Dabar populiaru
Publikuota: 2012 liepos 13d. 20:36

Juozas Statkevičius jo kūriniais susidomėjusiems užsieniečiams: esu iš Veneros, vis tiek Lietuvos nežinote

Juozas Statkevičius
Tomo Lukšio/BFL nuotr. / Juozas Statkevičius

Lietuva užsienyje garsėja pasiekimais farmacijos ir mokslo pramonėje, užtat kino ar mados eksportu negalime pasigirti. Šių sričių atstovai tvirtina, kad sėkmės pasiekti trukdo paramos ir užsispyrimo stoka. Tačiau jie pripažįsta, kad persisotinusius svetimšalius galima sudominti net tautinėmis juostomis.

Prienų rajone vykstančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime grupė kūrėjų ir atlikėjų penktadienį diskutavo, kokį lietuvišką produktą galima eksportuoti.

Įteikia apdovanojimą ir pamiršta

„Lietuviškų filmų eksportas į užsienį – sunkus variantas, – diskusijoje sakė vieno sėkmingiausių visų laikų lietuviškų filmų „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseris ir filmus importuojančios įmonės „Acme“ vadovas Žilvinas Naujokas. – Kiek lietuviškų filmų mes žinome, kiek turime? Vaidybiniai filmai visame pasaulyje yra labai brangi sritis. Galima importuoti produktą, kurio žmogus laukia, kurį žiūri. Per metus sukuriama dešimtys tūkstančių kino filmų. Turi būti išskirtinis, kad eksportuotum. Per 10 metų nedaug lietuviškų filmų eksportuota. Tai kainuoja didelius pinigus, jų kūrimą finansuoja Lietuvos valstybė. Per metus sukuriami vienas du filmai, taigi nelabai yra ką eksportuoti.“

Dizainerio Juozo Statkevičiaus teigimu, madoje yra panaši situacija: „Pasirodyti didžiausiose sostinėse sudėtinga. Ar kas nors žino, ką reiškia pasiūti sijoną? Lietuvoje nupirkti reikiamos spalvos užtrauktuką ar siūlų – kaip nuskristi į kosmosą. Visi galvoja, kad mada yra liuksas, kam ji reikalinga… Bet, matau, niekas auditorijoje nesėdi nuogas – jos visiems reikia.“

Anot dizainerio, sunku prasimušti be palaikymo – ko nors pasiekti jam pavyksta dėl asmeninių pažinčių, didžiulio noro ir užsispyrimo. „Pagalbos iš Lietuvos nelabai sulauksi. Nelabai kas supranta – ir nebūtinai valstybė. Dalyvavau kuriant daugiau nei 65 spektaklius. Darydamas spektaklius Maskvoje, Izraelyje, Prancūzijoje, matau, kiek lėšų skiriama vienam ar kitam spektakliui ir kiek skiriama Lietuvoje. Tokių darbų neapsimoka daryti. Jei nori dalyvauti pasauliniu lygmeniu – tavo problema ir asmeniniai dalykai. (…) Kartais trūksta kraujo, jėgų, nervų. Gaila savęs, kad galėtum dalyvauti pasauliniu lygmeniu.“

J.Statkevičius neslėpė besididžiuojantis, kad po pasirodymo Paryžiuje sulaukė populiaraus žurnalo „Vogue“ redaktorės Annos Wintour komplimentų: ji esą pasakė, kad „su šituo veikėju galite atidaryti mados veidą saulei ir pasauliui“.

Pasaulyje žinoma prancūzų, italų, Niujorko mada, tuo tarpu apie lietuvišką, latvišką ar kanadietišką nėra ko diskutuoti, nes jos nėra mados industrijos šalys.

Tačiau dizaineris pripažino, kad nieko nėra neįmanomo. Antai neseniai jis pristatė savo darbus Kanuose, kur „ant kaklo kabėjo“ ne viena garsenybė, pavyzdžiui, buvęs supermodelis Heidi Klum. „Jiems viskas labai nauja ir įdomu, nusibodo „Chanel“ ir „Dior“. Kai paklausė, iš kur esu, atsakiau: „Iš Veneros, vis tiek nežinote, iš kokios aš šalies“. Bet Paryžius verda savo sultyse, Londonas – savo. Lietuva jiems įdomi. Esu sukūręs suknelių iš liaudiškų juostų, kokių nėra didžiojoje mados industrijoje, aprengiau jomis juodaodes manekenes. Tačiau ne visi turi būti su gintariniais dantimis ir tautinėmis juostomis.“

Nepaisant pesimistinių gaidelių balse, J.Statkevičius pripažino, kad eksportuoti lietuvišką madą ar kultūrą įmanoma, „tik pritrūksta energijos kovoti, alkūnėmis nagais brautis“. Anot jo, visų pirma reikia rasti profesionalų, kurie galėtų padėti. „Paprasčiausias kelias – įteikti apdovanojimą ir palikti kapstytis toliau. Apdovanoja, tampi laimingas, bet mėnesio pabaigoje ordino neišsivirsi. Sako: o, gavai ordiną, gausi dvigubą pensiją! Būtų gerai…“, – apmaudo neslėpė dizaineris.

Organizatorių nuotr./Juozo Statkevičiaus apyrankė
Organizatorių nuotr./Juozo Statkevičiaus apyrankė

Jis pats sėkmingai eksportuoja kvepalus, kurie sulaukė pripažinimo. „Bet viską daryti tik dėl padarymo… Gyvenimas vienas, kartais norisi pagulėti ant šono“, – atviravo J.Statkevičius.

Beje, specialiai Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui jis sukūrė geltonos, žalios ir raudonos spalvų apyrankes.

Mažos šalies sindromas nekliudo?

Diskusijoje dalyvavęs režisierius Romas Zabarauskas tvirtino, kad, nors visi skundžiasi, nepriklausomiems kino kūrėjams galimybių daugėja. „Svarbu nusileisti ant žemės ir pradėti galvoti, kaip platinsiu filmą dar prieš rašant scenarijų“, – patarė jis.

Replikuodamas į jauno kūrėjo žodžius, kad Lietuva palaiko menininkus, J.Statkevičius teigė, esą jiems iki paramos tenka minti ilgus kelius ir brautis alkūnėmis, krauju pratašyti takus į ministerijas, mat trūksta specialių paramos fondų. „Niekas nepasakys, kad esi šaunuolis, o, gerai, kad padarei“, – apgailestavo dizaineris ir vėliau pridėjo, kad didelės reikšmės turi prodiuseriai, mat Kultūros mininsterija „negali imti už ausų ir pramušti“.

R.Zabarauskas savo ruožtu pažėrė ne vieno fondo, iš kurio galima gauti finansų, pavadinimą.

Diskusijos moderatorius Saulius Pilinkus citavo suomių kūrėjus, kuriems apmaudu būti iš nedidelės šalies, net vadinamos „pasaulio galu“ (Suomijos pavadinimas švediškai – Finland – būtent tai ir reiškia). „Tai jokios reikšmės neturi, – patikino J.Statkevičius. – Jei maža šalis, ji yra kaip tik labiau užsispyrusi ir stipresnė. Kine aiškiau – padarė filmą, papuolė į festivalį, laimėjo. Mada – košmaras, nieko neįrodysi.“

„Gaminame neblogus kosmoso palydovus, konkuruojame farmacijos pramonėje. Ten daug sugebame, nors valstybė tų sričių nepalaiko. Gal kūrėjams trūksta agresijos, neįsitikinimo gyvenimo kelio teisingumu?“ – retoriškai klausė S.Pilinkus.

„Ar svarbiau būti sveikam, ar nueiti į kino filmą?“, – klausimu į klausimą atkirto Ž.Naujokas. Moderatorius, kiek pamąstęs, atsakė, jog jam svarbu būti tiek sveikam, kad galėtų nueiti į kino filmą. „Va, vis tiek sveikata eina pirmiau“, – neslėpdamas apgailestavimo apibendrino prodiuseris.

Ž.Naujokas prisipažino nematantis prošvaisčių, kad lietuviai galėtų tapti kino eksportuotojais, nebent užsienyje dirbančiais režisieriais ar pan. „Nekalbu apie filmą, kuris bus įdomus Latvijos auditorijai. Štai „Tadas Blinda“ Lietuvoje pataikė, o kitur bus teliko ar DVD formato filmas“, – kalbėjo jis.

Norint sukurti gerą ir žiūrimą filmą, priešingai nei muzikoje ar madoje, reikia šimtų profesionalų: „Kitaip draugai tampa apšvietėjais ir aktoriais. Tokie filmai irgi gali prasimušti, bet paprastai turi išmanyti, kaip rašyti scenarijų, vaidinti, prisiūti sagą, kad neištrūktų filmuojant.“

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad niujorkiečiai važiuoja į Lietuvą atrasti savo šaknų, vadinasi, užsieniečiams galime būti įdomūs tokie, kokie esame.

„Gerai, kad niekam nepraslydo mintis išvykti“, – džiaugėsi S.Pilinkus. Tai jau buvo padaręs J.Statkevičius – septynerius metus dirbo Paryžiuje, „buvo juodesnis už juodžiausią negrą, atlyginimo valytoja gavo daugiau“, bet tai atstojo didžiulis žinių bagažas: „Svarsčiau: grįšiu į Lietuvą, visko išmokau, mačiau mados virtuvę… Galvojau, kad grįšiu ir būsiu reikalingas. Nu ir nieko…“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:31
04:38
01:02