi į bendrą paveikslą: tarp dviejų ugnių – valdžios ir auditorijos – atsidūrusio ir abiejų malonės siekiančio menininko temą nustelbia apmaudžiai plokščia kritika socialiniams tinklams, o visai smagus, tam pačiam Irano kinui būdingas metatekstualumas (pavyzdžiui, filme vaizduojamos paties M.Haghighi laidotuvės) paskęsta utriruotoje „Paršo“ realybėje.

Filmo stop kadras/Filmas „Paršas“
Filmo stop kadras/Filmas „Paršas“

„Drakonas atvyksta!“, net jei istoriją kartais supainiodavo taip, kad galiausiai imdavai kvestionuoti viską, ką matai ekrane, sugebėjo sukurti vientisą ir įtraukiančią atmosferą. Šiuo klausimu „Paršas“ smarkiai nusileidžia savo pirmtakui. Pavyzdžiui, ant kičo ribos laviruojanti estetika (nuo klubinės kultūros inkliuzų iki felliniškų sapnų epizodų), nors ir turi tiek kultūrinėse nuorodose, tiek Hasano nekenčiamų oponentų kūryboje užkoduotą koncepcinį pamatą, šįkart atrodo pernelyg nuspėjama, kad išgelbėtų fragmentuotą bei griežtesnio ritmo reikalaujantį pasakojimą.

Ir taip, kartais nuoširdžiai nustebindamas žiūrovą, kartais prajuokindamas, kartais visiškai pamesdamas jo dėmesį, „Paršas“ pasiekia finalą, kuriam, reikia pripažinti, negalima prikišti Irano kinui būdingo mąslumo, tačiau dramos (kas, kad įvilktos į kitą rūbą) ir net giliamintiškų parabolių čia ne ką mažiau nei kanoniškiausiame iš kanoniškiausių Irano filmų. Matyt, ir kuriant komediją apie serijinį žudiką bei su savo gyvenimu sunkiai besidorojantį režisierių, nuo šaknų – net ir labai to norint – nutolti yra sunkiau nei atrodo.

VIDEO: Paršas/The PiG kinuose nuo rugpjucio 17 d. TRL LT

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų