Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 17d. 18:11

Filmas „Zuikis Džodžo“: kaip juoktis iš Hitlerio?

Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“ 15min recenzija
Organizatorių nuotr. / Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“

Ar juoktis galima iš visko? Net iš didžiausių žmonijos diktatorių, nusinešusių milijonus gyvybių? Žinoma. Daug menininkų tai darė, dar daug jų tai darys.

Būtų pavojinga galvoti, kad gyvename visuomenėje, kurioje yra neliečiamųjų – tų, kurių sau neleidžiame šaržuoti, net jei šį draudimą susikuriame ne vedami šiltų jausmų diktatoriui, bet iš pagarbos aukoms ir tiems, kurie išgyveno jo sukeltą tragediją.

Tačiau lygiai taip pat pavojinga galvoti, kad juokas savaime reiškia, jog kuriame drąsų ir kritišką santykį su pajuokiamuoju.

Žinoma, Taikos Waititi filmas „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019) negalėtų būti apkaltintas simpatijomis Hitleriui. Tačiau tai, kokiomis spalvomis (tiek tiesiogine, tiek perkeltine šių žodžių prasme) režisierius tapo nacizmą, nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti perskaičius pačių filmo kūrėjų savo darbui priskirtą „anti-neapykantos satyros“ terminą.

„Zuikyje Džodžo“ Hitleris vienu metu yra ir pajacas, ir superžvaigdžė: klausantis grupės „The Beatles“ dainos „I Want to Hold Your Hand“ vokiškos versijos, regime iš proto einančią, fiurerio laukiančią minią – savotišką „bitlomanijos” variaciją su svastikomis. Jau šioje pradžios scenoje galime išskaityti, jog A.Hitleris filme bus traktuojamas ne tiek kaip istorinė figūra, bet greičiau kaip kultūrinis fenomenas. Viskas, kas seks po to – nuo pagrindinio veikėjo kambaryje kabančio Hitlerio plakato iki nacistinės Vokietijos estetikos apropriacijos, pradedančios priminti gaižų kičą, šį įspūdį tik sustiprins.

Filmo protagonistas Džodžo (akt. Roman Griffin Davis) – keistas vaikas. Sunku suprasti, kas jam taip išplovė smegenis, jog būdamas vos dešimties, nacizmu tiki šventai, kai nei namuose, nei tarp draugų (tiksliau – to vienintelio realaus, o ne įsivaiduojamo draugo) nieko panašaus negirdėti.

Po nesėkmės hitlerjungendo stovykloje, kur pelno ne tik „zuikio Džodžo” pravardę, bet ir kelis randus, Džodžo guodžia jo įsivaizduojamas draugas – Hitleris (akt. Taika Waititi). Šis Džodžo bando skiepyti pasitikėjimą savimi, karts nuo karto iškelia nedidelę pavydo sceną, moko teisingai sušukti „Heil Hitler“. Dar pasiūlo cigarečių.

Kai Džodžo aptinka, kad jo motina (akt. Scarlett Johansson) namuose slepia žydę, paauglę Elsą (akt. Thomasin McKenzie), jį, žinoma, ištinka šokas. Ieškodamas, kaip spręsti šią situacija, jis taip pat tariasi su savo draugu Hitleriu. Galiausiai, nenorėdamas mamos statyti į pavojų, nutaria į Elsą žiūrėti kaip į antisemitinį tyrimo objektą – išsiaiškinti viską apie žydų įpročius, papročius ir jų „ragus“.

VIDEO: JOJO RABBIT | Official Trailer [HD] | FOX Searchlight

„Zuikį Džodžo”, kuris akivaizdžiai yra labiau coming-of-age komedija, nei aštri istorinė satyra, rankos tiesiasi lyginti su Wesu Andersonu – tiek dėl žvilgsnio į pasaulį iš vaiko perspektyvos, kuris primena „Mėnesienos karalystę” (2012), tiek dėl stilizuotos estetikos: ryškių spalvų, centruotų kadrų, ornamentiškumo. Tačiau Wesas Andersonas, nutaręs su „Viešbučiu „Didysis Budapeštas” (2014) prisiliesti prie istorinių temų – pasakojimo apie tarpukario Europą – savo šaržuotus personažus ir sodrią estetiką pasitelkė bandydamas perteikti tyliai rusenantį nerimą, slepiamą po apsimestiniu belle époque žavesiu.„Zuikyje Džodžo“, nors išoriškai ir panašiame į andersonišką standartą, to laiko visuomenės permąstymo randame gerokai mažiau.

Prisiminus, jog į nacistinę Vokietiją žvelgiame dešimtmečio akimis, o dešimtmečiai įprastai negarsėja itin niuansuotu pasaulėvaizdžiu, gal ir nereikėtų stebėtis, jog Džodžo pasaulyje viskas arba juoda, arba balta, o tarp registrų šokinėjama pašėlusiais tempais. Tačiau net ir priėmus tokią nuostatą sunku negalvoti apie tai, jog „Zuikis Džodžo“ pernelyg supaprastina dalykus, kuriuos vargu ar reikėtų supaprastinti.

Štai meilė, kine šitiek metų gydžiusi psichines ligas, šįkart tampa vaistu ir nuo nacizmo (žydė Elsa, be jokios abejonės, greitai tampa Džodžo simpatijų objektu), o iš buvimo „tikruoju“ nacizmo pasekėju T.Waititi savo personažus stebėtinai lengvai išteisina.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“

„Zuikyje Džodžo” nacizmas iš esmės yra karikatūriškas – apie tai mums trimituoja tiek pokvailė Hitlerio figūra, tiek nekompetentingi, žudymo mašinomis tampantys nacių pareigūnai, tiek iki absurdiškų anekdotų sutrauktas antisemitizmas. Iš to paprasta juoktis, nes neįmanoma susitapatinti. Tokiam nacizmui neįmanoma prilyginti ir pagrindinių personažų: Elsa pati išrėžia monologą, kad Džodžo – joks ne nacis, tik berniukas, kuriam patinka svastikos ir uniformos. Ir kuris nenorėjo nieko daugiau, tik būti klubo dalimi.

Ar kas nors galėtų su tuo ginčytis? Turbūt ne. Džodžo iš tiesų yra vienišas vaikas, kurio tėtis fronte, o mama amžinai ne namie, todėl jam reikia įsivaizduojamo draugo. Džodžo yra tas, kuris labai nori pritapti, bet kad ir koks didelis šis noras būtų, jis, palieptas stovykloje, negali nusukti zuikiui sprando ir randa savyje jautrumo galiausiai išgirsti žmogų, kurį tiki turintis laikyti priešu.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“

Bet ar tokia pati logika negali būti pritaikyta kapitonui Klenzendorfui (akt. Samas Rockwellas), kuris atlieka „gerojo nacio“ vaidmenį ir keliskart apsaugo tuos, kurių likimas atsiduria jo rankose? Galbūt ir jis atsidūrė ten, kur yra, tik todėl, kad jam patiko svastikos? Kiek dar personažų galime nurašyti į „ne tokių jau blogų“ – nes ne iki absurdo karikatūriškų ir žmogiškumą karts nuo karto parodančių – nacių kategoriją?

Visi nori pritapti. Visi nori į klubą. Ir tai yra problema, o ne pateisinimas.

Kiekviena gera satyra provokuoja ir perdėlioja dėlionės detales taip, kad provokacijos objektą būtume priversti permąstyti iš naujo. Tačiau T.Waititi sukūrė ne satyrą, o, kaip teigia pats, „anti-neapykantos satyrą“. Jei šio aptakaus termino apibrėžimą reiktų kildinti iš „Zuikio Džodžo“ peržiūros, būtų galima sakyti, kad anti-neapykantos satyra savo temos kampus ne užaštrina, o stropiai nudildina. Toks variantas saugesnis ir, tikėtina, auditorijai neretai malonesnis. Tačiau ir gerokai mažiau paveikus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas