Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 23d. 16:06

Geriausi ir ne tokie geri lietuviški vaizdo klipai

Kadras iš klipo „All About Love“ 15min recenzija
Kino pavasario nuotr. / Kadras iš klipo „All About Love“

Galimybė žiūrėti MTV, VIVA ir VH1 kanalus reikšmingai pakeitė mano kartos žmonių paauglystę. Geidžiamas pasaulis atsivėrė dar net nepatyrus interneto.

Lietuvoje ši meno šaka dar labai šviežia. Pirmasis „Kino pavasario“ vaizdo klipų konkursas 2016 m. turėjo pavadinimą „Kažkas atsitiko“, nurodantį į 1986 m. „Anties“, „Fojė“ ir V. Kernagio muzikinį filmą. Nors tie išplėstiniai vaizdo klipai tikrai išradingi ir atitinkantys tuo metu net Vakaruose naują vaizdo klipo formatą, tačiau juos vargiai galima laikyti lietuviškos tradicijos pradžia. Ilgai dar teko laukti, kol vaizdo klipai tapo nebe atsitiktinumu, o pastoviu reiškiniu.

Žinoma, tai ne dėl mūsų kūrėjų tingumo. Kurgi tuos klipus rodysi? „Tango TV“, „MTV Lietuva“ bandymai buvo gerbtini, bet neilgalaikiai. Reikėjo sulaukti visuotinio interneto, o dar geriau – palūkėti ir socialinių tinklų, kad vaizdo klipas ne tik atsirastų, bet ir būtų žiūrimas, pasiektų savo auditoriją, atliktų savo funkciją.

„Kino pavasario“ sumanymas rodyti muzikinius vaizdo klipus didžiajame ekrane – vertas medalio. Konkursai (geriausius čia renka komisija ir žiūrovai) jau savaime sujudina vandenis, bet klipo prilyginimas kino kūriniui yra ypač svarbus kūrėjų savivertei ir ambicijoms.

Tiesa, pirmųjų dvejų metų euforija šiemet atslūgo. Bendras 14 konkursui atrinktų klipų vaizdas blankesnis, o ir pačios dainos nuobodesnės, bet galbūt tai tiesiog natūralaus kultūros bangavimo pasekmė. Šiaip ar taip, kiekvienų metų konkursinio klipų bloko analizė šį tą atskleidžia apie mus pačius, mūsų estetinius polinkius ir pamėgtas klišes.

Pavyzdžiui, bežiūrėdama Colours of Bubbles „Truth or Dare“ (rež. Aneta Bublytė) ir Andžio Grivos „Single Shot“ (rež. Ieva Veiverytė) klipus nuliūdau, kad mašina vis dar yra romantinis laisvės ir laimės simbolis. Pirmajame klipe sukurtas tiesiog automobilinis miestas, akimirką net pasirodo, kad futbolą požeminėje aikštelėje žaidžia ne žmonės, o mašinos. Taip ir nepaaiškėja, dėl ko žaidžiama, ką šis žaidimas reiškia – greičiausiai jis tereiškia pats save. Antrajame klipe jau yra šiokia tokia metaforinė plotmė: nuobodžiaujantis berniukas iš kasdienybės ištrūksta į fantastinį pasaulį. Tiesa, jo kambarys toks prigrūstas posovietinės vaikystės atributų, kad nuobodulys rodo nebent vaizduotės trūkumą. Ir kaip gaila, kad pasiekti svajonei būtina atsisėsti už tikros mašinos vairo...

Kitas vaikystės variantas piešiamas Golden Parazyth klipe dainai „Open Windows“ (rež. Vytas Dambrauskas). Tiesa, sunku tai pavadinti klipu, greičiau žirgyno reklama: nesugalvota nė menkiausio scenarijaus, tiesiog pafilmuota E.Jakilaičio dukra ir jos žirgas. „The Roop“ klipe „Dream On“ (rež. Vaidotas Valiukevičius) pro gražų filtrą pafilmuoti grupės nariai, interjeras, šiek tiek dangaus, vandens, šlamančių lapų. Šviesiai nostalgiška nuotaika lyg ir sukurta, bet tik tiek.

Apskritai lietuviškuose vaizdo klipuose (ne tik šiuose 14-oje) labiausiai nuvilia neturėjimas ką pasakyti. Jau visi išmoko gražiai filmuoti ir montuoti, bet dažnai tai ir lieka grožėjimusi savimi. Arba banali, nuvalkiota mintis pateikiama lyg atradimas. Tokie tipiniai kultūrinės paauglystės bruožai.

Gerokai kokybiškiau klipuose pasakojama apie jausmus. Nespalvotas „Lemon Joy“ klipas „Willkommen“ (rež. Klementas Davidavičius) – apie šešėlius, kuriuos vaikomės. Vienišas personažas laukia, ieško, blaškosi tuščiame ir šaltame svetimame mieste. Kaip vaiduoklis akimirką šmėkšteli ir Igoris Kofas.

Dar keturi klipai tyrinėja poros santykius. Daddy Was a Milkman „All About Love“ (rež. Pijus Vėberis) įspūdingas tuo, kad sudegina tikrą kaimo trobą, ir dėl statiškos kameros. Įdomu, kad stereotipinė lietuviško kino estetika – gedulinga atmosfera, kaimo troba, medis, keli žiūrovai ir pora juodais drabužiais – šiuo atveju pateikta kaip moderni, hipsteriška.

Populiariausias iš dalyvių – Monique klipas „Man nebaisu“ (rež. Vytautas Rumšas; 5,7 mln. peržiūrų) jau visai iš kito pasaulio: nereali, neapčiuopiama erdvė, šviesos ir spalvų minimalizmas, išryškinantis dainos bei atlikėjos jausmingumą. Ir šiame, ir „Condor Avenue“ klipe „Noir“ (rež. Laurynas Valkiūnas) pasirinktas populiarus sprendimas nufilmuoti poros šokį. Pastarasis klipas įsimena pirmiausia dėl nepaprastai gražios pritemdytos oranžerijos erdvės, bet taip pat ir dėl iškalbingo poros santykio: stipri, ekspresyvi, iniciatyvą rodanti mergina ir pasyvus, intravertiškas vaikinas.

VIDEO: Wolfsome - Home (When I'm With You) OFFICIAL VIDEO

Wolfsome“ klipas „Home (When I'm With You)“ (rež. Justas Ramanauskas) pelnytai komisijos išrinktas nugalėtoju, jau vien dėl išplėtoto siužeto ir sukurto personažo charakterio. Klipe atskleidžiamas visas emocijų spektras: nuo apatijos ir visiško bejėgiškumo iki tos akimirkos, kai įsimylėjus galvoje pradeda sproginėti fejerverkai. Dainą klipas pakelia į daug aukštesnį kokybės lygį, o tai - retas atvejis (daug dažniau vidutinišką klipą „ištempia“ gera daina).

Klipuose tikrai sėkmingai kuriamos fantastinės, pasakų erdvės. Tomo Sinickio „Vilniui“ (rež. Domas Vilčinskas) pritrūko visai nedaug. Tai galėtų būti originali turizmo reklama sostinės svečiams su lengva politine potekste ir sąmoju pro sukąstus dantis. Nuo bet kokių priekaištų klipą išgelbsti lanko sukimas – šia paprasta priemone užvaldomas ir miestas, ir žiūrovas.

„Vilnius“ tik truputį paerzino politinio korektiškumo sergėtojus, bet „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipas „Indai“ (rež. Saulius Baradinskas) jau gerokai papiktino. Jo žiūrovas atsiduria nepavydėtinai dviprasmiškoje situacijoje: klipas itin profesionalus, vizualiai gražus, apgalvotas, išbaigtas ir netgi iš tiesų juokingas. Tačiau dainos eilutės indai purvini / indai nevaleikos jame tiesiogiai ir atskleistos.

VIDEO: Vilniaus Energija - IQ DAKTARAS

Projekto „Vilniaus energija“ klipas „IQ Daktaras“ (rež. Andrius Paškevičius) – vienas įsimintiniausių ir ne veltui komisijos įvertintas kaip geriausias debiutas. Dinamiškas montažas, kruopšti kinematografija, o svarbiausia – originali idėja: šiurpus ir šmaikštus distopinis miestas.

Didžiausiu šio konkurso atradimu tapo Irmos Pužauskaitės klipas japono Anchorsong elektroninės muzikos kūriniui „Mother“. Puikus pagrindinis moters vaidmuo, tačiau dviejų fėjų mergaičių – kiek mažiau pavykę, pernelyg primena „Tele bim bam“ klipus. Tačiau atmosfera įtraukianti: naktinio miško magija ir šiurpulys, įtampa, šokis ir atsipalaidavimas prašvitus.

VIDEO: MTJUNKER - ACIDPIZZA (official video)

Publika favoritu išrinko labiausiai psichodelinį konkurso klipą – MTJUNKER „Acidpizza“ (rež. Titas Sūdžius) – ypač džiugu, kad balsuota už mažai kam žinomą grupę. Baimė ir neapykanta Lietuvos keliuose. Narkotinė vizija užvalgius picos. Haliucinacijos, ginklai, laisvės statula, kailinė kepurė, sniegas, dinozauras – viskas, ko tik geidžia širdis. Drauge šis klipas neperkrautas ir paradoksaliai logiškas, be to, pasižymi retoku bruožu – sveiku humoro jausmu. Kaip ir visi geri klipai, jis tiesiog suauga su muzika, ją praturtina, o ne apriboja.

Priminsiu, kad 2016 m. geriausiu muzikiniu klipu buvo išrinktas „ba.“ klipas dainai „Sugebėt pasikeist“ (rež. Dominykas Bliznikas ir Paulius Miliauskas), o pernai „Despotin Fam“ – „Nemiriau“ (rež. Gintarė Minelgaitė).

Galbūt staigiai išaugusi mažojo formato – vaizdo klipų – kokybė įpils šviežio kraujo ir ilgametražiam kinui?

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Sveikata

Svajonių virtuvė