Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 22d. 15:14

Įpusėjus Kanų kino festivaliui: Q.Tarantino laiškas ir žanrinio kino atgimimas

Kadras iš filmo „Kartą Holivude“ 15min iš Kanų
Kadras iš filmo „Kartą Holivude“

Jau gegužės 25 d. bus paskelbti geriausi pagrindinio Kanų kino festivalio konkurso laimėtojai. Vakar įvyko vieno labiausiai žiūrovų laukiamų filmų – Quentino Tarantino „Kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood) – premjera. Didžiausios eilės nusidriekė būtent į šį filmą, o už durų liko daugiausia norinčių.  

Kelios dienos prieš pirmąjį seansą, režisierius parašė kreipimąsi į Kanų lankytojus: „Aš myliu kiną. Jūs mylite kiną. Tai kelionė, kurioje pirmą kartą atrandi istoriją.“ Toliau režisierius prašo visų, kurie žiūrės jo filmą Kanuose, neišduoti nieko, kas galėtų sutrukdyti patirti šį filmą. Lietuvos žiūrovai „Kartą Holivude“ galės išvysti nuo rugpjūčio pradžios.

Naujajame Tarantino filme Leonardo DiCaprio ir Bradas Pittas vaidina aktorių Ricką Daltoną ir jo kaskadininką Clifą. Su šiuo neišskiriamu duetu susitinkame 1969-aisiais Holivude. Vienareikšmiškai Tarantino filmas – vienas smagiausių kandidatų į „Palmės šakelę“. Rickas ir Clifas – išgalvoti personažai, tačiau jie veikia šalia tikrų Holivudo 7-ojo dešimtmečio gyventojų. Šiedu vyrukai – stereotipų rinkinys, bet Tarantino rankose jie virsta juokingais ir įdomiais personažais.

Tarantino kaip visuomet pasižymi didele meile kino istorijai ir prisijungia prie Jimo Jarmuscho ir Corneliu Porumboiu, kurių filmuose gausu nuorodų į žanrinį kiną. Tarantino jau yra laimėjęs „Palmės šakelę“ 1994-aisiais metais už filmą „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction). Naujausiu filmu jis dar kartą įrodo gebėjimą sukurti nepriekaištingai apgalvotas scenas, juokingus veikėjus ir sužaisti su žiūrovų lūkesčiais taip pat, kaip ir anksčiau. Galbūt filmas gali pasirodyti kiek ištęstas, tačiau pabaigoje Tarantino veikia su tokia energija, kuri kine nėra dažna. Neabejotinai Tarantino filmas bus vienas didžiausių šios vasaros hitų.

VIDEO: Filmo „Kartą Holivude“ anonsas

Režisierė Céline Sciamma įtaigiai vaizdavusi šiuolaikinių paauglių ir vaikų gyvenimus filmuose „Berniokė“ (Tomboy) ir „Mergos“ (Girlhood), naujuoju filmu pasuka į naują žanrą. „Degančios moters portretas“ (Portrait of a Lady on Fire) – kostiuminė drama, pasakojanti apie dviejų moterų santykius XVIII a. Bretanėje. Perėmusi tapytojos profesiją ir verslą iš tėvo, Mariana (akt. Noémie Merlant) atvyksta nutapyti būsimos nuotakos Eloizos (akt. Adèle Haenel) portreto. Eloiza nenori pozuoti, nes atsisako tekėti ir nenori išvykti iš savo namų į Milaną. Motinai leidus Marianai ir Eloizai kasdien išeiti pasivaikščioti, tarp moterų užsimezga ypatingas ryšys. Tikslas nutapyti paveikslą joms abiems tampa augančių santykių erdve, kurioje moterys vis labiau viena kitą pažįsta.

Sciamma, puikiai įvaldžiusi socialinio realizmo stilių ir gebanti judria kamera perteikti šiuolaikinį pasaulį, šiai istorijai parenka visai kitokią kino kalbą. Visos mizanscenos išvalytos nuo nereikalingų detalių, kamera lėta, stambiuose planuose leidžianti įsižiūrėti į menkiausius veido išraiškų pokyčius ir pastebėti po truputį laisvėjančius merginų judesius.

Režisierė į klasikinį kostiuminės dramos žanrą atsineša šiuo metu kine itin aktualią temą – moterų lygiateisiškumą. Mariana tapo taip pat gerai, kaip ir jos tėvas, tačiau paveikslų negali eksponuoti savo vardu. Eloiza norėtų rinktis kitokį kelią, bet turi ištekėti. Filmas elegantiškas, abi aktorės prikausto dėmesį kiekviename kadre, tačiau keletas filmo scenų neatleistinai suardo subtilų filmo pasakojimo būdą. Šis filmas tapo mėgstamiausiu kito konkursinės programos dalyvio, puikiai Lietuvoje žinomo režisieriaus Xaviero Dolano, kūriniu.

Kadras iš filmo „Degančios moters portretas“
Kadras iš filmo „Degančios moters portretas“

Corneliu Porumboiu – vienas geriausiai žinomų Rumunų Naujosios bangos režisierių – Kanuose pristato filmą, kuris taip pat žymi ryškų stilistinį posūkį. Atsisakęs jam įprasto realizmo, Porumboiu filme „Švilpautojai“ (The Whistlers) neria į film noir pasaulį ir sukuria žaismingą ir spalvingą trilerį. Mozaikos principu dėliojamas pasakojimas iš pradžių gali trikdyti, bet po truputį visi pasakojimo elementai susirenka į vientisą istoriją apie savo principus išdavusį policininką Kristį (akt. Vladas Ivanovas). Tas pats aktorius prieš dešimtmetį vaidino Porumboiu filme „Policija, būdvardis“ (Police, Adjective), tik šįkart policininkas sutrikęs ir priklauso dviems pasauliams – teisingumo ir nusikaltimo. Kiek šie pasauliai vienas nuo kito skiriasi – klausimas, į kurį ilgai atsakymo nereikia ieškoti.

Ankstesniuose filmuose Porumboiu taip pat nestokojo humoro, dažnai kandaus. Šįkart atrodo, kad jis smaginasi su kiekvienu epizodu. Jo juokai aštrūs ir taiklūs, dažnai kylantys iš atpažįstamų filmų kadrų perkūrimo. Pirmą kartą Porumboiu filmuoja ne tik gimtojoje Rumunijoje, bet ir Kanarų salose bei Singapūre. Švilpavimas – sena kalba, kuria susikalbėdavo Kanarų salose gyvenę guančiai, pirmieji šių salų gyventojai. Kristi turi išmokti švilpauti, nes šiais laikais visi yra sekami, o ši kalba padės jiems išlaisvinti įkalintą bendrininką.

Kanų konkursinėje programoje stebėtinai daug žanrinio kino: nuo zombių filmų iki trilerių. Taip pat ryškus ir kitų kino filmų citavimas. Postmodernistiški žaidimai ir metakinas ryškūs ir patyrusių režisierių, ir pradedančių filmuose.

Žinoma, programoje yra ir kūrėjų darbai, kurie lieka ištikimi savo išvystytai kalbai. Kenas Loachas ir broliai Dardenne’ai nedaro radikalių posūkių ir toliau kuria socialines dramas, kuriose iš naujo vertinamas humaniškumas ir kasdienybėje kylantys moralės išbandymai.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

00:55
01:30
03:27

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!