Amerikietiškoji versija visa galva lenkia originalųjį variantą, kuris, jei tik matėte, turbūt sutiksite, panašėjo į televizinį produktą, kažkokiu būdu prasiskynusį kelią į didžiuosius ekranus. Ne išimtis ir čia, Lietuvoje. Pamenu, po peržiūros vienoje iš apžvalgų rašiau, kad ispaniško filmo personažai trafaretiški, scenarijus nuspėjamas, o stilius plokščias, bet dabar galvoju, kad teisus buvau tik iš dalies.
-
Kultūriniais renginiais Troškūnus visoje Lietuvoje išgarsinusi Jolanta: „Kitais metais planuoju statyti areną“
-
Režisierius Karolis Kaupinis apie koliažą „Dainų šventė“: „Norėjau išsaugoti laiką, kurio nebėra“
-
20 Aido Marčėno minčių: apie gyvenimą, mirtį ir poeziją, ateinančią ne visai iš šio pasaulio
Tam tikras supaprastinimas vardan komiškumo efekto komedijose paprastai neišvengiamas. Ypač tokiose kaip ši, kur visas veiksmas vyksta aiškiai apibrėžtoje kamerinėje erdvėje, o dramaturgija laikosi tik ant keturių veikėjų. Tokiu atveju natūralu, kad pastaruosius reikia paversti tipažais ir apdovanoti lengvai atpažįstamomis savybėmis, kad žiūrovai juose lyg veidrodyje galėtų išvysti save, savo šeimos narius ar draugus ir tokiu būdu susitapatinti.
Filmas pasakoja apie dvi sutuoktinių poras. Pirmoji – vedybinę krizę išgyvenantys Andžela ir Džo, antroji – jų kaimynai Hokas ir Pina, kurie, priešingai, tiesiog trykšte trykšta aistra ir gyvenimo džiaugsmu.
O štai dėl scenarijaus ir stiliaus buvau teisus. Pas ispaną vyravo plokštuma, o štai Wilde pasitelkia visus gebėjimus, kad šiaip jau pakankamai vienplaniam scenarijui suteiktų ne tik daugiau gylio, bet ir kino raiškos. Kitaip tariant, „Kvietimas“ jau yra kino filmas.
Bet grįžkime prie veikėjų ir istorijos. Filmas pasakoja apie dvi sutuoktinių poras. Pirmoji – vedybinę krizę išgyvenantys Andžela ir Džo, antroji – jų kaimynai Hokas ir Pina, kurie, priešingai, tiesiog trykšte trykšta aistra ir gyvenimo džiaugsmu. Turbūt nė nereikia daugiau plėstis, jog būtų aišku, kad iš šios priešingybės ir gimsta komiškiausios situacijos bei juokingiausi dialogai.
Jeigu Andžela yra įsitempusi, viską kontroliuojanti ir pernelyg smulkmeniška, tai Pina, priešingai, yra laisvų pažiūrų, atvira ir nesukanti galvos dėl daugybės dalykų. Jeigu Džo nepatenkintas savo gyvenimu, kenčia nuolatinius nugaros skausmus ir seniai palaidojo kadaise puoselėtas svajones tapti muzikantu, tai Hokas prieš jį atrodo kaip išsipildžiusio vyro pavyzdys: žavus, galantiškas ir aiškiai žinantis ko nori.
Ketveriukė per vakarienę, žinoma, ne apie ūkį ir bites bendrauja. Pamažu pokalbiai krypsta į sekso pusę ir naujieji kaimynai, kurie, paaiškėja, savo bute rengia audringus sekso vakarėlius, pakviečia šeimininkus prisijungti ir, kaip apšilimą į laukiančius nuotykius, pasiūlo partneriais apsikeisti jau dabar. Atmosfera vis labiau kaista, situacijos darosi nejaukesnės, kol galiausiai viskas pasiekia kulminaciją.
Kadangi siužetas rutuliojasi viename bute, kitaip tariant, filme nėra didelio masto įvykių, o veikėjai nėra lemiami kažin kokių išorinių aplinkybių, didžiausias draminis krūvis tenka aktoriams, kurie su užduotimi nepadaryti iš visos medžiagos tiesiog statiško teatro susitvarko išties puikiai. Kiekvienas apdovanoja savo personažą charakteriu ir atitinkama kūno kalba, kuri apie jų asmenybes pasako kur kas daugiau nei žodžiai. O svarbiausia – kurdami tipažus aktoriai nepameta ir žmogiškosios dimensijos. Skirtingai nei originalioje versijoje, tai žmonės iš kūno ir kraujo.
Ir visgi – jeigu norėčiau rimčiau prisikabinti, prisikabinčiau nebent prie dviejų dalykų.
Pirmas – muzika. Suprantu, kad režisierei kažkaip reikėjo suteikti daugiau dinamikos vien ant dialogų besilaikančiai kamerinei istorijai, todėl garso takelis, kuris vis paryškintų vyksmą, matyt, atrodė logiškiausias sprendimas. Bet vietomis styginiai skamba pernelyg iliustratyviai ir šis nuolatinis pasakinėjimas žiūrovams, kaip šie turi jaustis ar kaip intrpretuoti vieną ar kitą situaciją, ilgainiui ima varginti.
Antra – porų asimetrija. Akivaizdu, kad pačios režisierės įkūnijamai Andželai ir Setho Rogeno vaidinamam Džo buvo paieškota daugiau spalvų ir niuansų, o štai Penelope‘ės Cruz ir Edwardo Nortono (šio – ypač) veikėjams pritrūksta ryškumo ir aštrumo, todėl į juos paprasčiausiai ne taip įdomu žiūrėti. Maža to, vietomis skiriasi ir šių kino žvaigždžių vaidybos registrai, todėl atrodo, jog visi vaidina skirtinguose filmuose.
Filmui artėjant į pabaigą, krinta ir pastarosios poros kaukės. Staiga paaiškėja, kad jų santykiuose viskas nėra taip idealu kaip galėjo pasirodyti iš pradžių.
Iš pradžių mąsčiau, kad šis asimetrijos įspūdis gimsta iš pakankamai skirtingų vaidybos mokyklų ir sukauptos skirtingos aktorinės patirties. Šių priežasčių neatmetu. Bet yra ir kur kas paprastesnis paaiškinimas. Jį diktuoja jau pats scenarijus. Abi poros tiesiog atlieka labai skirtingas funkcijas.
Andžela ir Džo, susidūrę su kaimynais iš viršutinio aukšto, pamažu ima geriau suprasti, ko patys trokšta, dėl ko nėra patenkinti ir ką norėtų savo gyvenimuose keisti. Kitaip tariant, aistringi naujieji kaimynai dalį filmo veikia kaip lakmuso popierėlis krizę išgyvenančiai porai. Bet tik dalį.
Filmui artėjant į pabaigą, krinta ir pastarosios poros kaukės. Staiga paaiškėja, kad jų santykiuose viskas nėra taip idealu kaip galėjo pasirodyti iš pradžių. Štai čia režisierė savo veikėjams ir tuo pačiu žiūrovams suformuluoja paprastą, bet šiame nulaižytų instagraminių vaizdų ir sukonstruotų įvaizdžių pasaulyje, deja, lengvai pamirštamą tiesą: idealių santykių ir santuokos nėra.
O jeigu staiga tokios įsinorėtumėte, prisiminkite viso filmo paragrafu tapusius Oscaro Wilde‘o žodžius. Šie skamba maždaug taip: žmogus visada turėtų būti įsimylėjęs, štai todėl niekada nereikėtų tuoktis.
