Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 18d. 16:45

Filmo „Nematoma“ autoriai I.Jonynas ir K.Sabolius: tai, ką sukūrėme, yra labai arti graikiškos tragedijos

„Tai yra mitologinėje plotmėje besiskleidžianti istorija, bet kalbanti apie tai, kas vyksta šiandien, vaizdo kultūros epochoje“, – taip nuo rugsėjo 20-sios dienos Lietuvos kino ekranus pasieksiantį Igno Jonyno filmą „Nematoma“ trečiadienį 15min studijoje pristatė scenarijaus bendraautorius Kristupas Sabolius.

Filmo režisierius Ignas Jonynas su scenarijaus bendraautoriumi Kristupu Saboliumi 15min studijoje pasakojo apie šešerius metus trukusį filmo kelią, jųdviejų kūrybinį bendradarbiavimą ir skirtingas manipuliacijos formas šiandienos visuomenėje.

Pateikiame pokalbio ištrauką.

– Filmo kūrybinis ir gamybinis procesas užsitęsė šešerius metus. Ar tiesa, kad pagrindinė to priežastis buvo stringantis finansavimas?

I.Jonynas: Taip, pakankamai sudėtingai filmas skynėsi [kelią], nes pats filmas nėra paprastas. Daug reikalavimų kėlėme ir sau. Filmas filmuotas dviejose šalyse – Ukrainoje ir Lietuvoje. Kai pasižiūrėjau į titrus, juose ir ispaniškos, ir ukrainietiškos, ir latviškos, ir lietuviškos pavardės. Supranti, kad didžiulė armija už tavo nugaros stovi. Vakar per premjerą mane tai ir maloniai jaudino, ir truputį nustebino, supratus, koks galingas skaičius žmonių kartu su tavimi eina. <...>

– Ar dėl stringančio finansavimo teko daryti ir dramaturginių, režisūrinių kompromisų?

I.Jonynas: Deja, bet teko. Pirma versija buvo net 20 minučių ilgesnė negu matys žiūrovai, bet ir toje versijoje buvo ne iki galo nufilmuotų scenų. Neturėjome scenų, kurios man ir, man atrodo, Kristupui buvo labai svarbios – buvo visa žvėrių linija, kurią ne iki galo galėjome nufilmuoti, nes tai reikalavo daug papildomų lėšų. Teko truputį pakeisti dramaturginius sprendimus. Labai gaila vieno vaidmens, kurį teko stipriai sukupiūruoti – ukrainiečių aktoriaus Aleksandro Ignatushos, kuris vaidina dėdę. <...>

– Jaučiate didelį apmaudą dėl to, ko teko atsisakyti?

I.Jonynas: Iš pradžių labai jaučiau apmaudą, bet po to apsipranti ir tiesiog ieškai sprendimų. Negali labai kankintis dėl to, kad kažkas ne taip – turi ieškoti, kaip padaryti, kad filmas turėtų stuburą, struktūrą ir nedingtų pagrindinė mintis, tema.

– Filmo struktūra atrodo ne iš lengvųjų – čia yra kelios siužetinės linijos, pakankamai sudėtingi personažų tarpusavio santykiai, o pagrindiniai motyvai vis atsikartoja skirtingose filmo plotmėse. Ar tokia kompleksiška dramaturgija buvo vienas jūsų sau keltų tikslų, ar ji taip išsišakojo jau kūrybinio proceso metu?

K.Sabolius: Mes norėjome padaryti kitokį filmą nei „Lošėjas“. Su Ignu visada pradedame nuo temos, siužetas atsiranda vėliau. Nes gali prigalvoti įmantriausių siužetų, bet jie bus savitiksliai, jei neturėsi apie ką papasakoti. Galbūt dėl to mes ir rašome scenarijų labai ilgai, nes turime prieiti prie tam tikrų nervų. Kai tuos nervus užčiuopi, tada jau atsiranda kažkokie siužetiniai pasiūlymai.

Tiesą pasakius, kai pačioje pradžioje dirbome su savo scenarijaus konsultantu, jis siūlė tą kompleksiškumą dar radikaliau ryškinti – atsisakyti vieno pagrindinio personažo ir daryti du pagrindinius personažus, kas kine yra itin sudėtinga, nes kyla susitapatinimo klausimas, [klausimas], ką labiau turi sekti. Dabar vis tik turime vieną pagrindinį personažą. Protagonistą ir antagonistą.

Bet tai, vėlgi, kilo iš to, kad mes bandėme kažką pasakyti apie tai, kas mums rūpėjo: apie manipuliaciją, aklumą, galbūt fundamentalius dalykus. Vakar per vieną interviu sakiau, jog man atrodo, kad tai, ką mes padarėme, daugeliu požiūrių yra labai arti graikiškos tragedijos.

I.Jonynas: Labai norėjome kalbėti apie manipuliaciją šiame pasaulyje. Bet kuo daugiau giliniesi, galiausiai grįžti prie asmenybės, prie žmogaus. Tada supranti, kad manipuliacija už savęs turi dar didesnę temą – tiesos regimybės temą.

Tad iš pradžių žiūrėjome ne taip kompleksiškai, bet pradėjus gilintis atsiranda daug linijų, jos tarpusavyje pradeda pintis ir atsiranda papildomos temos.

VIDEO: NEMATOMA treileris (cenzūruotas), rež. Ignas Jonynas

– Kristupas paminėjo, jog norėjote sukurti filmą, kuris būtų kitoks nei „Lošėjas“, tačiau žanro prasme abu filmai atrodo pakankamai panašūs.

I.Jonynas: Ir taip, ir ne. Su „Lošėju“ buvo daugiau trilerio, gal daugiau tamsios ironijos. Šiame filme, man atrodo, mes irgi turim tamsios ironijos, bet salė gana susikaupusi žiūrėjo [filmą] – matyt, pačios temos nėra lengvos ir ta ironija „neiššovė“ aukščiau.

Abu filmus turbūt siejo tai, kad yra labai aiškūs draminiai ir kriminaliniai dalykai. Kriminalinė drama – turbūt taip būtų paprasčiausia žanrą įvardinti. Tad tam tikri žanriniai dalykai galbūt juos ir sieja, bet šis filmas stilistiškai nuėjo kitur. Kai ruošėmės [filmavimui], su dailininku Nerijum Narmontu, operatoriumi ukrainiečiu Denisu Luschicku daug gilinomės į film-noir, žinojome, kad filmą norime kurti šia stilistika. <...>

– Kristupai, po „Lošėjo“ premjeros sakėte, jog tai yra filmas, kurio probleminis laukas buvo dėliojamas iš to, kas tuo metu buvo aktualu ir skaudu Lietuvai. Kaip yra su „Nematoma“? Koks čia lokalumo ir tarptautiškumo santykis?

K.Sabolius: Čia dar vienas svarbus skirtumas nuo „Lošėjo“. „Lošėjas“ buvo kuriamas remiantis beveik dokumentine medžiaga – turėjome labai daug istorijų apie tai, kas vyksta sveikatos sektoriuje, daug paramedikų istorijų ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Ir savo maniera tai yra žymiai dokumentiškesnis filmas.

Su „Nematoma“ sąmoningai kūrėme beveik graikišką tragediją. Ji, tam tikra prasme, galėtų vykti bet kur. Tai yra mitologinėje plotmėje besiskleidžianti istorija, bet kalbanti apie tai, kas vyksta šiandien, vaizdo kultūros epochoje. Mes labai daug kalbam apie vaizdo ir manipuliacijos ryšį. Apie tai, kad regintieji yra akli dėl to, kad yra apakinti vaizdų, kurie mus supa. Ir apie tai, kad neregiai gali būti tikrieji praregėję.

Ir čia yra beveik antikinė mintis. Antikiniai išminčiai, pradedant Homeru ir baigiant aiškiaregiais, irgi buvo akli. Dėl to, kad matydavo tiesą. Šis momentas yra visiškai universalus, kylantis iš mūsų kultūros pamatų – kad regimybė su tiesa vis tik turi konfliktišką santykį. Todėl sakyčiau, kad istorija tikrai yra apie šiandieną, bet jos dramaturginės koordinatės yra truputį kitokios nei „Lošėjo“.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali