Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 23d. 19:00

„Grąžinti nepriklausomybę“: proga filmui ir filmas progai

Olego Šurajevo komedija "Grąžinti Nepriklausomybę" 15min recenzija
Olego Šurajevo komedija „Grąžinti nepriklausomybę“

Šimtmečio išvakarėse užderėjo įspūdingas skaičius kultūrinių produktų, apeliuojančių į žiūrovų politinę savimonę. Šiuo aspektu ganėtinai inertiškame Lietuvos kultūros lauke grįžtelėjimai politinių ar socialinių klausimų link atrodo kaip žingsnis reikalinga kryptimi. Žinoma, jei tik tuos klausimus keliantieji negrimzta ideologinio angažuotumo pelkėje ar, mėgindami suvilioti žiūrovą, nepasimauna savo pačių žaidime.

Sauliaus Baradinsko režisuota, nors scenaristo ir humoristo Olego Šurajevo vardu dažniau pristatoma komedija „Grąžinti nepriklausomybę“ taip pat yra proginis produktas. Filmas, kuriame keturi signatarai – Basanavičius, Smetona, Stulginskis ir Klimas – sugrįžta į šių dienų Lietuvą ir mėgina tautiečiams iš Berlyno parvežti Nepriklausomybės aktą, žada ne tik ryškiausias šiandienos aktualijas, bet ir istorinių pasakojimų nuotrupas, taip apie valstybės šimtmetį prabylant, kaip sako patys kūrėjai, be „nuobodžių datų ir faktų“, bet su sveika doze humoro.

Lietuvoje politikos ir humoro jungtis dažniausiai turi televizinį prieskonį – kinui ir vizualiesiems menams privengiant tiek politinių (plačiąja prasme) aktualijų, tiek ironiško žvilgsnio į jas, televizija, pradedant „Dviračio žiniomis“, baigiant paties O.Šurajevo televiziniais projektais, tapdavo viena iš nedaugelio tai leidžiančių platformų.

Tačiau tai, kas tinka ir pritinka televizijoje, nebūtinai suveiks didžiajame ekrane. „Grąžinti nepriklausomybę“, deja, taip pat neišsivaduoja iš televizinių pančių ir veikiau primena kiek ilgėlesnę teminę laidą, bet ne ilgametražį kino filmą.

Jau nuo pirmųjų scenų į akis krinta filmo fragmentiškumas, tarsi juokeliai, savaime gal ir visai pavykę, tačiau sunkiai besusijungiantys į naracinę logiką, būtų atsitiktinai sumesti krūvon. Štai, filmo kūrėjai siūlo mums susipažinti su personažais, tačiau kiekvieno jų prisistatymo scenas jungiantys epizodėliai atrodo lyg tarp kitko parinkta rišamoji medžiaga – tai robotas dulkių siurblys pravažiuoja, tai gaidžiai po kambarį lekioja. Abiem atvejais šios scenos neveikia net kaip iliustracijos ar pavieniai pokštai. Jos tiesiog yra, nes kažkas jų vietoje turėjo būti.

Filmo televiziškumą dar labiau pabrėžia kapotas montažas, kelionės scenos, atrodančios nelyg muzikinio klipo intarpai ir „Instagramo“ filtrą primenantis koloritas. Tačiau formalūs trūkumai gal ir galėtų „praslysti“, jei ne suklypusi dramaturgija, dar labiau paryškinanti filmo spragas.

Įdomiausias personažas, paradoksalu, didžiajai daliai žiūrovų yra mažiausiai pažįstama filmo istorinė figūra. Tai kuklus, tylus, nuo savo žvaigždūniškų draugų besiskiriantis Klimas (puikus aktoriaus Martyno Nedzinsko vaidmuo), kurio niekas niekada nesiklauso, nors jis ir turi ką pasakyti. Vis tik likusių herojų portretams pašykštint spalvų (Basanavičius – tautos tėvas ir lovelasas, Stulginskis – naivokas ir „prie ūkio“, o Smetona, žinoma, azartiškas savimyla), personažų dinamika lieka pastatyta tik ant fakto, jog Klimas kompanijoje gerbiamas mažiausiai ir engiamas labiausiai. Mažoka „mėsos“, net jei filmas ir trunka tik 75 minutes.

„Grąžinti nepriklausomybę“ taip pat neranda ir savojo ritmo – kai kurios scenos akivaizdžiai per ilgos, pvz., pabrėžtinai tranki, bet gyvybės stokojanti lenkiškų vestuvių scena. Kai kurioms, priešingai, pritrūksta plėtotės. Tai ypač ryšku signatarams atvykus į Berlyną, kur didžiąją dalį jų nuotykių užima prabėgomis vykstantys pasivaikščiojimai miesto gatvėmis.

Filmo „Grąžinti nepriklausomybę“ stop kadras/Marius Repšys
Filmo „Grąžinti nepriklausomybę“ stop kadras/Marius Repšys

Grįžtant prie pačių kūrėjų intencijų, svarbu paminėti, jog filmas, kaip ir dera proginiam produktui, yra pozicionuojamas kaip juosta visai šeimai – suprask, čia nėra lietuviškame komerciniame kine dažnai pasitaikančių keiksmažodžių. Nors toli gražu nemanau, jog necenzūrinė leksika yra didžiausias lietuviško kino minusas ar minusas apskritai, vis tik įdomiau atkreipti dėmesį į tai, kaip skirtingai žmonės mato tą patį žanrą. Žinoma, kiekvienas vaikus auklėja savaip, bet retorinį klausimą, ar lenkų prostitutės Katažinos personažas, sekso darbuotojų traukimas per dantį (?!) ir seksualinę konotaciją turintys juokeliai yra tinkamiausi sekmadienio popietei su atžalomis, užduoti vis tik privalu.

Ir vis dėlto. Norėtųsi sakyti, jog net jei kino kalba ir šlubuoja, filmo autoriai užduoda taiklius klausimus apie tai, kas gi toji nepriklausomybė yra ir ką ji mums reiškia šiandien. Norėtųsi, kad bent jau rašant apie komedijas pavyktų išvengti kalbų apie patriotišką iliustratyvumą ir tiesiogiai suformuluotas, išsakytas bei užakcentuotas pagrindines kūrinio idėjas. Norėtųsi, kad istorinė refleksija netaptų lozungų prisodrintu herojaus monologu be lašelio ironijos.

Bet maža ko kam norėtųsi. Yra kaip yra.

Nežinia, ar dėl to, kad filmas kurtas progai, o progos, kaip žinia, įpareigoja, ar dėl to, kad pritrūko tvirtesnės profesionalo rankos (tiek režisieriui S.Baradinskui, tiek scenarijaus autoriui O.Šurajevui tai yra pirmasis ilgametražis filmas), bet „Grąžinti nepriklausomybę“ pliumpteli ten, kur atsidūrė jau ne vienas tautiečius žadinęs projektas, žadėjęs Lietuvai padovanoti tūkstantmečio, šimtmečio ar dešimtmečio dovaną.

Todėl, galiausiai, sudėliojus visus taškus ir įvertinus, neabejoju, gražius kūrėjų ketinimus, belieka paklausti: kiek proginiai projektai išties skirti progoms, o kiek pačios progos tampa progomis juos sukurti? Nors nė vienas variantas savaime nėra geresnis už kitą, šį klausimą apie proginės kultūros impulsus bei paskatas kartkartėmis naudinga prisiminti. Gal bent taip pavyks suklasifikuoti visas mūsų laukiančias šimtmečio dovanas ir įvertinti, kodėl tų progų taip dažnai prisireikia.

VIDEO: GRĄŽINTI NEPRIKLAUSOMYBĘ (2018) - Treileris

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą