Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 19d. 20:04

Intymų ir jaudinantį kiną kurianti J.Lapinskaitė: „Mano personažai nenori, kad įsibraučiau į jų gyvenimą“

Janina Lapinskaitė Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Janina Lapinskaitė

Kūrėjo ir kūrinio santykis yra komplikuotas, mano režisierė, aktorė Janina Lapinskaitė, Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pristatanti programą „Moterys pasakoja“. Joje galima pamatyti tris drąsius filmus – „Šokanti ant stogų“, „Našlių pakrantė“ bei „Aktas“ – kuriuose nepaisomi įsisenėję lyčių stereotipai. Menininkė pripažino, jog kurdama tokį dokumentinį kiną ji patiria baimę, ar peržengs pirmąjį etapą – įgis besifilmuojančio žmogaus pasitikėjimą.

– Filmai, kuriuos galime pamatyti jūsų retrospektyvoje, kurti prieš 10 metų. Kokia tada režisiere buvote?

– Kartais mes, žiūrėdami vaidybinį arba dokumentinį filmą, jaučiame, prieš kiek metų jis buvo kurtas. Dažnai tai priklauso nuo režisieriaus, jo stiliaus. Be abejo, įtaką daro ir paties žmogaus patirtis – šie metai suteikė naujų žinių. Taip, kai ką savo filmuose keisčiau, bet tą būčiau dariusi ir anuomet. Tiesiog nebuvo galimybių.

Dokumentinis kinas apskritai yra improvizacija, džiazas, kuriame ne viskas vyksta, kaip nori. Visgi mane džiugina skambučiai (o jų pastaruoju metu nemažai gaunu), kuriuose žmonės pasakoja, jog nejaučia filmo senatvės. Manau, kad taip yra todėl, jog mano kine neprisirišama prie šiandienos aktualijų.

Šioje retrospektyvoje parinkti filmai, kuriuose bandžiau kalbėti amžinomis temomis – vienatvė, kaukės, kurios neleidžia atverti savęs, aplinkos baimė, jog tave pamatys tokią, kokia ir esi. Štai taip ir atsiranda mano filmas „Šokanti ant stogų“.

„Akte“ atskleidžiama amžina kova tarp kūrėjo ir jo personažo. Net jei pastarasis ir yra tavo draugas, kūrybinis procesas neprimena susikibimo už rankų. Tai taip pat ne tas žmogiškasis, bet į priekį tempiantis konfliktas.

Kalbant apie formą, tai mano filmai ir anuomet buvo vadinami vaidybine dokumentika. Pirmieji kūriniai „Iš elfų gyvenimo“ anais laikais sulaukė klausimų, ar dokumentikoje tokia forma išvis galima? O štai dabar hibridinis filmas tapo absoliučiai klestintis.

kadras iš filmo/„Šokanti ant stogų“
kadras iš filmo/„Šokanti ant stogų“

– Kalbėjote apie kovą tarp menininko ir kūrinio. Ar jums ji būdinga?

– Taip, neįvardinu to kaip kovos su pačiais personažais, nes mano temoms su jais reikia surasti itin artimą santykį. Mano personažai nenori, kad įsibraučiau į jų gyvenimą. Ši kova reikalinga, kad jie manimi patikėtų, suprastų, ko aš iš jų noriu. Būna, kad jie nesupranta, kodėl aš ateinu pas juos. Kodėl aš noriu jų gyvenime rasti ką nors, kas būtų svarbu ne tik jiems patiems. Kiekvieną kartą, kurdama dokumentinį kiną, patiriu baimę: ar aš nueisiu tą pirmąjį etapą?

Pamenu, kad viena skausmingiausių kovų buvo kuriant „Našlių pakrantę“. Vizijoje norėjau sukurti rūke paskendusią pakrantę, kurioje labai greitai ištirpsta liekantys ant kranto. Deja, gamta pasipriešino – nedavė nei rūko, nei paslaptingos atmosferos.

– Kuršių nerija visada yra paslaptinga.

– Prieš tai ne kartą ten lankiausi, mačiau ją ištuštėjusią po vasaros sezono. Kuršių neriją su skraidančiais lapais, niekur neskubančiais žmonėmis. Šios pakrantės sezoniškumas man buvo itin keistas, ji tarsi pamoka, kad gyvenime kartais reikia sustoti, nebeskubėti. Atvažiavus ten iš didmiesčio, man prireikdavo laiko, kad surasčiau šio krašto ritmą.

Tačiau mano mokytojai man sakydavo, kad jeigu padarai bent šešiasdešimt procentų sumanymo, tau pavyko. Nes idėjos visada yra šiek tiek didesnės nei rezultatas.

kadras iš filmo/„Aktas“
kadras iš filmo/„Aktas“

– Bendraudama su „Našlių pakrantės“ veikėjomis, kurios yra realios asmenybės, įsileidusios jus į namus, kaip joms įrodėte, kad verta jumis pasitikėti?

– Matote, šiame filme ne visos moterys yra žvejų našlės. Taip, ten esama ir tokių. Bet pagrindinė mano personažė Regina Vosiliūtė atėjo iš kino pasaulio, nors ji taip pat yra našlė. Ji aktyviai dalyvavo filmavimuose, buvo antroji režisierė, iki kol staiga su savo vyru nutūpė šioje pakrantėje. Supranti, jog šis žmogus taip pat ieškojo savo kranto. Būtent jos asmenybė privedė prie minties, jog kartais šiose paieškose lieki vienas. A.Vosiliūtė iškėlė mintį, kiek daug Kuršių nerijoje yra našlių su savo gyvenimais, žinoma, nebūtinai visos nori save reklamuoti.

Mano sumanyme buvo siekiama sukurti vieną personažą, į kurį susijungtų jos visos. Čia atsiranda scenos tokios, kaip stalo ruošimas, žvejyba laive. Galbūt anuomet žiūrovas tikėjosi, jog „Našlių pakrantėje“ bus daugiau netekties, tragiškų likimų, bet kai su jomis bendravau, šio ašarojimo nemačiau. Tai buvo apmąstymas. Tarkime, Regina vienoje scenoje pasakė: juk buvo ir tokių, kurios, kai vyras išėjo anapilin, tarsi atgijo. Išėjimas nebūtinai yra sentimentalus ir verksmingas.

– „Našlių pakrantėje“ našlėmis tapusios moterys nėra įspraudžiamos į paribio žmogaus sąvoką. Jos veikia kaip individualūs žmonės. Iš čia kyla klausimas, koks yra jūsų feminizmas?

– Kalbant sąžiningai apie feminizmo klausimą, neturėjau gyvenime tokios situacijos darbe ar kitoje aplinkoje, kad pasijusčiau skriaudžiama dėl to, kad esu moteris. Tai yra mano charakteryje, nors aš visada labai svajojau būti ta, kuria rūpinasi, kad mane lyg drugelį paleistų ant rankų. Tai buvo mano 17–18 metų merginos, kuri dar besiformuoja, svajonė.

Gyvenimas susiklostė kitaip, kai man daugelį situacijų reikėjo imti pačiai į rankas, tarkime, studijos svetimame mieste. Žodžiu, nebuvo taip, jog mane suptų rožės. Todėl manyje susiformavo poreikis daryti nelaukiant, kol kas nors padės.

Taigi, kurdama filmus, niekada negalvojau, ar jie turės kažkokią feministinę tematiką. Nors vėliau, po premjerų, kaip grąža ateidavo vertinimai. Ir net pikti. Šioje retrospektyvoje „Moterys pasakoja“ nėra vieno filmo – „Veneros su katinu“, kuriame vaidina pagyvenusios pozuotojos. Taip, jis sulaukė itin puikių įvertinimų, tačiau esu gavusi ir skausmingų užsienio kritikės pamąstymų. Ji manė, jog aš tarsi nekenčiu moterų, stoviu kažkokioje vyrų pusėje ir visai nešvelniai ir negražiai atskleidžiu moterų pasaulį. O kai padariau „Aktą“, gavau iš vyrų atkirtį, kad nesubtiliai atskleidžiau vyrų pasaulį. Matyt, esu kažkur viduryje...

Visada galvojau gal tai mano amžius, galvoju apie tai, jog daug priklauso nuo to, ar moteris pati jaučiasi savarankiška šitame pasaulyje. Žinote, prisiminiau, kai pirmąjį kartą atvažiavau į moterų režisierių festivalį Paryžiuje. Aš ten jaučiausi keistai ir man kilo vienas ryškus klausimas – kodėl mes susirenkame būtent moterų režisierių renginyje, nors vyrų festivalio nėra? Tai mano feminizmas pasireiškia man pačiai iškylančiais klausimais – kas nulemia tai, jog mes dabar turime skirtis, arba nesiskirti?

– „Akte“ vyro aktą fotografuoja menininkė Snieguolė Michelkevičiūtė.

– Anuomet nebuvo taip, jog ši fotografės kūryba buvo vertinama įvairiai – nebūtinai tai buvo priimama ir šlovinama. Bet filmas yra filmas. Ir visai kiti dalykai atsiskleidžia, kada žmogus fotografuojasi. Snieguolės vyrų aktuose nesimato veido, nes buvo demonstruojamas kūnas. O man reikėjo atverti veidą, kurio struktūra man kalbėtų. Tad aš turėjau rasti žmogų, kuris šito nebijo.

kadras iš filmo/„Aktas“
kadras iš filmo/„Aktas“

– Įdomu, kiek apskritai mene leidžiama vyrui jaustis gražiam, meniškam, estetiškam?

– Nežinau, ar jis jautėsi gražus. Filme nebuvo sprendžiamas šis klausimas. Jaunystėje mane persekiojo toks baisus jausmas – atrodė, jog senatvė ateina tada, kai fiziškai pasikeičia kūnas. Matyt tam, kad įrodyčiau, jog taip nėra, aš kūriau „Venerą su katinu“, kuomet apsinuogino pagyvenusios moterys. Keisčiausia tai, jog paklausus grupės, ar matot? Jie atsakydavo, jog mato žmonių vidų.

Man su Snieguole buvo svarbu atrasti erdves – jai rūpėjo vadinamasis kūno grožis, man norėjosi pamatyti visą kompleksą. Jeigu sąžiningai, dabar ateinantis neapoloniško vyro grožio suvokimas, man yra labai priimtinas. Man atrodo, kad mes pagaliau išlaisvinome vyrą nuo grandinių. Jam nebebūtina būti vien stipriam, jis gali būti ir gražus. Sėkmingas. Galbūt aktas ir buvo tas pirmasis žingsnis išlaisvinant žmones nuo koks turi būti vyras grandinių.

O kas būtų „Akte“, jeigu personažas būtų tobulo grožio? Jis skambėtų kitaip. Nors iš kitos pusės mąstant, dabar keistai formuojasi ir moters grožio idealas, kai moters jaunystė tampa sėkmės formule. Man atrodo, kad mums reikės kažkada išlaisvinti ir moteris, kaip tą padaryti padedame vyrams, kurių pasaulis taip pat nuostabus ir labai sudėtingas.

Manau, kad tai labai jaučiasi ir filme „Šokanti ant stogų“, kurios pagrindinė veikėja – apie trisdešimt savęs tobulinimo operacijų patyrusi moteris. Jeigu žiūrime į patį faktą, sutinkame, kad ji viso labo tobulino kūną.

Tačiau pokalbio metu paaiškėjo, jog būtent plastikos chirurgijos metu ji pasijusdavo svarbi aplinkiniams. Momentai ruošiantis operacijai, pabudimas iš narkozės, kuomet ji išvysta sesučių ir gydytojų akis... Tai išorinio ir vidinio grožio konfliktas.

kadras iš filmo/„Šokanti ant stogų“
kadras iš filmo/„Šokanti ant stogų“

– Tai namų, saugumo, švelnumo paieškos.

– Anuomet „Šokyje ant stogų“ vaidinusi personažė mirgėjo ekranuose – ji lengvai nusirengdavo, apsinuoginusi šoko nuo televizijos bokšto... Aš žiūrėdavau jos personažą įvairiose laidose, kuriose ji taip puikiai pasakojo apie savo daromą erotinį masažą. Tačiau iš jos dvelkė tas keistas dalykas, dėl ko aš ją ir susiradau. Manau, kad šis filmas yra išgrynintas, jame nėra jokių šokiruojančių, provokatyvių vaizdų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai