Filmas „Kairiarankė“ pasakoja apie vienos šeimos pastangas išgyventi Taivane. Motina dirba Taipėjaus naktiniame turguje, jos dukra pardavinėja stimuliuojančius betelio riešutus, o jaunesnioji dukra šmirinėja turguje. Ir dar ji sužino, kad kairė jos ranka – velnio ranka. Kairiarankę mergaitę senelis, vis dar tikintis prietarais, įtikina, kad naudodama ją, ji pridarys nelaimių.
Tiek jaukių, švelnių akimirkų suteikiantis, tiek liūdnesniais potėpiais nutapytas filmas įtikinamai pasakoja apie šeimos santykius, atsakomybės prisiėmimą, o kartu tai ir galimybė pasižiūrėti į autentišką Taivano naktinio turgaus gyvenimą, susipažinti su vietos papročiais bei pasaulėvaizdžiu.
Po seanso Vilniuje su žiūrovais bendravusi režisierė pasakojo, kad nemaža dalis filmo paremta jos pačios patirtimis. Ji - kaip ir viena filmo herojų, taip pat yra kairiarankė. Ji taip pat, kaip ir filme, iš senelio išgirdo, kad valgyti kaire ranka negalima, nes tai - velnio ranka. Jau anksti vaikystėje tėvai ją išmokė naudotis ne kaire ranka, o dešine, tad ji augo net ir nesuprasdama, kad iš prigimties yra kairiarankė. Tačiau peiliu vaikystėje nesinaudojo, ir kai jau vėliau prie stalo paėmė peilį į kairę ranką ir išgirdo šią senelio pastabą, sužinojo, kad yra kairiarankė. Tai tapo viena iš pradinių filmo idėjų.
Filme yra ir daugybė kitų jos pačios gyvenimo detalių. „Filme matote motiną, dukterį, tą mažą mergaitę. Visose jose aš matau daug savęs. Kai mane, kai buvau maža mergaitė, bardavo, turbūt jaučiausi taip pat, - po filmo peržiūros sakė režisierė. Paauglystėje ji buvo maištinga - tokia pat kaip vyresnioji duktė. - Daugybė mano draugų, peržiūrėję filmą, sakė, kad ta vyresnioji duktė atrodo taip pat, kaip aš, kai buvau jaunesnė. Matyt, nesąmoningai šią personažę sukūriau remdamasi savo pačios jausmais. Ir kiekviena personažė yra tarsi mano pačios atspindys“.
Beždžionės teko atsisakyti
Taivaniečių aktorių šiam filmui režisierė ieškojo gyvendama Niujorke. Aktorę, vaidinančią vyresniąją dukterį, ji rado naršydama „Instagrame“ - ir nors neturėjusi vaidybinės patirties ji, anot Shih-Ching Tsou, kuo puikiausiai susidorojo su užduotimi. Su jaunesne dukterim buvo sudėtingiau - peržiūrėjusi 50-70 įrašų ji suprato, kad vis dar nerado tinkamos kandidatės. Galiausiai jaunąją aktorę rekomendavo vienas Taivano agentas - ji jau turėjo patirties filmuodamasi reklamoje. „Taigi, ji turbūt yra labiausiai patyrusi aktorė šiame filme“, - sakė režisierė.
Filme matome ir surikatą – tiesa, pagal pirminį sumanymą bute kartu su šeima turėjo gyventi beždžionė, mat režisierė vaikystėje ir pati augino beždžionėlę. Filmavimo komanda netgi buvo suradusi kinui tinkamą beždžionėlę, tačiau paaiškėjo, kad įtraukti į scenarijų ją bus labai sudėtinga, mat Taivane galioja su gyvūnais susijusios labai griežtos taisyklės - jei nori filmuoti beždžionę, turi samdyti profesionalų dresuotoją, o beždžionė privalo turėti jai išduotą licenciją. Tad galiausiai nuspręsta filmuoti surikatą, nors šio gyvūno dresavimas ir pareikalavo nemažai pastangų.
Filmavo mobiliaisiais telefonais
Šis filmas - puiki galimybė pajausti tai, kokie yra naktiniai turgūs Taipėjuje. Beveik visas filmo veiksmas vyksta būtent čia. Filmo komanda nestatė jokių dekoracijų, nieko neperdirbo - tiesiog išsinuomavo vieną makaronų kioską realiai egzistuojančiame turguje ir filmavo čia vykstantį veiksmą. Tiesa, režisierė sako, kad įtikinti leisti filmuoti čia nebuvo lengva. „Kai pirmą kartą kreipiausi į savininką, jis atsisakė su mumis bendradarbiauti. Jis pasakė: „Nenoriu su jumis nieko daryti, noriu tik užsiimti savo verslu ir užsidirbti pinigų“, - prisiminė režisierė. Tačiau ji buvo atkakli - eidavo į turgų kiekvieną dieną kelis mėnesius, susidraugavo su savininku, ir galiausiai gavo leidimą išsinuomoti kioską ir filmuoti.
Filmavimo komanda, norėdama, kad kuo mažiau kristų į akis, buvo apsirengusi kaip paprasti praeiviai. Tiesa, prie kiosko buvo pakabintas ženklas, nurodantis, kad čia vyksta filmavimai. Visi turguje matomi žmonės, išskyrus tuos, kurie pasirodo scenose pačiame kioske, yra ne aktoriai, o atsitiktiniai praeiviai. Kitų prekyviečių savininkai, pas kuriuos užsuka filmo herojė, taip pat čia iš tiesų dirbantys žmonės. Filmo kūrėjai stengėsi atkreipti kuo mažiau dėmesio dar ir dėl to, kad Taivane žmonės, pamatę, kad filmuojama, dažniausiai ima būriuotis, norėdami pamatyti, kokia žvaigždė čia pasirodys.
Režisierė sako, kad jai kaip režisierei didelę įtaką padarė „Dogma 95“ filmų estetika, ji ir čia norėjo sukurti kažką panašaus, kaip įmanoma labiau priartėti prie realybės. Filmą jie kūrė naudodami „iPhone“ telefonus - anot režisierės, taip jie galėjo kaip įmanoma geriau atkurti naktinio turgaus atmosferą. Naudodami juos, o ne didžiules kameras jie galėjo tapti mažiau pastebimi turgaus minioje.
Būrėjų patarti keičiasi vardus
Filme galima susipažinti ir su taivaniečių tradicijomis, papročiais, dalis kurių vakariečiams gali pasirodyti keistoki. Tarkime, filme matome jaunus žmones, pasikeitusius savo vardą, nes taip rekomendavo būrėjos. Anot režisierės, būrėjos - labai svarbios jų visuomenėje.
„Vakarų pasaulyje, jei gyvenime nutinka kokios problemos, einate pas psichoterapeutus. Tačiau Rytų kultūroje tokiu atveju žmonės eina pas būrėjas. Jie sako: „Aš ką tik praradau darbą, ką man daryti?“, - sako režisierė. Daliai žmonių būrėjos rekomenduoja pasikeiti vardą į „tinkamesnį“. – Kai grįžusi į Taivaną nuvykau į buvusių klasiokų susitikimą, pamačiau, kad visi buvo pasikeitę savo vardus. Buvau vienintelė, kuri vis dar turėjo savo tikrąjį vardą. Kai buvau jauna, mama paprašė manęs padaryti tą patį. Nes mano vardas kinų kalba skamba kaip vyriškas vardas. Būrėja jai pasakė, kad jei mergina turi berniuko vardą, jos gyvenimas bus labai sunkus. Bet aš to nedariau. Nenorėjau keisti savo vardo“.
Režisierė pasakojo, kad filmu norėjo parodyti ir tai, ką reiškia būti moterimis Taivano visuomenėje. „Aš turiu brolį, ir kai augau, mano brolis šeimoje buvo tarsi karalius. Jis niekada neturėjo nieko daryti. Jam tereikėjo mokytis, valgyti ir žaisti, ir nieko daugiau. Bet aš turėjau daryti daug dalykų - padėti mamai, plauti indus po valgio“, - pasakojo Shih-Ching Tsou.
Nuo tų laikų, anot režisierės, situacija nelabai kuo pasikeitė – visuomenėje vyrai vis dar dominuoja, berniukai laikomi geresniais už mergaites. „Tai jau tapo norma, tradicija. Žmonės apie tai nediskutuoja. Viskas lieka taip pat, perduodama iš kartos į kartą. Taigi aš noriu parodyti žmonėms, kokia yra tikrovė. Noriu, kad žmonės apie tai kalbėtų. Nes jei apie tai nekalbėsite, niekas nepasikeis. Žmonės tiesiog toliau laikysis tų pačių tradicijų“, - sakė ji.
Filme mes matome, kad šeima yra gyvenimo centras ir tai, anot režisierės, atspindi rytietiškas tradicijas: „Viskas čia prasideda nuo šeimos, priešingai nei vakarietiškoje kultūroje, kur šeima nėra tokia svarbi. Man atrodo, kad stebint šios šeimos gyvenimą, santykius šeimoje, galima pamatyti, kaip veikia visa visuomenė, nes visa visuomenė iš esmės yra tarsi mažos šeimos, susibūrusios į grupes. Manau, kad stebint šeimas galima pamatyti didesnį vaizdą. Galima pamatyti visą visuomenę, tai, kaip ji veikia“.
Ji sako, kad skiriasi ir tai, kaip Azijoje bendraujama šeimos viduje. „Jie myli vieni kitus, bet tai išreiškia kitoniškai. Jie nesako „myliu tave“, nors iš tikrųjų myli, - sako ji. Šeimose negailima ir kritikos vienas kitam. - Kai grįžau namo iš Niujorko aplankyti mamos, pirmas dalykas, kurį ji man pasakė, buvo: „Kas tau nutiko? Ar tu nėščia?“ Nes aš buvau priaugusi svorio. Taip jie išreiškia meilę - tiesiog sako tiesiai į akis. Bet tai reiškia, kad jiems rūpi, tiesiog jie išreiškia meilę kitaip“.
