„Paukštis“ (2024 m., rež. Andrea Arnold)
Skurdžioje aplinkoje paauglystę ir ją lydinčius vargus išgyvenanti dvylikametė Beilė, vaidinama Ntkiyos Adams, atrodo savyje sutalpina visą melancholišką pasaulio liūdesį, pyktį dėl neteisingo gyvenimo ir norą būti priimtai bei megzti žmogiškus ryšius. „Paukštyje“ pasaulį matome jos akimis – su grafičiais išpaišytomis laiptinėmis, išeiginiais treningais, nesaugia ir nepastovia aplinka, nesibaigiančiais jos tėvo, vaidinamo Barrio Keoghano, vakarėliais, smurtu, gaujomis ir stebuklingai (nes iš jos išsiskiria psichodelikai) rupūžei dainuojamomis dainomis.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Tai vienu metu – ir absurdiškas, ir labai realistiškas (ką jau moka britai – tai kurti naujojo realizmo estetikos kūrinius, kurioje žodis atitenka visuomenės paraštėse atsidūrusiems žmonėms – nepasiturintiems, besikabinantiems į gyvenimą, paskendusiems priklausomybėse, neveltui „in-yer-face“ teatro banga prasidėjo būtent čia), ir šiek tiek magiškas kūrinys, bandantis laviruoti tarp to, kas išorėje, ir to, kas viduje.
Paskui Beilę sekiojanti kamera pasaulį vaizduoja kaip erdvę, kurioje esi įstrigęs ir pasmerktas bei iš kurio norisi bėgti – ar tai būtų tavo kambarys, ar planuojamos tėvo vestuvės – ar tiesiog bent trumpam išsigelbėti iš niūrios kasdienybės ir leisti sau pabūti vaiku. Niūriais, pašaltintais ir papilkintais atspalviais nufilmuotas „Paukštis“ įtikinamai perteikia paauglišką pyktį ir nepritapimą pasaulyje, palikdamas žiupsnelį, bet ne per daug, šviesos ir vilties.
„Aš vis dar čia“ (2024 m., rež. Walter Salles)
Tai, kas asmeniška, yra ir politiška. Filme „Aš vis dar čia“ vaizduojamas karinės diktatūros laikotarpis Brazilijoje. Čia – ir vyraujantis teroras, ir pranykstantys be pėdsakų žmonės, ir dėl viso to giliai į tautos ir šeimų istoriją įsirėžiantys randai.
Walter Salles apie šeimą pasakoja ne kaip apie dar vieną statistinį vienetą, bet visų pirma leidžia įsijausti į patiriamą skausmą ir kartu išgyventi netektis. Tą brazilų režisierius padaro tikslingai kurdamas ryšį tarp žiūrovo ir veiksmo ekrane, leisdamas susigyventi su stebima intelektualų šeima, kartu patirti jos šventes bei jaukias kasdienos akimirkas. Būtent tai jis leidžia daryti geras keturiasdešimt minučių – kad artėjantis sukrėtimas turėtų dar stipresnį poveikį ir leistų kuo giliau pasinerti į patiriamus išgyvenimus.
Kartu tai ir būdas apie diktatūros baisumą papasakoti ne istoriją generalizuojant ir išlaikant atstumą bei žmogų redukuojant iki statistinio vieneto, bet per mikroskopiškai intymią prizmę, parodant kiek tik galima didžiausią mastelį to, kaip vykdoma politika gali griauti konkrečių žmonių likimus ir draskyti šeimas. Kaip politiniai veiksmai yra ne tiesiog politika, bet tuo pačiu metu ir asmeniška.
Šiltais atspalviais ir lyg per filtrą, primenantį senas fotografijas, nufilmuoti kadrai tik dar labiau stiprina emocinį „Aš vis dar čia“ foną bei efektą. Jūra čia – labai vaiski ir mėlyna, lyg širdžiai jaukus prisiminimas, prie kurio norisi vis sugrįžti ir prisiminti bendras akimirkas.
Stebint „Aš vis dar čia“ mintys vis sukosi apie fizinio archyvo rinkimo svarbą, kurio čia – itin daug. Fizinis archyvas čia net tampa ir priemone, leidžiančia padėti pagrindinei veikėjai Eunisei Paivai tašką jos vyro dingimo byloje. Viskas fiksuojama, fotografuojama ir dedama į dėžę – laiškai, laikraščių iškarpos, dokumentai, šeimos akimirkos žymimos ir išsaugomos ateičiai. Atrodo, jog toks žvilgsnis atveria gebėjimo išsaugoti prisiminimus apčiuopiama forma svarbą – ir ne tik dėl to, kad skaitmenos debesyse kabančios fotografijos ir kiti failai gali staiga imti ir išnykti, kartu su visais serveriais. Bet ir dėl to, jog pats daikto apčiuopiamumas sukuria kitą santykį ir vertę bei leidžia net psichologiškai užbaigti žmogui svarbius ritualus. Popieriaus lapas su įrodymu rankose ir skaitmeninė pažyma kuria labai skirtingas būsenas.
„Potvynis“ (2024 m., rež. Gints Zalbalodis)
Pasaulį po žmonių vaizduojantis latvių animacinis filmas „Potvynis“ leidžia pasinerti į itin žaidybišką atmosferą. Jos centre – išgyventi ir susigyventi bandantys gyvūnai, kurių kasdienybę sujaukia prasidėjęs potvynis. O po pasaulį mus vedžioja jau ikonišku tapęs baikštus katinėlis, kurio savotišką transformaciją ir brendimo kelionę gali stebėti žiūrovas.
Kamera čia juda (nesu tikra, ar animacijoje šis pasakymas vartojamas) taip, lyg kažkas žaistų vaizdo žaidimą ir valdytų katinėlio personažą bei vedžiotų jį per įvairias misijas. Pakilimai ir nusileidimai per skirtingas vietas ir atsiveriančius horizontus – staigiai kylantys ir krentantys. Sunku tiksliai prisiminti, kokį konkretesnį vaizdo žaidimą primena visa ši estetika, bet pats jausmas labai stiprus.
Viena didžiausių „Potvynio“ stiprybių – dialogų nebuvimas ir leidimas gyvūnams būti tiesiog gyvūnais, be siekio išgelbėti pasaulį ar atlikti kokią kitą labiau žmogišką, o ne jų priedermei būdingą užduotį. Jie – nesužmoginti, kalbantys savo originaliomis kalbomis (kuriant „Potvynį“ naudoti autentiški gyvūnų garsų įrašai) ir autonomiški.
„Potvynyje“ pasakojama savotiškai kelio filmo žanrą primenanti istorija nepasižymi kompleksiškumu, bet tai jos nedaro savaime prasta. Vis tik istorijos stiprumas priklauso ir nuo to, kaip tiksliai ją sugebama papasakoti. O šio latvių animacinio filmo atveju idėją perskaityti galima tiksliai – ir apie svarbą laikytis drauge, bandant išgyventi, ir apie netikėtai užliejančius sunkumus, kurie priverčia subręsti, užaugti ir imtis atsakomybės už save.
„Žvaigždės pranašauja“ (2024 m., rež. Peter Kerekes)
„Dažniausiai žmonės ateina pas mane norėdami atrasti gyvenimo meilę“, – teigia italų astrologė Luciana, padedanti žmonėms šį jų troškimą išpildyti siūlydama gimtadienio keliones pagal žvaigždžių išsidėstymą danguje sudėliotais maršrutais.
Dokumentiniame filme „Žvaigždės pranašauja“ pasakodamas apie ekscentriškos astrologės kasdienybę, režisierius apčiuopia ir labai stipriai žmoguje užkoduotą troškimą megzti ryšį. Klientų pas Lucianą – visa galybė, ir kiekvienas jų ateina su savo istorija, savo išskirtinumu ir savo bendrumu (nepamatome nė vieno, kurį sudomintų astrologės paslaugos dėl geresnio darbo ar savirealizacijos – visi čia dėl ryšio ir meilės).
Filmo herojė ir jos klientai iš tiesų yra labai dėkinga medžiaga pačiam režisieriui, kadangi stebint „Žvaigždės pranašauja“ sunku patikėti šio pasakojimo dokumentiškumu. Situacijos, į kurias papuola išvykę pakeliauti jiems planetų siūlomais maršrutais, dažnu atveju – mažų mažiausiai absurdiškos, ir tokios, kai norisi sakyti, jog taip nutinka tik filmuose. Bet kartais gyvenimas būna labiau nenuspėjamas net ir už lakiausią vaizduotę.
Pati įsimintiniausia ir labiausiai įkvepianti – senjorės, ilgus metus prižiūrėjusios sergančią mamą, istorija, kurią, panašu, apsilankymas pas Lucianą įkvepia pagaliau gyventi. Ir gyvena ji taip, kaip dažnas jaunuolis nedrįstų. Įsimena ir absurdiškas toksiškuose santykiuose įstrigusios jaunos merginos „mentalinės“ kelionės pavyzdys, kai bandoma sukurti Aliaską savo namuose – su ledo kupinais dubenimis, palapinėmis viduryje kambario ir nuolatos dėvimais kailiniais.
Filme kartais pritrūksta personažų istorijų užbaigtumo – jie pasirodo ir pranyksta, o pati pasakojimo maniera lyg ir sufleruoja, jog kiekviena jų bus išspręsta. Tačiau čia turbūt sužaidžia ir žmogiškoji prigimtis: gal personažai tiesiog nesugrįžta pas astrologę, arba vis tik neišjudėjo iš taško, kuriame jie buvo.
Be abejonės, pati astrologijos tema gali sukelti lengvą skepsį, tačiau ji šiame filme yra veikiau katalizatorius žmonių ir jų pasirinkimų analizei, nei kertinis taškas. Čia, manau, ir slypi filmo stiprybė, kuris vienu metu geba būti ir lengvas bei neįpareigojantis, ir pateikiantis žmogaus polinkį dėl ryšio troškimo žengti į kraštutinumus be smerkimo.
