Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 rugpjūčio 15d. 20:14

Filmas „Vėjų upė“ – Kanuose apdovanotas trileris apie kitokią Ameriką

Elizabeth Olsen filme „Vėjų upė“ 15min recenzija
Kadras iš filmo / Elizabeth Olsen filme „Vėjų upė“

Net po to, kai Tayloras Sheridanas parašė scenarijų kritikų ir žiūrovų išliaupsintam trileriui „Sicario“ (2015, rež. Denis Villeneuve), daugelis jį vis dar žinojo tik kaip aktorių. T.Sheridano, kaip scenaristo, vardas nuskambėjo garsiau, kai jo scenarijus filmui „Bet kokia kaina“ (2016, rež. Davidas Mackenzie) buvo nominuotas „Oskarui“. Iki tol jis pats režisūros ėmėsi tik kartą – 2011 m. sukūrė siaubo trilerį „Ville“.

Akivaizdu, jog Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje už geriausią režisūrą apdovanota „Vėjų upė“ (2017) nėra T.Sheridano debiutas kine, tačiau tai – rimtas žingsnis į priekį ir skambus pareiškimas apie patį T.Sheridaną: ne tik puikų aktorių ir scenaristą, bet ir talentingą, tvirtą braižą turintį režisierių.

Scenarijų „Vėjų upei“ jis, žinoma, rašė pats, o premisa šįkart taip pat telpa į vos kelias eilutes: indėnų rezervate Vėjų upė medžiotojas Koris randa jaunos indėnų merginos kūną. Čia atsiunčiama FTB agentė Džeinė. Jiedu kartu mėgina išnarplioti nusikaltimą – kaip manoma, išprievartavimą ir nužudymą.

T.Sheridanas istoriją pasakoja taip, lyg pats būtų medžiotojas: „Vėjų upėje“ daug erdvės (tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasmėmis), tylos ir susikaupimo. Prie istorijos šerdies judama pamažu, kiekvieną žingsnį žengiant apgalvotai ir apdairiai. Galiausiai, stojus akistaton su esamu ar menamu žvėrimi, įvyksta sprogimas, priverčiantis žagtelti. Rodos, žinojai ar bent nujautei, kuo viskas baigsis, tačiau T.Sheridanas, palengva augindamas įtampą, vis vien sugeba neblogai supurtyti.

Tiesa, ši preciziškai apgalvota struktūra, nors daugeliu atveju pasiteisina, „Vėjų upėje“ vietomis atrodo per daug apskaičiuota: štai filmo personažai kartkartėmis pernelyg aiškiai ir artikuliuotai išdėsto savo vidinius išgyvenimus, kad tik žiūrovas perskaitytų kiekvieną filmo kūrėjų kryptelėjimą vedant mus tiesos ir teisingumo link. Vargu ar tai reikalinga, tačiau negali pasakyti, jog erzina: režisierius savo personažus kuria lengva, tačiau tvirta ranka – pasitelkdamas smulkias detales, nutylėjimus ir pauzes, tokias tikslias ir motyvuotas, jog šios nustelbia kelis pernelyg akivaizdžius pareiškimus.

Tiesos ir teisingumo pačioje Vėjų upėje maža. Režisierius pasakoja apie indėnų rezervatą, vietą, kurios gyventojams, prisimenant medžiotojo Korio filme ištartus žodžius, liko tik sniegas ir tyla – visa kita iš jų buvo atimta. Šiame atšiaurios gamtos apsuptame krašte gyventi sunku: vietinius palaužia narkotikai, alkoholizmas, smurto ir nusikaltimų liūnas.

Kadras iš filmo/Elizabeth Olsen ir Jeremy Renneris filme „Vėjų upė“
Kadras iš filmo/Elizabeth Olsen ir Jeremy Renneris filme „Vėjų upė“

Nenuostabu, jog T.Sheridanas į šią erdvę įmeta Džeinės personažą. Ji – su vietinių tradicijomis ir kasdienėmis problemomis nesusipažinusi svetimšalė. Šioje uždaroje bendruomenėje ji nesutinkama svetingai: vos tik jai atvykus, vietinės policijos vadas su nepasitikėjimu taria: „Ar matai, ką mums čia atsiuntė?“ Svarbu ir tai, jog Džeinė – moteris, tirianti nužudymo ir išprievartavimo bylą vietoje, kurioje moterų teisės toli gražu nėra užtikrintos. Tačiau režisierius šiuo sprendimu nebando dirbtinai auginti konflikto, veikiau priartina Džeinės poziciją prie kito pašaliečio – žiūrovo – perspektyvos.

Nors kai kurios temos, paliečiamos „Vėjų upėje“, tarytum praplaukia paviršiumi (pavyzdžiui, kelios filme pasigirstančios replikos leistų daryti išvadą apie regione augančią rasinę įtampą, tačiau šios problemos režisierius, savo protagonistu pasirinkęs baltaodį vyrą, plačiau nenagrinėja), T.Sheridanas sugeba papasakoti smurtu persunktą istoriją, kurios epicentre – ne pralietas kraujas, o žmonės, negana to, nesuprastinami tik iki nusikaltimo vykdytojų ir jį tiriančiųjų. Ir galiausiai, kai filmo pabaigoje T.Sheridanas pačiomis minimaliausiomis priemonėmis ištransliuoja tikrąją savo žinutę, lieki sukrėstas kur kas labiau, nei išvydęs brutaliausias filmo scenas – būtent tai, veikiausiai, ir yra didžiausias „Vėjų upės“ laimėjimas.

VIDEO: Filmo „Vėjų upė“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Dienos šviesa

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata