Loïe Fuller portretas visai nepriminė žmogaus, galėjusio sukelti šokio revoliuciją: žema, šokėjų standartais apkūni trisdešimtmetė, neturinti jokios profesionalios patirties šokiuose. Ir vis dėlto tai, ką vieną 1981 m. dieną Niujorko teatre pamatė lėkštos melodramos žiūrovai, netruko išgarsinti jos vardą visame pasaulyje.
Vaidmuo buvo paprastas – veikėja, kuri pradeda šokti paveikta hipnozės. Tačiau pamačiusi, kokį efektą šviesa sukuria krisdama ant didelės, jos pačios skubiai pasiūtos šilkinės suknios, Loïe pradėjo improvizuoti. Tai iškart pelnė žiūrovų simpatijas. Pasirodymas, kuriame žiūrovas stebi ne šokėjos, o suknios judesius, buvo kažkas nematyto. Galima sakyti, tai ir buvo modernaus šokio pradžia.
Pradėjusi eksperimentuoti su scenos apšvietimu ir suknia, ji ir jos pirmasis sėkmingas pasirodymas – „Serpentino šokis“ – kone iškart buvo pastebėtas ir įvertintas spaudos bei kritikų. Vis dėlto, Amerikoje Loïe neužsibuvo.
Šlovę pelnė Europos meno sostinėje
Paprašius pakelti jai atlyginimą, iš teatro ji netrukus buvo atleista, o jos vietą užėmė kita šokėja – juk judinti audeklus scenoje gali bet kas, ar bent taip manė teatro vadovybė. Padavusi teatrą į teismą, šokėja nieko nepešė, nes „grakštiems judesiams“, kaip juos įvardijo teisėjas, autorinės teisės nepriklauso. Neapsikentusi, Loïe išplaukė į Paryžių.
Paryžiuje įžymybe ji tapo kone pernakt. Pilnas sales sutraukiančių pasirodymų metu ji įkūnydavo paukščius, gėles, ugnį ir gamtą. Tokiems pasirodymams kaip „Drugelis“ ir „Žibuoklė“, Fuller buvo apšviesta spalvotų elektrinių šviesų, o visa likusi scenos dalis liko tamsoje.
Žymiausias jos kūrinys – „Ugnies šokis“ – buvo atliekamas pagal Wagnerio „Valkirijų skrydį“, stovint ant stiklinio pagrindo, įrengto grindyse. Raudona šviesa iš po scenos sukūrė efektą, lyg suknia būtų užsidegusi ir galiausiai praryja ją visą.
Ji sukūrė ne vieną patentą savo suknelėms, apšvietimui ir scenos technikai. Turėkite omeny, kad tai buvo 19 a. pabaiga, tad ne visose scenose tuo metu buvo įrengta elektra, kurios reikėjo Fuller šokiui, o įtikinti savo vizija teatrų savininkus lengva tikrai nebuvo.
Filmas apie Loïe Fuller šokio grožį
Filmas „Šokėja“ – fotografės Stéphanie di Giusto debiutas kino režisūroje. Apie filmo nuotaiką, galima pasakyti, kad tai yra pasakojimas apie moterį, kuri ne tik šokti pradėjo būdama beveik 30-ies – itin vėlyvas amžius profesionaliai pradėti daug fizinės ištvermės reikalaujančią veiklą, bet ir išrado visiškai naują dalyką šokio pasaulyje. Tai ji padarė nepaisydama jokių konvencinių nuostatų: tradicijų, pasiruošimo neturėjimo ir, kai kurių nuomone, net sveiko proto. Ši nuotaika atspindėta labai tiksliai.
Prancūzų muzikantė ir aktorė Soko buvo labai rizikingas pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui. Pasak jos pačios, ji yra šūdiniausia šokėja pasaulyje, baleto mokykloje besijautusi kaip „storas begemotas“, iš kurio visi šaipėsi. Tačiau taip pat Soko visada pabrėžia, kad į kiekvieną darbą, kurio imasi, įdeda 100% savęs. Šis vaidmuo – jokia išimtis. Ruošdamasi jam aktorė du mėnesius, kiekvieną dieną net 7 valandas skyrė vien šokiui.
Istoriškai tai nėra tiksli biografija, tačiau režisierė kur kas daugiau dėmesio skyrė estetikai, ir tai yra stipriausioji šio filmo pusė. Ypač tai atsispindi šokio scenose. Už jų pastatymą, apšvietimą ir filmavimą buvo atsakingas garsus prancūzų operatorius Benoît Debie, kurio darbą šiame filme ne vienas kritikas įvardijo kaip „magišką“. Gražesnio filmo tikrai reikėtų gerai paieškoti.
Filmą „Šokėja“ galite pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
