Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 2d. 18:24

Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“ – atsakymų paieškos tamsoje

Filmas „Izaokas“ 15min recenzija
Isaac / Izaokas / „Facebook“ nuotr. / Filmas „Izaokas“

Kiekvienas istorinis pasakojimas savyje talpina dalį fikcijos, o kiekviena išgalvota istorija gali palikti įspaudą realybėje. Jurgio Matulevičiaus debiutinė juosta „Izaokas“ meistriškai atskleidžia trapią ribą tarp istorinės realybės ir fikcijos – Talino „Black Nights“ festivalyje debiutavęs filmas pretenduoja tapti vienu įdomiausių žvilgsnių į tamsų Lietuvos istorijos laikotarpį.

„Izaokas“ prasideda „Lietūkio“ garažo žudynėmis. Kamera braunasi pro įniršio kupinus žmones, jų rankose laikomos lazdos kyla į viršų, tarsi kraupaus triumfo simboliai. Tos pačios lazdos staigiai leidžiasi žemyn, atsitrenkia į kūnus – jie krenta ir maldauja pasigailėjimo. Vieni iš šioje scenoje dalyvaujančių žmonių – naciai ir jų kolaborantai – grįš namo ir toliau gyvens savo gyvenimus, tiesa, amžiams pažymėtus žiaurumo randais. Žydai liks gulėti purvo ir kraujo balose.

Filmo siužetas vystosi okupaciją išgyvenančioje Lietuvoje. Persekiojimas, baimė ir nepasitikėjimas tampa naująja norma, kurią savaip patiria pagrindiniai veikėjai – iš JAV grįžęs režisierius Gediminas Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis) ir jo jaunystės draugas Andrius Gluosnis (akt. Aleksas Kazanavičius).

VIDEO: Filmo „Izaokas“ anonsas

Dviejų realybių – pabėgėlio ir gimtinėje likusiojo – susidūrimą paaštrina geismas tai pačiai moteriai, Gluosnio žmonai Elenai (akt. Severija Janušauskaitė). Apibūdinti šių trijų žmonių santykį nelengva, o žodis „meilė“ šioje vietoje tikrai netinkamas. Labiau nei kas nors kitas, juos sieja stygius – supratimo, ateities ir bendrumo. Kaip ir daugelį filmo veikėjų, šiuos tris žmones surakina netikrumo ir baimės jausmas, lydimas noro išgyventi.

Pripažintas režisierius Gediminas Gutauskas grįžta į Lietuvą kurti filmo apie „Lietūkio“ garažo žudynes. Pompastiškas sutikimas ir laurų vainikai pamažu virsta įtarinėjimu ir persekiojimu. Būtent dėl Gutausko parašyto scenarijaus realistiškumo KGB kyla įtarimas, jog pats režisierius galėjo dalyvauti žudynėse. Fikcija prasibrauna į realybę – aprašytos žudynės tampa pretekstu persekioti žmogų, o režisieriaus karjera ir gyvybė atsiduria pavojuje.

Kiti „Izaoko“ siužeto lūžiai įvyksta filmavimo aikštelėje, čia pasirodžius KGB agentui (akt. Martynas Nedzinskas). Šiose scenose situacija apsiverčia – realybė, įkūnyta agento personažo, sutrikdo fikcijos kūrimo procesą. Aiškėja, kad sistema savo šerdyje yra fiktyvi, nuolatos gaminanti melagingus pasakojimus. Tokioje realybėje užtenka vieno įsakymo ir filmavimo kameras pakeičia kalėjimo kameros.

Visa apimanti kaltė yra kitas svarbus „Izaoko“ leitmotyvas. Nors jau pačioje filmo pradžioje išryškėja dvi realybės – pabėgėlio ir pasilikusiojo – ilgainiui ima aiškėti, kad jos yra daug artimesnės, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Vienijantis šių dviejų veikėjų bruožas – infantilus santykis su aplinka. Tiek vienas, tiek kitas neranda tinkamų išraiškos priemonių perteikti savo išgyvenimams. Gutauskas prisipažįsta dvidešimt metų prie rašomosios mašinėlės „gimdęs negyvus kūdikius“ ir gyvenęs iliuzijoje, tuo tarpu Gluosnis rezignuoja okupacijos diktuojamame ritme ir savo nerimastinguose atsiminimuose.

Kadras iš filmo „Izaokas“
Kadras iš filmo „Izaokas“

Režisierius Jurgis Matulevičius talentingai perteikia personažų būsenas ir kuria kinematografines užuominas (operatorius – Narvydas Naujalis). Tiek scenoje miške, kur bėgiais riedanti kamera antrame plane fiksuoja kareivius, prievarta šokdinančius nuogas moteris, tiek diskotekoje grojant rusiškai post-punk interpretacijai – „Izaokas“ subtiliai mezga dialogą tarp skirtingų pasaulių. Vienoje pusėje atsiduria istorinis pasakojimas ir pretenzija į faktinį teisingumą, kitoje – veikėjų būsenos, nepaisančios faktų ar istorinės „tiesos“. Tarsi nesibaigianti filmavimo aikštelė, filmo tikrovė išskaidyta ir daugiasluoksnė. Sutrūkinėjusios ribos tarp filmo ir realybės įstumia veikėjus košmarišką būseną.

Filme persipina Holokausto siaubas, kolaboracija, aukos ir jų nusikaltimai. Vaizduojamo laikmečio procesai pasirodo pernelyg kompleksiški, kad galėtumėme jiems taikyti vienareikšmį verdiktą. Pats Izaokas įkūnija šį daugialypumą – auka ir išdavikas, veikėjas ir neblėstančios kaltės jausmas. Negailestingai nužudytas prie „Lietūkio“ garažų, Izaokas reprezentuoja trauminę tuštumą – šimtus tūkstančių nežmoniško žiaurumo aukų, negrįžtamai sudrumstusių kaltųjų sąmones. Šimtai bylų ir teisinių procesų nepajėgė atsijoti teisiųjų nuo kaltų. Holokausto tamsoje nė vienas neliko švarus.

„Filmjam“ nuotr./Kad iš fimo „Izaokas“
„Filmjam“ nuotr./Kad iš fimo „Izaokas“

Prasidėjęs kaip istorinė drama, filmas pamažu atpalaiduoja linijinio naratyvo pančius ir leidžiasi tyrinėti žmogaus pasąmonės užkaborius. Alkoholis tampa vienu būdų sulaužyti slegiančią tylą, kai girti Gutauskas ir Gluosnis šlaistosi po apleistą pastatą. Iš filmo fabulos ištrūkusi scena tampa veikėjų atgailos erdve. Griūnantys pastatų masyvai savo tūriu ir medžiagiškumu pasiglemžia du pasmerktus vyris. Jie geria, klumpa ir sapalioja. O šiuose sapaliojimuose atskleidžiamos jų traumos ir dabartį gniuždančios praeities šmėklos.

„Izaokas“ ardo istorinį pasakojimą ir šio proceso metu jame atranda netikrumo priemaišų. Taip sudrumsta istorinė tiesa pasirodo esanti fragmentiška ir nevienalypė. Čia besiblaškantys veikėjai pasmerkti savaip klupti, o juos visus be išimties kausto įtampa bei laukimas, kada jų pasaulis liausis egzistavęs.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas