Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 24d. 13:57

Išeiti iš komforto zonos: 19-ojo Lenkų kino festivalio programa

Lenkijos kino 19-ojo festivalio spaudos konferencija
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr. / Lenkijos kino 19-ojo festivalio spaudos konferencija

19-asis Lenkų kino festivalis žada pristatyti „lenkų kino grietinėlę“ – rinktinius, tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintus, drąsius filmus. Antradienį spaudos konferencijoje organizatoriai pristatė svarbiausius spalio 3–13 dienomis penkiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Mažeikiuose ir Šalčininkuose) vyksiančio renginio akcentus.

Lenkijos kino instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis teigė, jog Lenkų kino festivalis kasmet siekia pristatyti geriausius, naujausius, populiariausius filmus. Pasak jo, ne išimtis ir šie metai: „Paruošėme programą, kurioje visi kino mėgėjai ras sau ką nors įdomaus.“

M.Łapczyńskis teigė, jog tai – ketvirtasis ir jau paskutinis festivalis, prie kurio organizavimo jis dirbo, mat jo kadencija eina į pabaigą: „Bet labai džiaugiuosi, kad per pastaruosius ketverius metus pavyko išplėsti festivalį. Šiais metais esame penkiuose Lietuvos miestuose, dvigubai išaugo žiūrovų skaičius ir lenkų kinas, galima sakyti, tapo madingas.“

Kino festivalių favoritai

Pristatydama festivalio programą, kino kritikė Izolda Keidošiūtė prisiminė lenkų režisierės Agnieszkos Holland, vadovaujančios Europos kino akademijai, mintį, jog didžiausias Europos kino trūkumas yra tas, jog dauguma režisierių kuria savo komforto zonoje. Tačiau pati A.Holland, I.Keidošiūtės teigimu, yra menininkė, drąsiai apleidžianti savo komforto zoną.

Lenkų kino festivalyje šiemet pristatoma Berlyno kino festivalyje rodyta ir Gdynėje apdovanota A.Holland istorinė drama „Ponas Džounsas“, pasakojanti apie žurnalistą Gerethą Jonesą, kuris 1933 m. išvyksta į Ukrainą ir pirmasis supažindina pasaulį su Holodomoro siaubu. Tačiau juo patiki toli gražu ne visi.

I.Keidošiūtė atkreipia dėmesį, jog lenkai kine nebijo kalbėti apie savo istoriją – nepraleidžiant nepatogių detalių, o į istoriją dažnai kviečia pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Izolda Keidošiūtė
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Izolda Keidošiūtė

Vienas to pavyzdžių – Gdynės kino festivalyje pristatytas Michało Rosos filmas „Pilsudskis“, nuo pjedestalo nukeliantis Jozefo Pilsudskio asmenybę. Režisierius filmą pradeda garsiuoju Pilsudskio pabėgimu iš psichiatrinės ligoninės ir pasakoja ne tik apie pogrindinio lenkų nepriklausomybės judėjimo vadą, bet ir vyrą, nesugebantį pasirinkti tarp dviejų moterų. Į filmo premjerą Lietuvoje atvyks režisierius.

I.Keidošiūtė atkreipia dėmesį ir į aštuonerius metus kurtą animacinį filmą „Dar viena gyvenimo diena“ (rež. Raúl De La Fuente ir Damian Nenow), kurio dėmesio centre – Ryszardas Kapuścińskis, kuris leidžiasi į Angolos pilietinio karo sūkurį.

Festivalį atidarys Jeceko Borcucho drama „Saldi dienos pabaiga“. „J.Borscuchas ilgai dirbo su Krzysztofu Zanussiu. Ir jo stilistika, jo temos yra Zanussiui artimos“, – sako I.Keidošiūtė.

Filmas „Saldi dienos pabaiga“, anot jos, pasakoja apie savo komforto zonoje gyvenančią Nobelio premijos laureatę, kuri pasako kalbą, apverčiančią jos gyvenimą aukštyn kojomis.

Kino kritikė Živilė Pipinytė savo ruožtu atkreipė dėmesį į Jano Jakubo Kolsio filmą „Malonė“, pernai Gdynėje apdovanotą už geriausią scenarijų. Šis filmas, anot kino kritikės, kitu žvilgsniu pažvelgia į pokario kovas – „Malonė“ pasakoja apie Haną ir Jakubą, kurių sūnų, Armijos Krajovos kareivį, nušovė Saugumo tarnyba. Siekdami deramai palaidoti sūnų, jiedu leidžiasi į kelionę po pokarinio košmaro kankinamą Lenkiją.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Lenkijos kino 19-ojo festivalio spaudos konferencija
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Lenkijos kino 19-ojo festivalio spaudos konferencija

Retrospektyva – Kazimierzui Kutzui

Ž.Pipinytė neslėpė, jog būtent jos iniciatyva Lenkų kino festivalis šiemet rodo Kazimierzo Kutzo (1929–2018) retrospektyvą. „Manau, kad vienas įdomiausių ir originaliausių lenkų režisierių iki šiol nelabai žinomas Lietuvoje. Sovietmečiu kai kurie filmai buvo rodyti, bet buvo iškarpyti“, – sakė Ž.Pipinytė.

Pasak jos, kino, teatro ir televizijos režisierius, politikas K.Kutzas išsiskyrė lenkų kino lauke, nes kvestionavo lenkiško didvyriškumo mitą – turbūt dėl to nebuvo labai mėgstamas, o pats savo kine daugiau dėmesio skyrė gimtajai Silezijai ir jos istorijai.

Festivalyje bus parodyti penki režisieriaus filmai. Pasak Ž.Pipinytės, filmas „Niekas nešaukia“ (1960), pasakojantis apie jaunuolį, iškart po Antrojo pasaulinio karo bandantį pradėti naują gyvenimą vokiečių mieste, atitekusiame Lenkijai, buvo smarkiai kritikuojamas ir sąmoningai neišleidžiamas į užsienio festivalius, tačiau šį filmą Ž.Pipinytė vadina ne tik vizualiai įspūdingu, bet ir genialiu.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Živilė Pipinytė
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Živilė Pipinytė

Programoje tai pat pristatomas K.Kutzo juosta „Tylėjimas“ (1963), pasakojanti apie našlaitį Stachą, kurio rankose sprogus granatai ir Stachui apakus, miestelyje ima sklisti kalbos, jog Stachas bandė pasikėsinti į kunigą.

Dėmesio turėtų sulaukti ir du Silezijos trilogijos filmai – „Juodos žemės druska“, (1969) bei „Perlas karūnoje“ (1971). O 1994 m. sukurta komedija „Atsivertėlis“, kurio pagrindinis herojus pasiunčiamas šnipinėti „Solidarumo“ mitingo, tačiau netrukus „atsiverčia“ į kitą pusę, anot Ž.Pipinytės, šiandien tampa vis aktualesnė ir Lietuvoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/