Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 5d. 10:15

Filmo „Oazė“ režisierius Ivanas Ikičius: „Sukūręs šį filmą supratau, kad iš tikrųjų nepažįstame pasaulio, kuriame gyvename“

Serbų režisierius Ivanas Ikičius Interviu
„Scanpix“ nuotr. / Serbų režisierius Ivanas Ikičius

Serbų kino kūrėjo Ivano Ikičiaus filme „Oazė“ pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių greičiausiai daugiau niekada neišvysime kine. Režisierius net kelerius metus kruopščiai rinko informaciją, kad filme galėtų pasisakyti tie, kurie paprastai tyli. „Oazėje“ Ivanas Ikičius įrodo, kad kinas gali suderinti etiką, tiesą ir jausmingumą, o psichinių sutrikimų turintys žmonės yra tokie pat kaip ir mes: mylintys, kenčiantys ir bandantys būti laimingi.

– Pažiūrėjus filmą neapleidžia mintis, kad visi žmonės, nesvarbu, kokie jie yra ar nori būti, gyvenime yra vedami tų pačių troškimų – mylėti, būti mylimi ir turėti laisvę rinktis.

– Pirmas dalykas, kurį supratau po pirmojo vizito institucijoje, kurioje vėliau filmavome „Oazę“, buvo labai paprastas: gyvenimas joje atrodo toks normalus, išskyrus faktą, kad viskas kontroliuojama ir stebima personalo. Tačiau jis lygiai toks pat tyras ir nekaltas, kaip ir bet kurio kito žmogaus. Institucijos gyventojai yra atlapaširdžiai, atvirai rodantys emocijas, neturintys kažkokių užslėptų kėslų ar piktų minčių. Tas tyrumas mane iškart sužavėjo. Labai norėjau jį perkelti į kino vaizdus ir garsus.

– Filmo centre – neįprastas meilės trikampis tarp tame pačiame kambaryje gyvenančių Draganos, Marijos ir jų abiejų susižavėjimo objekto Roberto. Kaip jis atsirado filme?

– Prieš 15 metų toje pačioje institucijoje filmavau dokumentinį filmą. Ten praleidau daug laiko, sutikau daugybę žmonių, pažinau visus institucijos gyventojus. Vieną kartą išgirdau istoriją apie dviejų mergaičių ir vieno berniuko meilės trikampį, kuris institucijos vadovybei ir auklėtojams kėlė daug rūpesčių. Tačiau tas pasakojimas buvo vienas sakinys, o ne scenarijus. Tą istoriją ilgai nešiojausi galvoje, kol praėjus daugeliui metų kilo mintis, kaip visa tai perkelti į kiną. Meilės trikampis atvėrė duris trijų dalių struktūrai, kurioje buvo galima kalbėti iš kiekvieno veikėjo perspektyvos. Atsiradus minčiai, kaip sukonstruoti filmą, atsivėrė pats pasakojimas: labai greitai parašiau scenarijų, gavau finansavimą ir pradėjau filmavimo darbus. Vienintelis dalykas, ko trūko, buvo aktoriai. Iš pat pradžių žinojau, kad noriu, jog tai būtų realūs, toje institucijoje gyvenantys žmonės. Didžiąją laiko dalį praleidome jų ieškodami ir kalbėdami su jais apie vaidybą.

– Ar buvo lengva tai padaryti?

– Tikrai ne. Visai komandai buvo labai sunku – reikėjo atitikti institucijos taisykles, gerbti jų kasdienę veiklą, laiko struktūrą. Be to, ankstesnės patirties, kurioje vaidintų specialiųjų poreikių turintys žmonės ir kuria galėtume pasikliauti, nebuvo. Mums reikėjo pradėti nuo nulio: išsiaiškinti, kaip jie reaguoja, kokie jų jausmai, kaip juos parodyti prieš kamerą. Ilgai bandėme geriau pažinti vienas kitą ir svarstėme, kaip šias emocijas užfiksuoti. Tai buvo tikrai sunkus ir labai nenuspėjamas darbas. Kiekviena filmavimo diena buvo kova, nors ir dirbau su patyrusia komanda.

– „Oazės“ pirmieji kadrai – propagandiniai archyvo vaizdai, sukuriantys pakankamai reikšmingą praeities ir dabarties kontrastą. Tačiau, regis, žmonių, turinčių psichinę negalią, padėtis per tiek metų pasikeitė ne itin smarkiai. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Tą archyvinę medžiagą radome institucijos rūsyje. Niekas nežinojo, kad ji apskritai egzistuoja. Kai vienas iš gyventojų mums filmuojant ją atnešė, viską peržiūrėjome ir pasakėme – mums jos reikia! Filmo prologas suteikia dar vieną istorijos konteksto sluoksnį. Emociniu lygmeniu tai tinka ir filmui, nes susiduriama su aštuntojo dešimtmečio pradžios optimizmu, kai visuomenė labai teigiamai vertino žmonių, turinčių specialiųjų poreikių, resocializaciją. Šiandien matome visiškai nesėkmingą tos koncepcijos vaizdą. Aštuntajame dešimtmetyje visi manė, kad tai bus didžiulis žingsnis į priekį. Tačiau, kaip ir viskas mūsų pasaulyje, tai, ką praeityje laikėme puikiu vienos ar kitos problemos sprendimu, po kurio laiko tapo visiška katastrofa. Ši filmuota medžiaga yra iš aštuntojo dešimtmečio, kai dar prieš 30 metų žmonės su specialiaisiais poreikiais patekdavo į koncentracijos stovyklas arba buvo prievarta sterilizuojami.

– Žiūrėdama „Oazę“ mačiau ne psichinės negalios kamuojamus, o kenčiančius žmones, kurie nemylimi, kurie negali pasirinkti, ką mylėti, nes jų veiksmai prižiūrimi ir griežtai reglamentuojami. Kaip pavyko to pasiekti?

– Tiesiog stengiausi išgirsti institucijoje esančius žmones, suprasti jų požiūrį, išsiaiškinti, kaip jie reiškia savo emocijas ar suvokia išorinį pasaulį. Jų klausydamas mėginau kurti filmo struktūrą. Nenorėjau dirbtinio autentiškumo. Didžioji mano darbo dalis buvo klausyti ir girdėtas arba matytas istorijas perkelti į filmo pasakojimą.

– Ar filme buvo vietos improvizacijai?

– Taip, prieš pradėdami filmavimus improvizavome per repeticijas ir dirbtuves. Tai man padėjo geriau suprasti, kaip jie elgiasi, kaip mąsto, jaučiasi, kaip išreiškia savo emocijas. Tačiau pagrindiniai veikėjai nepasitikėjo savimi improvizuodami prieš kamerą. Man, kaip režisieriui, tai nebuvo ta erdvė, kur galiu elgtis laisvai. Todėl neliepiau aktoriams daryti to, kas juos vertė jaustis nesaugiai ar nepatogiai, ir mes labai griežtai prisitaikėme prie scenarijaus.

– Kaip į filmavimą žiūrėjo pati institucija?

– Jie noriai bendradarbiavo su mumis, bet ne itin domėjosi ir stengėsi nieko nedaryti, nebent buvo prašomi. Kitaip sakant, džiaugėsi, kad netrukdo (šypsosi). Ten dirbantys žmonės puikiai žino, kad sistema neveikia ir taip pat jaučiasi joje įstrigę. Jų darbas yra labai sunkus, už jį prastai mokama. Jie sutinka, kad keistis turėtų visa sistema. Man atrodo, kad institucijos personalas tikisi, jog filmas šiek tiek padės atkreipti dėmesį ir į jų pačių problemas.

– Filmo personažai prižiūrimi kaip vaikai, nors akivaizdu, kad taip nėra. Kaip manote, kodėl psichinių sutrikimų turintis žmogus dažnai traktuojamas kaip paauglys arba vaikas?

– Gimdamas ir augdamas tokioje institucijoje, kur su tavimi visą laiką elgiamasi kaip su asmeniu, kurį reikia prižiūrėti, esi pripratęs būti vaiku. Tą pastebėjau ir klausydamas, kaip jie kalba patys apie save. Tačiau kartu jie puikiai žino, kad nėra vaikai. Jie toje programoje dalyvauja nuo pat gimimo. Jiems įprasta, kad institucija prisiima visą atsakomybę už bet kurį sprendimą. Filmas rodo, kad žmonės jaučia, jog tą atsakomybę jie nori prisiimti patys, o ne būti prižiūrimi kitų. Apie tai ir yra „Oazė“. Natūralu, kad institucijos gyventojai svajoja apie realų gyvenimą. Per filmavimą mergina, vaidinusi Mariją, vieną dieną manęs paklausė: „Ar žinote, ką šiandien nusprendžiau? Nutariau, kad nuo šiandien gyvensiu savarankiškai. Ketinu pabusti tada, kada noriu, miegoti, kiek noriu, valgyti tą, ką noriu. Ir man nesvarbu, ką jie pasakys. Nuo šiandien gyvensiu savarankiškai.“ Spėju, kad ten dirbantis personalas nėra toks patenkintas jos sprendimu, tačiau būdama beveik 20-ies Marija sužinojo, kad su ja nebebus elgiamasi kaip su vaiku. Žinoma, ji labai tuo džiaugėsi.

– Kokie Marija, Dragana ir Robertas yra iš tikrųjų? Kokius santykius su jais pavyko užmegzti?

– Visiškai kitokie nei vaidinami personažai (šypsosi). Nuo pat pradžių norėjau atskirti jų tikrąjį gyvenimą nuo filmo ir sukurti veikėjus, kurie nebūtų paremti tikrais žmonėmis. Robertas yra labai linksmas vaikinas, jis, priešingai nei filme, labai daug kalba ir yra vakarėlių siela. Dragana – labai šilta ir žaisminga, aktyviai sportuojanti mergina. Dabar ji dalyvauja kitoje programoje: su savo vaikinu gyvena viename kaime netoli Belgrado, kur turi daugiau galimybių, jų neriboja tokios griežtos taisyklės. Dragana pateko į šią programą per filmavimą, todėl jai tai buvo laimingas sutapimas. Mariją vaidinusi mergina vis dar gyvena institucijoje, tačiau filmuodamasi filme sužinojo, kad turi motiną – pasirodo, ji gyvena toje pačioje institucijoje, į kurią persikėlė Dragana su savo vaikinu. Dar vienas keistas sutapimas, nutikęs per filmavimą, buvo tas, kad netikėtai atsirado vaikino, vaidinusio Robertą, mama ir po 25 metų susisiekė su juo per feisbuką. Pasirodo, ji gyvena Italijoje. Robertas tiesiog negalėjo tuo patikėti. Mama bandė užmegzti kontaktą, tačiau nežinau, kaip jiems šiuo metu sekasi – pandeminė situacija nuo praėjusių metų kovo labai apribojo jų kontaktą su išoriniu pasauliu. Mes net negalėjome asmeniškai bendrauti, jų lankyti, institucijos gyventojai negali išeiti iš institucijos. Man buvo labai liūdna, kai sužinojau, kad mano aktoriai negalės dalyvauti pasaulinėje filmo premjeroje. Buvo sunku mums visiems. Tikiuosi, kad jie netrukus turės galimybę pamatyti filmą kartu su žiūrovais Belgrade, per nacionalinę premjerą.

– Ko šis filmas išmokė jus patį? Ką sužinojote apie save ir kitus žmones?

– Sukūręs šį filmą supratau, kad iš tikrųjų nepažįstame pasaulio, kuriame gyvename. Prisimenu, kaip kartą per filmavimą vaizdo režisierius man pasakė: „Žinai, staiga atrodo, kad visi dalykai, kuriuos laikiau problema, dingo.“ Pirmiausia, susiduri su institucijoje gyvenančių žmonių realybe. Antra – ir tai daug svarbiau – jie, gyvendami tokiomis sunkiomis sąlygomis, geba būti linksmi, optimistiški, džiaugtis gyvenimu. Tai man padėjo suprasti labai daug apie save. Manome, kad draugų galime rasti tik labai mažose socialinėse grupėse, kuriose mus sieja ties patys interesai. Filmuodamas šį filmą sužinojau, kad institucijoje turiu daug draugų, nors jie nepatenka į mano socialinį ratą. Mes tiesiog vieni su kitais kalbame, juokaujame. Tai labai paprastas santykis, kurį visi pamiršome. Gyvename supami baimių, kaukių, apsimetinėjimo. O čia esi toks, koks esi, ir tau nereikia būti kitokiam.

Filmą „Oazė“ iki balandžio 5 dienos galima žiūrėti naujame „Kino pavasario“ virtualiame kino teatre filmai.kinopavasaris.lt, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu
Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/