Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 10d. 15:37

Filmo „Amžinoji žiema“ kūrėjai stengėsi prakalbinti nutildytą atmintį

Kadras iš filmo „Amžinoji žiema“
„Scanorama“ nuotr. / Kadras iš filmo „Amžinoji žiema“

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato vengrų režisieriaus Attilos Szászaso filmą „Amžinoji žiema“ (2018), kalbantį apie 1944-ųjų sovietų režimo įvykdytą masinę vokiečių kilmės moterų deportaciją Vengrijoje. Apie šį filmą pasakojama „Scanorama“ organizatorių parengtame interviu su kūrėjais.

Pagrindinė filmo „Amžinoji žiema“ veikėja Irena atsiduria vienoje iš darbo stovyklų, kurioje susipažįsta su Raimundu. Vyras nusprendžia išmokyti ją gyventi naujomis sąlygomis. Moterį palaiko viltis grįžti pas savo šeimą ir dukrą, bet likimas turi kitokių planų: Irena ir Raimundas įsimyli.

Festivayje „Scanorama“ vieši filmo scenarijaus autorius Norbertas Köblis ir aktorė Marina Gera, nominuota „Emmy“ apdovanojimui už geriausią aktorės vaidmenį.

„Scanorama“ nuotr./Norbertas Köblis ir Marina Gera
„Scanorama“ nuotr./Norbertas Köblis ir Marina Gera

– „Amžinosios žiemos“ prodiuseris Tamásas Lajosas viename interviu įvardijo tris dalykus, reikalingus filmui sukurti – gerą istoriją, gerą scenarijų ir gerą finansavimą. Pradėkime nuo pirmojo – kas jums yra gera istorija?

– Norbertas Köblis: Gera istorija veikia jausmus ir leidžia patirti katarsį. Ji turi jaudinti ir scenaristą, ir žiūrovą. Jeigu rašydamas jaučiuosi sukrėstas, greičiausiai taip jausis ir žiūrovas, jeigu rašydamas juokiuosi, greičiausiai juoksis ir žiūrovas. Katarsis, kurį patiriame susidūrę su gera istorija, leidžia pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Jis apvalo mintis ir sielą.

– Marina Gera: Perskaičiusi „Amžinosios žiemos“ scenarijų, negalėjau sutramdyti ašarų. Mane sujaudino istorija, pažįstama daugeliui Vengrijos šeimų, taip pat jutau, kad tai mano didžioji galimybė atlikti pagrindinį vaidmenį kine. Visada suvokiau save kaip kino aktorę, bet daug metų nepatekdavau netgi į jų atrankas. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Kai filmo režisierius pasirinko mane, pajutau didžiulę atsakomybę – „Amžinoji žiema“ pirmasis vengrų vaidybinis filmas gulago tema.

– Pristatydami filmą pabrėžiate, kad pagrindinė veikėja Irena perteikia 200 000 Vengrijos moterų istorijų. Kaip rinkote medžiagą ir dėliojote koliažą, filme tapusį jos portretu?

– Norbertas Köblis: Norėjau sukurti portretą žmogaus, kuris gyvena tikėjimu, istorijos įvykių sūkuryje jį praranda, o vėliau vėl susigrąžina. Irenos istorija pasakoja apie viltį. Kurdamas jos portretą, išklausiau ir perskaičiau šimtus moterų išpažinčių, kurias vienija labai panašios patirtys, bet skiria pasirinktos išgyvenimo strategijos. Mane visada domino, kaip žmogus išgyvena ribinę situaciją, kurioje nustoja galioti įprasti socialiniai ir kultūriniai kodai.

– Marina Gera: Aš taip pat skaičiau moterų išpažintis, bet tai atminties rekonstrukcija, o ne mano prisiminimai, todėl kuriant vaidmenį man buvo svarbiausia likti dabartyje. Norėjau išvengti monumentalumo. Irena taip pat gyvena esamajame laike ir nežino, kas jos laukia. Kurdama jos portretą, bandžiau įsivaizduoti, ką patiria motina, atskirta nuo dukters. Tai buvo artimiausia asmeninė patirtis, į kurią galėjau atsiremti – nesu buvusi gulage, bet galiu įsivaizduoti, ką reiškia netekti artimųjų. Skaitydama scenarijų stebėjausi pagrindinės veikėjos prieštaringumu. Irena atrodo trapi ir pažeidžiama, bet yra nepaprastai stipri. Ji privalo pamiršti savo artimuosius, kad išgyventų, ir sykiu prisiminti juos, kad išsaugotų viltį.

„Scanorama“ nuotr./Kadras iš filmo „Amžinoji žiema“
„Scanorama“ nuotr./Kadras iš filmo „Amžinoji žiema“

– Jūsų mintis apie siekį likti dabartyje yra svarbi mąstant apie skirtingus būdus reflektuoti istorinę atmintį kine. Kaip jūs iš skirtingų profesinių perspektyvų žvelgėte į praeities ir dabarties dialogą?

– Norbertas Köblis: Istorijai būdingi pasikartojantys modeliai. Tai, kas nutiko vieną kartą, nutiks ir antrą, todėl būtina kalbėti apie praeities pamokas. Prieš septyniasdešimt metų žmonės gyveno įprastus gyvenimus, turėjo namus ir maisto, tačiau viskas akimirksniu pasikeitė ir jie atsidūrė vergijoje. Bijau, kad tai gali vėl pasikartoti, todėl manau, kad tik kalbėdami apie istoriją per meno kūrinius galime išvengti šios grėsmės. „Amžinoji žiema“ leido įžodinti komunistinio režimo nutildytą atmintį ir pradėti ilgus metus atidėliotą pokalbį.

– Marina Gera: Mano šeimai yra nutikusi istorija, apie kurią kalbama „Amžinojoje žiemoje“. Mūsų giminaitės duktė buvo išvežta į gulagą. Motina kiekvieną dieną eidavo į traukinių stotį, tikėdamasi sulaukti jos grįžtant. Visi įkalbinėjo ją liautis, bet moteris nepasidavė ir, praėjus trejiems metams, galiausiai sulaukė savo dukters. Šią istoriją išgirdau tik pasirodžius filmui, todėl negalėjau remtis ja kurdama vaidmenį, tačiau mano patirtis taip pat liudija, kad meno kūrinys gali atgaivinti atmintį.

– Nutildytos atminties tema artima visam Rytų ir Vidurio Europos regionui, patyrusiam komunistinio režimo agresiją. Lietuvoje ji atpažįstama dėl 1941 – 1953 m. vykdytų trėmimų, taip pat ilgam įkalinusių nukentėjusiųjų šeimas nutylėjimų ir šnabždesių zonoje.

– Norbertas Köblis: Trauma, nesąmoningai pasiekianti mus per senelių ir tėvų kartas, daro didelę įtaką mūsų gyvenimui. Ji veikia mūsų asmenybę, pasaulio suvokimą, santykius. Nežinodami, kas su mumis įvyko, atsiduriame tamsoje, todėl privalome klausinėti savo tėvus ir senelius, vienintelius gyvus šių įvykių liudytojus. Trauma gali būti išgydyta tik ją išsakius, nes priverstinė tyla jau pati savaime yra trauminė patirtis.

– Marina Gera: Atviriau kalbėtis su savo šeima pradėjau tik pasirodžius filmui. Anksčiau nebuvau girdėjusi nei apie motiną, kiekvieną dieną laukiančią savo dukters traukinių stotyje, nei kitų giminės istorijų.

– Norbertas Köblis: Pastebėjau, kad diskusijos po „Amžinosios žiemos“ peržiūrų dažnai vyksta visai ne apie filmą. Žmonės neužduoda mums klausimų, bet pradeda kalbėti apie savo patirtis. Kiekvieną kartą turime galimybę įsitikinti, kokioje slegiančioje tyloje jie gyveno. Filmas tampa pretekstu atsiverti ir išpažinti savo patirtį.

– Marina, Jūs sukūrėte sudėtingos istorinės temos personifikaciją, todėl norėčiau pasiteirauti, kurios charakterio savybės padeda aktoriui kuriant vaidmenį, ir kaip vaidmenys gali veikti aktoriaus charakterį?

– Marina Gera: Žiūrėdami „Amžinąją žiemą“, nesunkiai galime pastebėti, kad Irena yra autsaiderė – ji neatsakinėja į klausimus ir nepasakoja moterims apie savo ankstesnį gyvenimą Budapešte. Man buvo gana lengva su ja susitapatinti, nes kartais jaučiuosi labai panašiai.

– Norbertas Köblis: Irena yra stebėtoja.

– Marina Gera: Ji drovi ir tyli, bet tai nereiškia, kad neturi savo nuomonės. Manau, kad šios savybės padeda jai išlikti stipriai. Pereinant prie klausimo apie vaidmens įtaką aktoriui pastebėjau, kad pasibaigus filmavimo darbams mano tempas tapo gerokai lėtesnis.

– Jūs buvote nominuota prestižiniam „Emmy“, o filmo operatorius Andrásas Nagy – „Image“ apdovanojimui. Kaip šie profesiniai įvertinimai padeda jums ir filmui?

– Norbertas Köblis: Nesitikėjome apdovanojimų ir tokio didelio tarptautinio susidomėjimo. Kūrėme filmą labai vengriška tema. Paaiškėjo, kad ji aktuali ir kitur. Apdovanojimai padeda bendrauti su kitų šalių žiūrovais ir distributoriais.

– Marina Gera: Kaip jau minėjau, tai mano pirmasis pagrindinis vaidmuo kine. Norėjau įrodyti, kad galiu jį atlikti. Nesitikėjau įvertinimo, todėl sužinojusi, kad buvau nominuota „Emmy“ apdovanojimui, iš pradžių negalėjau tuo patikėti. Nominacija leido tapti matoma ne tik savo šalyje, bet ir visame pasaulyje.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai