Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 28d. 20:03

„Fluxus“ ir šventas Jurgis. Interviu su filmą apie Jurgį Mačiūną sukūrusiu Jeffrey Perkinsu

Kadras iš filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“ Interviu
Kadras iš filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“

Su „Fluxus“ ir Jurgiu Mačiūnu režisierių Jeffrey Perkinsą kadaise supažindino menininkė Yoko Ono. Mačiūnas anuomet jam pasirodė labai „europietiškos išvaizdos“, o jo kuriamas menas – „labai rimtas“. „Fluxus“ buvo ne tik didysis Jurgio gyvenimo projektas, bet ir pokštas.

Filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“ kūrėjas pasakoja apie lietuvių kilmės Soho legendą bei jo demonus. Filmas bus rodomas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programoje, kuris vyks Vilniuje (rugsėjo 19–29 d.), Kaune (rugsėjo 23–25 d.) ir Klaipėdoje (spalio 1–3 d.).
– Maniau, kad apie Jurgį žinau nemažai, bet pasirodo, žinojau ne tiek ir daug. Kas jums yra „Fluxus“?

– Šio klausimo nesitikėjau (juokiasi). Kas man yra „Fluxus“? Tai – gyvenimo būdas. Su šio judėjimo detalėmis esu gerai susipažinęs, bet per jas sunku nupasakoti, kas yra „Fluxus“. Taip pat esu gerai pažįstamas ir su Jurgiu Mačiūnu. Kaip asmenybe, žmogumi ir istorija. Manau, galima sakyti, kad „Fluxus“ buvo ir „Fluxus“, ir Jurgis Mačiūnas. Jurgis labai daug dėmesio skyrė tam, kas yra ir kas nėra „Fluxus“. Nuolat sprendė, ką įtraukti, ir ko ne. Tai priklausė ne nuo kokios žmonių ar specialistų grupės, bet nuo paties Jurgio. Apie „Fluxus“ būčiau labai norėjęs su juo pasikalbėti asmeniškai.

– Koks jūsų ryšys su šiuo judėjimu? Ir koks su Yoko?

– Yoko Ono susitikau atsitiktinai, Tokijuje 1963-iaisiais. Tarnavau Amerikos oro pajėgose. Buvau menininkas, dvejus metus Niujorke studijavęs tapybą. Apie meno istoriją žinojau nedaug. Tokijuje su Yoko dalijomės įspūdžiais apie laiką, praleistą Niujorke. Ji iškart pradėjo mane maitinti knygomis. Iš jos sužinojau apie Niujorko avangardo sceną. Ji vis nešė knygas. Aš dirbau ligoninėje, daug skaičiau, staiga man atsivėrė visai kita meno perspektyva. Kaip koks nušvitimas...

Per Yoko sutikau ir Japonų avangardo kūrėjus. Save tarsi ,,perauklėjau“, pats pradėjau dalyvauti Tokijo avangardo scenoje. Per Yoko susipažinau su muzikologu Fredricu Liebermanu. Jis mane pakvietė į Havajų universitetą, į pirmąjį „Fluxus“ festivalį. Nuvykau. Ten pasirodė ir Johnas Cage’as. Festivalis mane labai įkvėpė. Yoko Tokijuje mane pakvietė pasirodyti performanse – Farewell to Tokyo – drauge su jos tuometiniu vyru Anthony Coxu. Tai buvo tarsi mano krikštas į avangardą. Palaikėme ryšį.

Kai 1966-aisiais mane paleido, persikėliau į jų namus Niujorke. Kone iškart Yoko mane nusivedė į Vakarų Brodvėjų, pas Jurgį. Man jis pasirodė neįprastas, atrodantis labai europietiškai. Ką reiškia europietiškai atrodantis? Na, man tuomet jis toks pasirodė, gal dėl to, kad nuolat vilkėjo marškinius? Jis mums aprodė savo studiją, kuri taip pat buvo ir jo miegamasis. Pamenu šachmatų žaidimą, kurį žaisti reikėjo pagal kvapą. Tie šachmatai turėjo vienodas figūras. Jas reikėjo uostyti, kad suprastum, kas tai… Susipažinusi su Johnu Lenonu Yoko taip pat netruko nusivesti jį pas Jurgį. Mačiūnas ją labai vertino. Kai kas sako, kad gal net turėjo kažkokių romantinių ketinimų jos atžvilgiu. Bet Jurgis nebuvo jos tipo. Ji jį mylėjo, tik kitaip.

– Kuo Mačiūnas traukė žmones?

– Visi jie buvo aktyvūs avangardo menininkai. Jurgis vien fiziškai buvo įdomus, labai dinamiškas, ambicingas. Be to – jis išrado „Fluxus“ – intelektualinį meno projektą. Tai buvo naujasis dada ir avangardo judėjimas. Jis imponavo jauniems žmonėms Japonijoje ir Europoje. Be to, Jurgis ir pats su žmonėmis susisiekdavo. Ji buvo labai geras komunikatorius. Tad „Fluxus“, kaip projektas, buvo ir labai atviras, ir uždaras.

– Mačiūno kikenimas – atskira tema, kaip koks parašas...

– Kalbėdamas apie „Fluxus“, Jurgis sakinius visada atskirdavo tuo charakteringu juoku. Tai buvo tarsi sakinio skyrybos ženklai. Į Jurgio krizenimą atkreipiau dėmesį po pokalbio su mokslininku Charles'u Dreyfusu, kuris „Fluxus“ tema apsigynė daktaro laipsnį. Komisijai jis pristatė įrašą su visais Jurgio juokais, kuriuos pavyko rasti.

VIDEO: George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija | VDFF 2019

– Mačiūno projektai vyko be perstojo: kelionės, planas nusipirkti salą, grafikos darbai, koncertai, namai Soho. Kaip manote, iš kur toks produktyvumas?

– Niujorkas – labai įdomus, bet kartu – labai reiklus miestas. Čia arba esi aktyvus, arba tavęs nėra. Jurgis tai suprato labai anksti, užmezgė reikiamus ryšius. Visų pirma – su AG galerija. Carla Liss, buvusi jo asistentė, apibūdino Mačiūną kaip susitelkusį, ambicingą ir nelabai romantišką. Jo dinamizmas kilo iš jo asmenybės.

– Į filmą apie Jurgį sudėta daugybė medžiagos. Ar sudėtinga buvo juostą finansuoti? Kaip atrodė pats kūrybos procesas?

– Su draugu vaikščiojau po Niujorką. Buvau ką tik baigęs kitą dokumentinį filmą. Man reikia darbo, pamaniau, reikia kažką daryti. Mečiau vairuoti taksi, gavau pinigų, sukūriau filmą apie dailininką Samą Francis. Reikia sukurti dar vieną juostą! Buvome Soho rajone, pagalvojau – Jurgis! Apie jį niekas nebuvo sukūręs filmo. Tai bus nuostabus pasakojimas, pamaniau, jam lengvai rasiu ir pinigų. Pasirodo, tai nebuvo tiesa.

Pradėjome nuo „Kickstarter“ finansavimo platformos, sugebėjome surinkti 20 tūkst. dolerių. Filmas taip ir buvo sukurtas: per atskiras vystymo stadijas. Daug studijavau, keliavau. Jonas Mekas labai anksti pradėjo projektą remti. Jurgį jis kadaise filmavo 16 mm kamera. Žinojau, nes kartais dirbdavau Antologijos filmų archyve. Buvau įsitikinęs, kad vienintelė egzistuojanti filmuota medžiaga su Jurgiu buvo Jono. Tai taip pat nebuvo tiesa. Su Meku sutarėme susitikti restorane. Atėjau, o Jonas ten jau sėdi su buteliu vyno. Paklausiau, ką mano, apie šio filmo koprodiusavimą. O jis man atsako: „Aš nebūsiu jo koprodiuseris, aš būsiu jo prodiuseris! Be to, padėsiu tau rasti pinigų.“

O aš jam: „Jūs – mano angelas, ačiū labai.“ Jonas nupirko man bilietą į Vilnių, kad parengčiau interviu su Vytautu Landsbergiu. Tai ir buvo filmo pradžia. Nuvykau į Vilnių, o iš ten – į Amsterdamą, Paryžių, Prahą, Diuseldorfą ir t.t. Nufilmavau daug medžiagos. Grįžau į Vilnių, iš ten – atgal į Niujorką. Tyrimą tęsiau Los Andžele. Vėliau sužinojau apie „Fluxus“ archyvą Štutgarte. Dirbau toliau…

Pinigai, kuriuos žadėjo Jonas, turėjo ateiti iš tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko. Jį sutikau kelis kartus. Kai grįžau į Niujorką, filmo finansavimo deryboms jis atsiuntė savo „leitenantą“. Finansavimo turėjau atsisakyti dėl to, kokio susitarimo prašoma. Tad vėl likau be pinigų. Niujorke vėl ieškojau lėšų, bet daugiausiai į juostą sudėta iš savos kišenės. Kuomet pradėjome filmą siųsti į festivalius, jį atmetė visi iki vieno. Montuotoja Jessie Stead pasiūlė aplikuoti į Niujorko dokumentikos festivalį MoMa muziejuje. Pabandėme, ir jie mus pakvietė. Vis dar neturėjome pinigų. Tada sugebėjau surinkti dar apie 85 tūkst. dolerių. Turėjau parduoti kai ką man labai svarbaus, vienas draugas davė 35 tūkst. dolerių. Tad filmas buvo finansuotas prakaitu.

Kadras iš filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“
Kadras iš filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“

– Kodėl filmas dedikuotas Jonui Mekui?

– Be Meko nebūčiau jo sukūręs. Niekas nerėmė šio projekto labiau nei jis. Jonas man davė viską, ko tik paprašiau. O svarbiausia – pirminę informaciją. Jei jis nebūtų parėmęs filmo, nežinau, kas iš jo būtų. Kuriant Jonas tebebuvo gyvas. Jis – revoliucionierius, kaip ir Jurgis. Ir labai pozityvus...

Pirmąkart Meką sutikau prieš kelis dešimtmečius, mokykloje, o antrąkart – Londone, vos prieš kelerius metus. Atrodė, kad aš pasenau, o Jonas – ne...

Paskutinį kartą Meką mačiau prie Antologijos filmų archyvo. Jis su paveikslu ėjo antrąja aveniu. Tas paveikslas buvo paaukotas naujam antologijos leidimui. Man jis pasirodė puikios formos. Kartu perėjome gatvę. Ten įvyko paskutinis mūsų pokalbis. Jis man pasakė, kad aš beprotis (crazy). Nežinau, kodėl taip pasakė. Tai jis beprotis (juokiasi)!

– Kaip filmas buvo priimtas Lietuvoje, Niujorke?

– MoMa šiandien turi didžiausią pasaulyje „Fluxus“ kolekciją. Peržiūros šiame muziejuje buvo itin sėkmingos. Man svarbu, kad žmonės perskaitytų emocinę filmo žinią. Tai labai dinamiško, labai svarbaus žmogaus portretas. Viskas, ką jis darė, buvo tarsi pokštas. Nors nuo pat pirmo mūsų susitikimo maniau, kad tai – aukšto lygio menas. Jam tai buvo komedija. Vieno iš bičiulių filme Jurgis įvardijamas kaip intelektualus menininkas ir filosofas, kuris save pristato komiškai.

Trumpą šios juostos versiją parodėme ir Vilniuje. Žmonių buvo tiek, kad pats filmą turėjau žiūrėti iš projektoriaus kabinos. Įtariau, kad auditorija nežinojo, ką pamatys. Ypač kad Jurgis persirengdavo moterimi. Žiūrovams tai sukėlė šoką ir aš tuo patenkintas.

Kadras iš filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“
Kadras iš filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“

– Ši Mačiūno pusė privertė susimąstyti apie jo ir Andy Warholo santykį. Ar jums pačiam tai buvo naujiena?

– Kai 1966-aisiais Jurgį sutikau jo mažoje studijoje, regėjau jį kaip paprastą vaikiną. Tik vėliau, nusipirkęs knygą „Fluxus svajonė“, pamačiau nuotraukas, kuriose Jurgis persirengęs moterimi. Jos buvo darytos tais pačiais metais, kai mes susitikome, tuose pačiuose namuose. Pagalvojau: ,,Ot šūdas, Jurgis tikriausiai fotografavosi su moteriškais drabužiais ir anksčiau, bet niekas to nežinojo iki pat 8-ojo dešimtmečio“. Tyrimo metu tų nuotraukų aptikau dar daugiau.

Warholui Jurgis patiko, bet Jurgiui Warholas – ne. Niujorko meno scenoje jie dalyvavo tuo pat metu. 7-uoju dešimtmečiu Warholo fabrikas buvo itin aktyvus. Ten vyko visokiausių dalykų, nuo gėjų sekso iki... Tuo pat metu Jurgis vystė „Fluxus“ projektą. Jis nevartojo narkotikų, buvo heteroseksualus. Manau, Mačiūnas gerai žinojo, ką išdarinėjo Andy, kuris, be kita ko, puikiai nusimanė ir to meto avangarde. Warholas tapė. Jurgis nemėgo tapytojų. Mačiūnas galėjo Andy šiek tiek pavydėti ir jo sėkmės, jo finansinės situacijos. Namas June'as Paikas anuomet buvo didelė žvaigždė. Mačiūnas buvo nusiteikęs prieš jo finansinę sėkmę. Jurgio indėlis į meną ir meno istoriją labai didelis. Gyvenam finansiniame pasaulyje, parsiduoti – labai didelė pagunda. Tačiau Jurgis liko ištikimas savo idėjoms ir savo radikalumui. Tai gerai atspindi „Fluxus“ mišiose… Kas išdrįstų tai padaryti? Jurgis!

– Anuomet jis sugebėjo sukurti alternatyvą komerciniam meno pasauliui. Jurgis su „Fluxus“ tarsi užpildė visas galimas spragas su architektūra, performansais, grafika…

– Nežinau, mąstau apie Mariną Abramovič. Jai, kaip performansų kūrėjai, stiprią įtaką darė „Fluxus“ ir Jurgis. Marina buvo viena iš Jurgio menininkių, labai rėmė jo darbus ir idėjas. Man 1960–1966 m. „Fluxus“ ir naujasis avangardas sukūrė konceptualų meną. Tą tikrąjį konceptualų meną. Tai lengva atsekti. „Fluxus“ vis dar kuriasi. Visa tai turi turėti kažkokią ateitį, kryptį. Apie tai dabar yra daug akademinės literatūros. „Fluxus“ kaip menas, menas kaip „Fluxus“... „Fluxus“, pasak Namo June'o Paiko, buvo sukurtas ir įgyvendintas Jurgio. Jis – lyg koks šventasis. Taip gyveno ir mirė. Tai, ką sako jo žmona, – visiška tiesa. Jis mirė nekaltas. Ir ką jūs į tai?

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali