Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 2d. 18:36

Geras kino vertėjas – saliamoniškas avantiūristas: paskelbti kino vertėjų konkurso laimėtojai

„Kino pavasario“ vertimo konkurso laureatai
„Kino pavasario“ nuotr. / „Kino pavasario“ vertimo konkurso laureatai

Festivalis „Kino pavasaris“ tęsia tradiciją apdovanoti geriausią kino vertimą. „Šių metų laimėjimas – kino kalbos vaizdumas ir ekspresija“, – teigia apdovanojimų už geriausius vertimus konkurso koordinatorė vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.

Už laisvą, išraiškingą kalbą, kūrybiškai perteiktus veikėjų charakterius ir nuotaiką iš anglų kalbos verčiant režisieriaus Martin Bell filmą „Gatvės vaikai“ (1984), konkurso laimėtojo vardas atiteko Mariui Juknevičiui.

Kino vertimo konkurso specialaus paminėjimo diplomas įteiktas Laurai Stašaitytei – už turtingą žodyną, gyvą šnekamąją kalbą ir ispanišką temperamentą iš ispanų kalbos verčiant režisierės Ainhoa Rodríguez filmą „Akinantis blyksnis“ (2021). Už profesionalumą, raiškos sklandumą ir natūralumą iš prancūzų kalbos verčiant režisieriaus Joann Sfar filmą „Vampyriukas“ (2020) ir režisierės Hélène Ducrocq filmą „Žemės valdovai“ (2020) apdovanota Veronika Vasiljeva-Niparavičienė. Gabrielei Pocevičiūtei konkurso diplomas atiteko už sėkmingą debiutą „Kino pavasaryje“ – vaizdingą filmo režisierės Olgos Torrico filmo „Degalinė“ (2020) vertimą iš italų kalbos.

Ilgametė kino vertimų konkurso partnerė ir organizatorė Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiemet konkurso nusprendė atsisakyti, tačiau festivalio organizatoriai neabejoja, kad konkursas yra vertingas, jeigu žiūrovai ir toliau nori matyti kuo profesionaliau ir meistriškiau išverstus filmus. Svarbiausi vertinimo kriterijai šių metų konkurse nesikeitė: svarbus kalbos glaustumas ir sklandumas, natūrali emocijų raiška, adekvatus kalbos stiliaus ir registrų perteikimas, šnekamosios ir pasakojamosios kalbos pritaikymas subtitrams. Būtina sąlyga – laikytis lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklių, nenukrypti nuo originalaus teksto. „Šis konkursas – jau ne vienus metus puoselėjama graži tradicija, – sako viena iš konkurso organizatorių, festivalio „Kino pavasaris“ vertimų koordinatorė Julija Matulytė. ⎯ Neabejoju, kad konkursas turi didžiulį potencialą, ir jį tikimės išnaudoti ateityje. Konkursas kino vertėjams yra lyg pretekstas diskusijai, pasiūlymas atkreipti dėmesį į kolegų darbus, naujokus, išgirsti profesionalių literatūros vertėjų nuomonę.“

„Kino vertimo konkursas buvo sumanytas ne tam, kad karūnuotume patį geriausią (neklystantį, viską išmanantį, visada tobuliausius raiškos variantus randantį ir pan.) vertėją. Ieškojome būdų, kuriais kino filmus verčiantys žmonės išgirstų profesionalų nuomonę“, – pasakoja konkurso koordinatorė vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.

Ilgametė vertėjos patirtis rodo, kad toks konkursas kino vertėjams yra rimta paskata. Komisija konkurso dalyviams perduoda kuo konstruktyvesnius ir turiningesnius atsiliepimus, kuriuose aptaria ir bendrą įspūdį, ir privalumus bei trūkumus, pateikia konkrečių teigiamų ir neigiamų pavyzdžių. „Kino vertėjams reikia daugiau lankstumo ir operatyvumo nei šiaip rimtam profesionalui. O dar sveikos dozės avantiūrizmo ir drąsos. Juk dažnai tenka peržengti komforto zonos ribas – per trumpą laiką be redaktoriaus globos pateikti gerą vertimą“, – užkulisius atskleidžia Kristina Sprindžiūnaitė. Gerą kino vertėją ji apibūdintų taip: mėgsta klausytis ir moka išgirsti, kaip žmonės šneka. Dėl to jis (arba ji) yra kaip gabi papūga – sugeba atkartoti įvairių kultūrinių ir socialinių sluoksnių žmonių kalbėseną.

Ar kino kalba keičiasi? Kokią įtaką jai daro kintantys kino žanrai? „Kino kalba dabar – itin daugialypė. Turime ekspresyvią gatvės raišką, poetinį pasakojimą, istorinius epus, subtiliai psichologiškai akcentuotą raišką, ezoterinį ir mistinį žongliravimą žodžiais, intelektualų ar tik pseudointelektualų postringavimą, fantastikos erdves“, – vardija vertėja. Jai atrodo, kad kalba vis labiau emancipuojama, natūralėja, išsilaisvina nuo pakylėto meniškumo suvaržymų.

Visai tai turėtų suprasti festivaliui „Kino pavasaris“ filmus verčiantys žmonės. „Tarp jų, ⎯ sako Julija Matulytė, ⎯ esama ir literatūros vertėjų, ir mokslininkų, teatralų, režisierių, žurnalistų – kalbą, kiną ir kūrybą mylinčių žmonių, kuriems svarbu įtaigiai ir subtiliai perteikti verbalinį filmo kūrėjų turinį.“ „Profesionalūs kino vertėjai žino subtitrų formatavimo subtilybes, žiūrovų skaitymo greitį ir įpročius, nebijo paaukoti kūrybiškų sprendimų, kad žiūrovas galėtų sklandžiai perskaityti tekstą. Turime nepamiršti, kad kino vertimą vartojame laike, tad tam tikra prasme kino vertimas yra laiką naudojanti medija. Be abejo, internetinėje platformoje galima filmą sustabdyti ir grįžus pasitikrinti, ar teisingai perskaitei sakinį, tačiau kino salėje žiūrovai šios galimybės neturi – būtent todėl kino vertėjai kiekvieną subtitrą ar jų junginį turi įvertinti ir kūrybiškai, ir kritiškai. Glaustai, aiškiai, nenudailindami, šmaikščiai arba jautriai, maksimaliai 84 spaudos ženklais su tarpais išreikšti frazę, o kartais filmo esmę“, ⎯ vertimo paslaptis atskleidžia Julija Matulytė.

Ir Kristina Sprindžiūnaitė, ir Julija Matulytė sutaria, kad kino vertėjai yra labai lankstūs ir net avantiūristai – kartais per itin trumpą laiką tenka susikauti ir su į lietuvių kalbą dar neišversta poezija, ir su filosofija, ir su dainomis.

Filmų garsinimą pastaruoju metu pastebimai įveikia subtitrai. Ar parašytas žodis skamba kitaip, nei pasakytas? „Kai žiūriu filmą, noriu kuo mažiau skaityti, – sako Kristina Sprindžiūnaitė. ⎯ Filmas mane turėtų pasiekti ir per regą, ir per klausą. Bet kai nemoki visų kalbų, kuriomis kuriami festivaliuose rodomi filmai, tenka leistis į kompromisą ir skaityti subtitrus.“

Julija Matulytė įsitikinusi, kad perskaitytas žodis visada skamba kitaip, nei išgirstas – juk perskaitytam toną ir tembrą kuria skaitytojas. Atrodytų, užklotinis vertimas turėtų palengvinti filmo patirtį, tačiau neretai ją viso labo transformuoja. Festivalio vertimų koordinatorei atrodo, kad visada smagiau klausyti autentiško dialogo, o kai nemoki kalbos, atsiremti į profesionaliai išverstus ir sudėliotus subtitrus.

Pastaruoju metu kine vis dažniau atsirandantys keiksmažodžiai, nenorminė leksika vertėjams dažnai tampa iššūkiu. „Plūstis ir keiktis – irgi didelė meistrystė, už kurią, beje, ne sykį gyrėme kino vertėjus“, – šypsodamasi pasakoja Kristina Sprindžiūnaitė ir teigia, kad užrašyti stiprūs, riebūs pasakymai tampa dar stipresni, grubesni. Be to, vertėjas priverstas ieškoti saliamoniško sprendimo, kaip užrašyti, pavyzdžiui, prasčiokišką kalbą, jos pernelyg nenudailinant, kad neprarastų emocinio krūvio.

Julija Matulytė vertėjai pritaria, kad verčiant tokią kalbą vertėjams reikia ir nemažai drąsos, ir subtilios pajautos, jog išversti žodžiai būtų raiškūs, paveikūs ir pernelyg nešokiruotų žiūrovų.

Partnerio turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

00:46
48:28
34:49

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/