Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 7d. 20:45

Ką apie kiną sako šių metų „Oskarų“ nominantai?

„Oskarų“ apdovanojimai
Vida Press nuotr. / „Oskarų“ apdovanojimai

Dviejų „Oskarų“ laureatas Milošas Formanas filme „Formanas prieš Formaną („Forman vs. Forman“, rež. Helena Třeštíková, Jakub Hejna) sakė, jog nors aplinkiniai leisdavo suprasti, kad reiktų nustoti kreipti tiek dėmesio į „Oskarus“, jis su tokia pozicija nesutiko. „Oskaras“ yra svarbus. „Oskaras“ aprūpina. Asmeninis pakylėjimas trunka labai trumpai. Bet „Oskaras“ suteikia tau kreditą, prestižą ir tam tikrą galią, derantis su prodiuseriais ir studijomis. Tai nepaprastai svarbu“, – teigė M.Formanas.

Šiuos žodžius prasminga prisiminti kaskart pradėjus kalbėti apie apdovanojimų trivialumą. Apdovanojimai, norime mes to ar ne, nulemia daug – tiek kalbant apie asmenines karjeras, tiek apie žanrų, temų, kino kalbos tendencijas. Apdovanojimai ir nominacijos apsprendžia, kokio kino didžiuosiuose ekranuose sulauksime daugiau, o koks ir toliau turės ieškoti vietos „didžiųjų“ šešėlyje. Ir dėl to į šį klausimą nereiktų žiūrėti pro pirštus.

„Oskarai“ dėl savo specifiškumo, t.y. orientacijos į didžiųjų JAV studijų produkciją, negali tapti viso šiandienos kino barometru. Nors pati JAV Kino meno ir mokslo akademija, galų gale pervadinusi „filmo užsienio kalba“ kategoriją (šiemet jau renkamas geriausias „tarptautinis filmas“) ir geriausiam filmui nominavusi Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho juostą „Parazitas“ (Parasite), pamažu mėgina tolti nuo įsivaizdavimo, kad žodžiai „kinas“ ir „Holivudas“ yra sinonimai, o kiekvienas ne JAV sukurtas filmas yra „svetimas“ („foreign“), ši skirtis greitu metu vargu ar bus išgyvendinta.

Tačiau kad ir kiek „Oskarų“ nominacijose žaistų kriterijų, kurie neturi nieko bendro su menine kokybe, žvelgiant į daugiausia nominacijų pelniusius filmus galima daryti bent dalines išvadas apie tai, koks kinas šiandien pelno pripažinimą ir kodėl.

Šį savaitgalį vyksiančioje apdovanojimų ceremonijoje daugiausia nominacijų – net 11-a – pelnė Toddo Phillipso filmas „Džokeris“ (Joker). Įvertintas „Auksiniu liūtu“ Venecijos kino festivalyje, „Džokeris“ sukėlė lūkestį, kad studijinis superherojų filmas turės ir ryškų autorinį braižą. Ar pastarasis buvo ištesėtas? Vargu. Tačiau tai nesutrukdė (o gal kaip tik padėjo?) „Džokeriui“ tapti finansiškai itin sėkmingu filmu, kuris paskui save velka ir neva intelektualios kontroversijos šleifą.

Vida Press nuotr./Kadras iš filmo „Džokeris“
Vida Press nuotr./Kadras iš filmo „Džokeris“

„Džokerio“ sėkmė užkoduota keliuose dėmenyse: velniškai populiarų antagonistą (Džokerį) įkūnija velniškai geras aktorius (Joaquinas Phoenixas), o pramoginę filmo funkciją papildo jo kuriama prasmės iliuzija. „Džokerio“ kritika visuomenei, kurioje įsišaknijusi socialinė nelygybė ir kurioje neskiriama pakankamai dėmesio psichinei sveikatai, yra deklaratyvi ir, švelniai tariant, stokojanti gylio, tačiau tai, kiek diskusijų (o dažnai ir akivaizdaus susižavėjimo) ji sulaukė, rodo auditorijos poreikį nuo abstrakčios „gėrio“ ir „blogio“ dvikovos pereiti prie aktualesnių svarstymų apie šiandienos visuomenę bei jos problemas. Arba bent jau apsimesti esant lygiaverčiu šios diskusijos dalyviu.

Ir vis tik, jei reiktų prognozuoti, „Džokeris“ turėtų gauti apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį bei susirinkti ne vieną įvertinimą kitose kategorijose, tačiau mažiau tikėtina, kad pelnys „Oskarą“ už geriausią filmą.

Šioje kategorijoje po pergalių „Auksiniuose gaubliuose“ ir BAFTA apdovanojimuose vienu ryškiausių lyderių laikoma Samo Mendeso karinė drama „1917“, pasakojanti apie du kareivius, gavusius sudėtingą užduotį – kirsti fronto liniją ir perduoti žinią kitam batalionui, kad nutrauktų paryčiais suplanuotą karinę ataką.

Organizatorių nuotr./Filmo „1917“ akimirka
Organizatorių nuotr./Filmo „1917“ akimirka

Vieno kadro įspūdį kuriantis filmas, paverčiantis žiūrovą nelyg trečiuoju misijos dalyviu, rodo nemažai purvo, lavonų ir žiurkių, o patriotiniais lozungais apkaišytą pareigą tėvynei čia keičia pareiga kitam žmogui. Dėl šių priežasčių lengva patikėti, jog „1917“ išvengia istorinėms dramoms būdingo karo romantizavimo.

Tačiau pažvelgus atidžiau, matyti, jog „1917“ ne taip jau ir nutolsta nuo žanro kanonų: turime ir didvyrišką vieno žmogaus žygį, ir akivaizdžius gnybtelėjimus priešams (vokiečiai čia ir per daug turtingi, ir nedėkingi), ir skirtinguose lygmenyse atsikartojantį, archetipinį motinos įvaizdį. Tad filmas, pirmojoje dalyje siūlęs iš pirmo žvilgsnio kompleksiškesnį žvilgsnį į karą, finišuoja taip pat, kaip finišavo šimtai karinių filmų prieš jį, ir kaip finišuos dar geras šimtas po jo.

Regis, atsikartojantis motyvas, kalbant apie šiųmetinius „Oskaro“ nominantus, yra skirtis tarp teisėtų žiūrovo lūkesčių ir rezultato. Kitas pretendentas į „Oskarus“, šešiose kategorijose nominuotas Taikos Waititi filmas „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit), pasakoja apie dešimtmetį berniuką bei jo įsivaizduojamą draugą Hitlerį – režisierius siūlo pasijuokti iš nacizmo, tačiau tai daro taip įnirtingai (o kai kurių nuomone net pavojingai) nugludindamas visus aštresnius kampus, taip sukarikatūrindamas ir savotiškai „nukenksmindamas“ režimą, jog nejučiomis supranti, kodėl reikėjo išrasti naują terminą: filmo autoriai „Zuikį Džodžo“ praminė „anti-neapykantos“ satyra, nes iki pilnakraujės, provokuojančios, kartais net nepatogios satyros termino čia kaip iki Mėnulio. Nors tikėtis pastarosios, regis, tikrai buvo pagrįsta.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Zuikis Džodžo“

Su žiūrovo lūkesčiais žaidžia ir kitas nominantas, Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood). Tiesa, priešingai nei anksčiau aprašyti konkurentai, Tarantino ne viską patiekia ant lėkštutės, sudėtingą temą įvilkdamas į perdėm paprastą rūbą ir taip meilikaudamas auditorijai, bet priverčia žiūrovą neblogai paplušėti – „Vieną kartą Holivude“ reikalauja tiek šiokio tokio istorinio (taip pat ir kino) konteksto išmanymo, tiek intelektualinės pastangos, vertinant (o ne tik suvartojant) turbūt kontroversiškiausią praėjusių metų filmo finalą.

Filmo kūrėjų nuotr./Bradas Pittas ir Leonardo DiCaprio
Filmo kūrėjų nuotr./Bradas Pittas ir Leonardo DiCaprio

Tačiau kad ir kokių išvadų kiekvienas žiūrovas beprieitų, sunku nepripažinti, kad „Vieną kartą Holivude“, cituojantis ir perrašantis, drąsiai laužantis kanoną ir tuo pat metu išlaikydamas tą lengvumo jausmą, kuris pasiekiamas tik didelio talento režisieriams, yra turbūt vienintelis šiųmetis „Oskarų“ geriausio filmo nominantas, demonstruojantis tokią radikalią kūrybinę laisvę. Bet ne vienintelis, kurį galime laikyti aukščiausios prabos meistrystės darbu.

Čia visų pirma turiu omenyje Lietuvos žiūrovų dar laukiantį Bong Joon-ho „Parazitą“ (Parasite), kuriame istorija apie dvi šeimas iš skirtingų socialinių sluoksnių, pakimba tarp trilerio, juodosios komedijos ir dramos, o šiuose žanrų „amerikietiškuose kalneliuose“ daugiau nei dvi valandas nepaleidžia žiūrovo. Ir šįkart apdovanojimas prestižiniame kino festivalyje („Parazitas“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose) neapgavo – tiek autoriniu braižu, tiek aštriais socialiniais bei politiniais pjūviais „Parazitas“ keliomis galvomis lenkia gerokai daugiau žiūrovų bei JAV žiniasklaidos dėmesio susilaukusį „Džokerį“.

Kadras iš filmo „Parazitas“
Kadras iš filmo „Parazitas“

Prieš apdovanojimų ceremoniją pasipylusios prognozės, kam atiteks „Oskarai“ geriausio filmo kategorijoje, ganėtinai greitai nurašė kelis kandidatus – tai dažnai patvirtino ir „Oskarų“ pranašais vadinami anksčiau įteikiami apdovanojimai. Tačiau jei palyginti blankoko „Le Manas'66. Plento karaliai“ (Ford vs Ferrari, rež. James Mangold) bei Martino Scorseses talento aukštumų nebepasiekiančio „Airio“ (The Irishman) atsiradimas šiame sąraše neturėtų stebinti, nepakankamas dėmesys kitiems dviems šios kategorijos filmams – talentingai parašytai ir fantastiškai suvaidintai, tačiau nepelnytai „per paprasta“ laikoma Noah Baumbacho „Vedybų istorijai“ (Marriage Story) ir Gretos Gerwig „Mažosioms moteris“ (Little Women) – priverčia kelti daugiau klausimų.

Kalbant apie pastarąjį, derėtų atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Greta Gerwig yra vienintelė moteris režisierė, kurios filmas šiemet nominuotas geriausio filmo kategorijoje. Tačiau pati G.Gerwig nominacijos už geriausią režisūrą nesulaukė.

Kadras iš filmo „Mažosios moterys“
Kadras iš filmo „Mažosios moterys“

Kad ir kaip nuobodu kasmet kartoti tą patį, ši statistika rodo, jog JAV kino industrijai vis dar toli iki lygių galimybių abiems lytims užtikrinimo ir deramo dėmesio jų darbams. Kodėl to reikia? Kad ir tam, kad būtų ekranizuojami tokie kūriniai kaip „Mažosios moterys” – G.Gerwig interpretacija nemarią literatūros klasiką priartina dar arčiau šiandienos moters patirčių ir priverčia kelti klausimą apie tikrą bei formalų socialinį pokytį.

Vargu, ar tokios knygos ekranizacijos šiandien imtųsi daug vyrų režisierių, nors būtų tikrai įdomu pamatyti modernią vyro režisuotą „Mažųjų moterų“ – iš tiesų plačią auditoriją galinčio turėti kūrinio – interpretaciją. Vis tik „Mažosios moterys” ir toliau yra nurašomos kaip „moteriškas filmas“, dargi patenkantis į tradiciškai su moteriška auditorija siejamą period film kategoriją – galbūt dėl to jis ir liko pakankamai neįvertintas JAV kino akademijos, kurios didžiąją dalį vis dar sudaro vyrai.

Sekmadienį paskelbus laureatus, vieni dalinsis džiaugsmingomis ceremonijos akimirkomis, kiti aršiai kritikuos akademijos sprendimus, dar treti nusispjaus – kam išvis rūpi tie „Oskarai“? Bet šiųmečiai „Oskarų“ nominantai, kalbantys apie norą būti tikros ar bent apsimesti fiktyvios diskusijos dalimi, tuo pačiu nuošalyje palikdami kai kuriuos klausimus, kurie kaip niekad aktualūs šiandienos kinui, kalba ne tik apie pačią industriją, bet ir apie šios industrijos produkcijos vartotojus. Todėl taip, „Oskarai” yra svarbūs. Nes jie yra gerokai labiau apie mus, nei kartais galėtų pasirodyti.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/