Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 25d. 19:05

Išsivaduoti iš oficialiųjų naratyvų. Pokalbis su kino režisieriumi R.Jude ir istoriku A.Cioflâncă

Kadras iš filmo „Didžiosiomis raidėmis“ Interviu
Kadras iš „Didžiosiomis raidėmis“

Berlyno kino festivalyje Lietuvos žiūrovams jau pažįstamas rumunų režisierius Radu Jude pristatė du filmus. Hibridinį filmą „Didžiosiomis raidėmis“ („Uppercase Print“), kurį bus galima pamatyti „Kino pavasario“ programoje, bei dokumentinį „Traukinių išvažiavimą“ („The Exit of the Trains“), kurtą drauge su istoriku Adrianu Cioflâncă.

„Didžiosiomis raidėmis“ pasakoja apie šešiolikmetį Mugurą Călinescu, kuris Nicolae Ceaușescu valdomoje Rumunijoje ant pastato sienos užrašė režimui oponuojančias frazes. Jo byla – liudytojų parodymai ir tardymo procesas – tapo medžiaga Gianinos Cărbunariu teatro pjesei. Radu Jude filme ji pinama su archyvine Rumunijos nacionalinės televizijos medžiaga: nuo saldžių videoklipų iki reportažų apie darnią ir laimingą Rumunijos visuomenę.

Antrajame filme „Traukinių išvažiavimas“ apie 1941 m. įvykusį Iași pogromą pasakojama pasitelkiant portretines aukų nuotraukas ir jų gyvenimo faktus. Jų istorijos, sudėliotos abėcėlės tvarka, paskutinėje filmo dalyje pakeičiamos pogromo vaizdine dokumentacija.

Berlyno kino festivalio metu vykusio pokalbio metu R.Jude ir A.Cioflâncă 15min pasakoja, kaip kinas gali tapti įrankiu studijuoti istoriją ir perkonstruoti oficialiuosius naratyvus.

– Ar Muguro Călinescu istorija Rumunijoje yra plačiai žinoma?

R.Jude: Nelabai. Apie ją viešumoje buvo prabilta tik prieš kelerius metus, kai Gianina Cărbunariu pagal šią istoriją sukūrė teatro spektaklį. Dar buvo keletas publikacijų laikraščiuose, bet tai ir viskas. Calinescu netapo visiems žinoma Nicolae Ceaușescu režimui oponavusi figūra. Galbūt dėl to, kad ši istorija nutiko provincijoje, o gal ir dėl to, kad M.Călinescu nebuvo iš intelektualų šeimos, neturėjo intelektualinio pagrindo ir įrankių pats papasakoti savo istorijos – taip kaip tai darė nemažai kitų opozicionierių po kurio laiko.

VIDEO: Filmo „Didžiosiomis raidėmis“ anonsas

– Filmas yra sukurtas remiantis teatro pjese, pagal kurią sukurtas ir spektaklis. Ar filme daug dramaturginių, režisūrinių, scenografinių korekcijų, palyginus su Gianinos Cărbunariu spektakliu?

R.Jude: Tekstas išliko daugmaž toks pats. Man labai patiko Gianinos idėja iš esmės naudoti tik tekstą iš saugumo departamento bylų ir kai kuriuos interviu su saugumo darbuotojais. Struktūra išliko tokia pati. Tai koliažinė pjesė – iš bylų nuotrupų sudėliotas tekstas.

Tačiau Gianina pjesę režisavo visai kitaip nei aš. Ji naudojo kitokią scenografiją, jos spektaklyje veiksmas dinamiškesnis, galima sakyti, net kinematografiškesnis. Mano filme viskas teatrališkiau.

– Kodėl apskritai nutarėte teatro kūrinį perkelti į kiną išlaikant, ar net paryškinant, jo teatrališkumą?

R.Jude: Mane šiame konkrečiame spektaklyje sudomino daug dalykų, tačiau kartu man labai įdomu į kiną įtraukti elementus, kurie tradiciškai nėra priskiriami kinui. Šiuo atveju tai ir saugumo departamento bylų tekstas, ir televizijos archyvas, kuris taip pat iškrenta iš kino estetikos kanono. Kitas mano filmas, „Traukinių išvažiavimas“, kurį sukūriau su Adrianu, įtraukia nuotraukas.

Man patinka galvoti, kad kinas gali būti kitoks – tiek kalbant apie naujas medijas, tiek apie istorijų pasakojimo būdus. Čia sužaidžia ir mintis, kad istorija gali būti konstruojama ne tik pasitelkiant sintezę ir tradiciškai išdėliojant pasakojimo chronologija. Pasakojant istoriją vaizdas bei tekstas gali būti pasitelktas visai kitais būdais.

Scanpix / Capital Pictures nuotr./Radu Jude
Scanpix / Capital Pictures nuotr./Radu Jude

– Kaip gimė idėja filme naudoti ištraukas iš Rumunijos televizijos archyvo? Ir ką tai, jūsų akimis, davė M. Călinescu istorijai?

R.Jude: Kaip į galvą šovė ši idėja jau neprisimenu. Manau, tai buvo ilgų svarstymų rezultatas, atsispiriant nuo to, kad filmuojant spektaklį norėjau, kad scenografiją papildytų už aktorių nugarų projektuojamas bylų tekstas. Tuomet viskas dar daug kartų keitėsi, kol galiausiai, gal net ne visai sąmoningai, prisiminiau Eizenšteino tekstus apie dialektinį montažą ir Walterį Benjaminą. Visa tai mane galų gale paskatino sukurti eizenšteinišką montažinį kūrinį.

Norėjau sukurti du istorijos sluoksnius, dvi istorines to laiko reprezentacijas. Viena jų – saugumo bylos, kurios tampa išgirstos ir matomos dėka aktorių. Tai buvo įslaptinta, nežinoma, nematoma istorija, todėl kuriant antrąjį sluoksnį norėjau pasirinkti priešingą kryptį ir atsigręžti į tai, kas buvo labiausiai matoma, kas buvo oficialu – nacionalinę televiziją.

Man patinka galvoti, kad kinas gali būti kitoks – tiek kalbant apie naujas medijas, tiek apie istorijų pasakojimo būdus.

– Archyvinė medžiaga naudojama ir kitame jūsų filme, kurį pristatėte Berlyno kino festivalyje – „Traukinių išvažiavimas“. Kokia tai medžiaga ir kaip ją radote?

R.Jude: Adrianas rinko Iași pogromo nuotraukas. Jis, būdamas istoriku, kurio specializacija – Holokaustas Rumunijoje, atliko milžinišką, daug metų trukusį darbą

A.Cioflâncă: Medžiagą rinkau atviruose archyvuose, tarp jų – „Yad Vashem“, JAV Holokausto atminimo archyve, Rumunijos nacionaliniame archyve ir kt. Taip pat rinkau nuotraukas iš žmonių. Vieną pagrindinių filme naudojamų albumų nusipirkau „eBay“ 2016-aisiais už 120 eurų. Jame buvo 364 aukų nuotraukos iš Iași pogromo – jų portretai ir vardai bei pavardės. Naudojausi duomenų bazėmis, ieškodamas informacijos, bandydamas identifikuoti visus žmones, užfiksuotus nuotraukose, ir sužinoti jų istorijas, sužinoti, kaip jie mirė. Mums pavyko bent šiek tiek sužinoti apie 200 aukų – kartais tai būdavo viena frazė, kartais ištisos knygos. Visas šias aukas ir jų istorijas įtraukėme į filmą, atsisakydami galios atrinkti medžiagą ir kalbėti tik apie kai kurias aukas.

Asmeninio archyvo nuotr./Adrian Cioflâncă
Asmeninio archyvo nuotr./Adrian Cioflâncă

– Kada į šį procesą įsijungė Radu Jude?

R.Jude: Adrianas dirbo konsultantu mano ankstesniame filme „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“.

A.Cioflâncă: Parodžiau Radu surinktą medžiagą, bet dar nežinojau, jog iš to gali atsirasti filmas. Man, į kiną žiūrinčiam iš klasikinės perspektyvos, atrodė, kad tai, ką turime, yra pernelyg statiška ir sunkiai inkorporuojama į kino kūrinį. Tačiau Radu išdrįso tai padaryti.

– Formos prasme, šis filmas turi jungčių su ankstesniu jūsų filmu „Mirusi tauta“. Tačiau „Traukinių išvažiavime“ kartais matome tik juodą ekraną, kartais nieko negirdime, tik tylą.

R.Jude: Priežastis labai paprasta. Filmas yra apie mirtį ir mirusiuosius. Tačiau didžioji dalis liudijimų apie šias patirtis buvo iš išgyvenusiųjų traukiniuose. Kaskart, kai mums atrodydavo, jog kažko trūksta – vizualinės ar tekstinės informacijos – neieškodavome pakaitalo, tiesiog pasirinkdavome juodą ekraną arba tylą, kviečiant žiūrovus įsivaizduoti tai, kas nematoma ar negirdima.

VIDEO: Filmo „Traukinių išvažiavimas“ anonsas

A.Cioflâncă: Kartu filmas meta iššūkį kino konvencijoms, kai kinas visad turi kliautis vaizdu. Kartais mūsų filmas atrodo statiškas ir stokojantis dinamikos, kartais jame tiesiogine šių žodžių prasme trūksta vaizdo. Tačiau tai leidžia susitelkti į tai, kas yra filme – tiek į nuotraukų archyvą, tiek į žmonių istorijas.

R.Jude: Man šis filmas yra bandymas išsiaiškinti, kas yra kinas. Neteisinga sakyti – nors ir aš pats kartais taip sakau – kad tai filmas iš nuotraukų. Kai nufilmuoji nuotrauką, tai jau nebe nuotrauka, į kurią gali žiūrėti kiek panorėjęs, ir prie kurios gali sugrįžti, kai to nori. Ne, tai jau kinas – čia į statišką vaizdą gali žiūrėti tik tiek laiko, kiek mes leidžiame į jį žiūrėti. Vaizdą iš esmės keičia ir tai, kad jis yra projektuojamas – tai medžiagos remedializacija. Tai ypač galioja paskutinei filmo daliai, kurioje naudojame žudynių nuotraukas. Žiūrėti tai per didelį kino teatro ekraną šokiruoja dar labiau, nes matai daugiau detalių, kurių nepastebėtum plika akimi, kai užmeti akį į mažo formato nuotrauką.

Taip, tai subtilūs skirtumai. Ir dalis žmonių sako, kad tai, ką kuriame, yra „Power Point“ prezentacija. Bet aš manau, kad „Power Point“ prezentacija irgi yra kino dalis.

Dalis žmonių sako, kad tai, ką kuriame, yra „Power Point“ prezentacija. Bet aš manau, kad „Power Point“ prezentacija irgi yra kino dalis.

– Pastaraisiais metais atrodo, jog jūsų kinas keičiasi – renkatės hibridinį kiną, kiną tarp žanrų, eksperimentiškesnes ir daugeliu atvejų labiau nišines formas.

R.Jude: Tai nebuvo sąmoningas ar ilgai svarstytas sprendimas. Tiesiog vienas projektas nuvedė prie kito ir dabar esu čia. Galbūt tai ir senatvės požymis, bet tradicinis, konvencinis kinas man vis labiau kėlė nuobodulį, nors, žinoma, yra nuostabių filmų, kuriuose puikiai papasakota istorija, kuriuose puikiai vaidina aktoriai ir t.t.

Tačiau mane stebina, kad tai, kas literatūroje nutiko jau prieš gerą šimtmetį, kine vis dar laikoma eksperimentu ar niša. Niekas nepasakytų, kad Joyce’o „Ulisas“ yra nišinė literatūra, o Proustas yra eksperimentinis rašytojas. Tai tiesiog literatūra.

Bet kinas vis dar susiduria su šia problema. Galbūt dėl čia cirkuliuojančių pinigų srautų, galbūt dėl žiūrovų lūkesčių.

Kadras iš filmo „Traukinių išvažiavimas“
Kadras iš filmo „Traukinių išvažiavimas“

A.Cioflâncă: Net ir istoriografijoje vyksta daug pokyčių, kalbant apie diskursą ir metodologiją. Klasikinis pasakojimas buvo eliminuotas po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau populiarusis kinas vis dar labai stipriai į tai remiasi.

R.Jude: Ir man atrodo, kad tai yra klaida. Nes kinas gali tapti įrankiu geriau matyti realybę, moksliniu įrankiu. Kai Muybridge’as atliko savo eksperimentus su pirmuoju judančiu vaizdu, jis norėjo pamatyti, kaip iš tiesų keičiasi žirgo kojų padėtis. To negalėjai pamatyti plika akimi, dėl to jam prireikė kameros. Būtent taip prasidėjo kinas – kinas kaip įrankis studijuoti, ne kaip pramoga. Ir aš noriu grįžti prie aistros studijuoti pasaulį per vaizdą.

Būtent taip prasidėjo kinas – kinas kaip įrankis studijuoti, ne kaip pramoga. Ir aš noriu grįžti prie aistros studijuoti pasaulį per vaizdą.

– Abu Berlyne pristatyti jūsų filmai – ir keli filmai sukurti prieš tai – kalba apie istoriją ir kolektyvinę atmintį, dekonstruoja herojiškus, patriotinius naratyvus. Ar manote, kad mes esame pajėgūs išsivaduoti iš šių naratyvų, ar esame pasmerkti juos vis iš naujo išrasti? Ir kiek menas, jūsų manymu, apskritai gali keisti oficialiuosius naratyvus?

A.Cioflâncă: Kalbant apie istorinius naratyvus, manau, svarbus ne tik naratyvo turinys, bet ir jo forma. Pvz., „Traukinių išvažiavime“ didysis naratyvas yra pakeičiamas 200 mažų istorijų, taip metant iššūkį istorijos linijiškumo ir vienalytiškumo idėjai. Tai yra vienas iš būdų grąžinti istorijai jos kompleksiškumą. Ne tiesiog apversti naratyvą, nes tai taip pat problematiška, bet ieškoti naujų perspektyvų – mums buvo svarbu į tai atkreipti dėmesį.

R.Jude: Aš tikiu, kad menas mums gali padėti išsivaduoti iš oficialiųjų naratyvų. Jei oficialusis naratyvas būtų korektiškas, aš nekurčiau šių filmų, jiems paprasčiausiai nebūtų poreikio. Mūsų identiteto konstravime istorija užima kertinį vaidmenį ir dėl to manau, kad ji turi būti pasakojama kaip įmanoma atviriau, aiškiau, skaidriau. Turbūt esminiai pokyčiai neįvyks labai greitai, bet aš noriu jais tikėti.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį