Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 21d. 21:02

Iliuzijų pilys Linos Lužytės filme „Pilis“

Kadras iš filmo „Pilis“ 15min recenzija
Colmo Mulleno nuotr. / Kadras iš filmo „Pilis“

Linos Lužytės „Piliai“ tinka būti pramintai „Pilimi“. Nes nors pačios pilies čia pamatysime tik kraštelį (gerokai daugiau laiko leisime Dublino gatvėse, žuvų fabriko prieigose ir daugiabutyje), pilies kaip geresnio, gražesnio ir, svarbiausia, išsipildžiusio gyvenimo pažadas mus lydės beveik visą filmą.

Nes pilis iš tiesų atsiranda kaip pažadas. Kai per pažįstamo laidotuves paauglė Monika (akt. Barbora Bareikytė) drauge su savo mama Jolanta (akt. Gabija Jaraminaitė) atlieka keletą kūrinių – šeimyninis duetas pasirodo, kai tik gauna progą – velionio artimieji neturi už ką sumokėti. Siūlo vestuvinius žiedus, tačiau kaipgi juos imsi?.. Atrodytų, jog taip ir teks grįžti tuščiomis, jei ne laidojimo namų prieigose sutiktas vyresnio amžiaus išsipustęs vyras, prisistatęs muzikos prodiuseriu, kuris sakosi išgirdęs dievišką Monikos balsą ir kviečiantis ją su mama dainuoti pilyje – toje pačioje, kur kažkada buvo pasirodęs ir Eltonas Johnas.

Iš tiesų, visa tai skamba taip neįtikinamai, jog akimirką susimąstai, kodėl Monika taip įsikimba šio abstraktaus pasiūlymo, o niekam iš suaugusiųjų nekyla klausimai, kurie turėtų kilti šioje situacijoje: ką, už kiek, kokiai auditorijai, kokioje scenoje įsipareigojama atlikti? Bet jei šie klausimai bus garsiai užduoti, nesuveiks dramaturginis lūžis ir sugrius pilies metafora…

VIDEO: Filmo „Pilis“ anonsas

Pilis Monikai tokia svarbi, nes ji gali tapti išsigelbėjimu. Monika į Airiją atvyko su savo mama – profesionalia pianiste, dabar dirbančia žuvų fabrike, ir senatvine demencija sergančia močiute (akt. Jūratė Onaitytė). Visas jas jungia ir skiria muzika (čia derėtų paminėti ir kompozitoriaus Jono Jurkūno kurtą garso takelį, tiksliai išryškinantį dramaturgines įtampas bei jungtis). Jolanta elektroninį pianiną netrukus parduoda lietuvių namams ir apie muziką, kuri jai asocijuojasi su nepritekliumi, o gal ir su neįgyvendintomis ambicijomis, nebenori net girdėti. Močiutė, nesuprasdama kur yra ir klaidžiodama prisiminimų ūkuose, nusiraminimą randa tik tyliai dainuojamose liaudies dainose. O Monika muzikoje mato galimybę ir savo ateitį.

Todėl kai į pilį vykti mama griežtai atsisako, savo šanso ji nepaleidžia: su kaimynu apvaginėja tekstilės konteinerius, repetuoja grodama išklerusiu pianinu striptizo klube, o pinigų kelionei nutaria prasimanyti pagrobdama močiutę ir prašydama už ją išpirkos.

Ishmaelio Claxtono nuotr./Jolantos vaidmenį kino filme „Pilis“ atliekanti Gabija Jaraminaitė
Ishmaelio Claxtono nuotr./Jolantos vaidmenį kino filme „Pilis“ atliekanti Gabija Jaraminaitė

„Piliai“ koją kartais kiša per daug instrumentiškai dėliojama dramaturgija. Jei pilis veikia kaip idėja, filme iki pat finalo negali atsirasti beveik nieko, kas pilį paverstų fizine erdve su iš to natūraliai kylančiais klausimais – išskyrus kelionės motyvą, nors ir čia neišvengta loginių šuolių. Jei prašant išpirkos už pagrobtą močiutę Monikai reikia balsą keičiančios telefono programėlės, su ja ji supažindinama įvedant pašiepiančių bendraklasių liniją, kuri nutrūksta vos tik mūsų personažei suteikiama informacija apie tai, ko jai prireiks ateityje. Jei per didelę naštą ant savo ir dukros pečių kraunanti Jolanta stokoja tikėjimo Monikos talentu, paaiškės, kad su tuo pačiu jai teko susidurti ir vaikystėje.

Tokia dramaturgija visada atrodo save pateisinanti (A čia dėl to, kad buvo B, kai einama į C), bet kartu ir atima įspūdį, jog pasakojimas plėtojasi gyvai, natūraliai, o ne dėl to, kad taip buvo parašyta.

Luko Šalnos nuotr./Kadras iš filmo „Pilis“
Luko Šalnos nuotr./Kadras iš filmo „Pilis“

Gyvastingumą filmui sugrąžina personažai – L.Lužytė jau ankstesniuose savo filmuose (trumpametražiame „Jau puiku tik dar šiek tiek“ ir debiutiniame ilgo metro filme „Amžinai kartu“) įrodė gebanti kurti įdomius veikėjus bei rasti juos puikiai įkūnijančius aktorius.

Viešojoje erdvėje jau kurį laiką pelnytai skamba liaupsės aktorei Barborai Bareikytei, kurios personažės Monikos perspektyva šiame moterų trio tampa svarbiausia. B.Bareikytė, tapusi neabejotinai ryškiausia šio filmo aktore, puikiai perteikia savo personažės dvilypumą. Ji nėra bloga dukra ar anūkė, tačiau nori išsilaisvinti ir, atsisakydama vargšės emigrantės vaidmens, siekia bet kokia kaina užkariauti pasaulį, kuris, regis, jau pasiekiamas ranka...

Ishmaelio Claxtono nuotr./Monikos vaidmenį kino filme „Pilis“ atliekanti Barbora Bareikytė
Ishmaelio Claxtono nuotr./Monikos vaidmenį kino filme „Pilis“ atliekanti Barbora Bareikytė

L.Lužytė emigraciją vaizduoja iš kelių perspektyvų, ir tai tampa turbūt įdomiausiu „Pilies“ aspektu. Jolanta drauge su pažįstamais lietuviais dirba žuvų fabrike. Ir šioje cepelinų šventes švenčiančių, žuvį vagiančių ir „nekviesti policijos, nes nelaimę visam rajonui užtrauks“ prigrasančių tautiečių aplinkoje Jolanta nelabai pritampa. Nors ir mėgina apsimesti. Kaip kad gerai nemokėdama anglų kalbos nepritampa Airijoje. Tačiau priklausyti bendruomenei nėra jos tikslas. Jolanta nori sau ir savo šeimai užtikrinti geresnio gyvenimo galimybę ir sukandusi dantis daro viską, kad tai pasiektų.

„Pilyje“ reikšmingi ir antraplaniai personažai, toli gražu nenublankstantys pagrindinių aktorių šešėlyje ir filmui suteikiantys L.Lužytės kine atpažįstamą širdgėlą slepiančios komedijos gaidelę.

Štai striptizo klube šokanti ir pinigus šeimai į Lenkiją siunčianti atlapaširdė kaimynė Natalija (akt. Martyna Peszko), atrodo, siekia to paties, kaip ir Jolanta, tik visai kitaip žvelgdama į gyvenimą. O dėl ko savu keliu pasuko kontrabandines cigaretes pardavinėjantis Adamas, įtikinamai suvaidintas Andrejaus Ciopec? Niekas tiksliai nežino. Bet kaskart suklupęs jis vėl atsities, kaip ir visi dėl savo vietos po saule „Pilyje“ kovojantys emigrantai.

Luko Šalnos nuotr./Kadras iš filmo „Pilis“
Luko Šalnos nuotr./Kadras iš filmo „Pilis“

Išskyrus Jolantos mamą, Monikos močiutę, kuri Airijoje pritapti niekada negalės. Monikos bambagyslė su tėvyne atrodo jau seniai nukirpta, Jolantos namų ilgesį užgniaužia kasdienybės rūpesčiai, ir tik serganti močiutė pamiršti Lietuvos negali – ji veržte veržiasi namo, tačiau šis sprendimas paprasčiausiai ne jos galioje. Iš visų negandų, su kuriomis tenka susidurti „Pilies“ personažams, ši atrodo skaudžiausia, nes neturi išeities.

Pilies metafora galutinai išsiskleidžia tik filmo pabaigoje. Nors čia laukiantį siužetinį posūkį galima nujausti, kulminacija, priverčianti Moniką (o kartu ir žiūrovą) persvarstyti lig tol žengtus bei dar laukiančius žingsnius, suskamba jautriai. Ir be perdėto patoso pasiūlo sprendimą, leidžiantį išsivaduoti iš kur kas daugiau, nei tik iliuzijų pilių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/