„Įniršyje“ R.Murphy, serialą kūręs drauge su Jaffe Cohenu ir Michaelu Zamu, įrodė gebantis rėžti tikslius kino industrijos pjūvius: kai vos prasklaidžius glamūro dūmus pradeda lįsti pavydo, išdavysčių, nepasotinamo ego gyvatės, nuo kurių labiausiai kenčia ne kas kitas, o tikras talentas. Ir net jei „Įniršyje“ karts nuo karto prasprūsdavo moralizuojanti gaida, šiame seriale nebuvo bandoma purvyno apkaišyti ryškiaspalviais žiedlapiais. Arba, dar blogiau, apsimesti, kad jokio purvyno net nėra – gal jis ir egzistavo, bet, pažvelkite, jis jau seniai paverstas pasakiška pieva.
Deja, pastarąją strategiją R.Murphy drauge su Ianu Brennanu renkasi seriale „Holivudas“ („Hollywood“), kuris neseniai buvo pristatytas „Netflix“ namų kino platformoje.
„Holivudas“ nukelia į auksinio Holivudo laikus ir seka aktorių, scenaristų, režisierių istorijas – persikėlę į Los Andželą ir patikėję kino magija, jie imasi keisti seksistines, rasistines ir homofobiškas industrijos nuotaikas. Ir pakeičia. Per septynias serijas.
Iš pradžių susipažįstame Jacku Castello (akt. Davidas Corenswetas) – ką tik iš armijos grįžusiu, apie aktorystę svajojančiu būsimu pirmagimio tėvu. Ambicijų daug, tačiau realių galimybių maža. Bandydamas sudurti galą su galu, jis įsidarbina degalinėje, kuri paaiškėja esanti priedanga jaunų vaikinų prostitucijos tinklui. Į jį J.Castello atvilios ir savo būsimą bendradarbį kine – homoseksualų juodaodį Archie Colemaną (akt. Jeremy Pope), kuris parašė scenarijų pavadinimu „Peg“, pasakojantį tikrą istoriją apie aktorę Peg Entwistle, kuri 1932 m. nušoko nuo „Holivudo“ ženklo. Su ta pačia degaline vėliau reikalų turės ir „Peg“ režisuosiantis Raymondas Ainsley (akt. Darren Criss).
Tačiau ar sudėtinga drama, kurioje kalbama apie tai, koks nesvetingas ir svajones daužantis yra Holivudas, gali būti įdomi didelei studijai? Ypač jei ją parašė homoseksualus juodaodis, o pagrindinį vaidmenį atliks juodaodė aktorė? Rodos, mažai tikėtina, jog kas nors imsis tokios rizikos. Nebent serialo kūrėjai patogiai nutars, kad pats laikas studijos vadovui išgyventi infarktą, kad jo pareigas galėtų perimti žmona Avis Amberg (akt. Patti LuPone).
Turbūt nereikia net sakyti, jog „Holivude“ Holivudas yra ne toks, koks iš tiesų buvo, o toks, koks galėjo būti. Žinoma, pirmosiose serijose netrūksta seksualinės ir psichologinės prievartos, rasizmo ir seksizmo apraiškų – tik dėl man nesuprantamų priežasčių, nors visos šios praktikos smerkiamos, minėtoji degalinė, į kurią vaikinai patenka net ne visada žinodami, jog turės teikti seksualines paslaugas, skepsio nesulaukia... Kaip ten bebūtų, seriale visos diskriminacijos apraiškos greitai sušluojamos, nelyg pernykščiai lapai. Ir prasideda naujas, idiliškas, auksinėje šviesoje skęstantis Holivudo etapas.
Serialas dramaturgiškai pakankamai išsišakojęs – siužetinių linijų čia daug, tačiau greitai supratus, kad visos jos veda į happyendą, be jokios galimybės nukrypti nuo šlovingo finalo pažado, darosi, švelniai tariant, nuobodoka. Ne tik dėl to, kad pozityvios permainos vyksta tiesiog pašėlusiais tempais, o subtilumo, niuansuotumo, nuoširdžios dvejonės akistatoje su dideliais pokyčiais čia nė su žiburiu nerasi, bet ir todėl, kad atrodo, jog personažai didžiąją laiko dalį veikia dviem režimais: jie arba išgyvena svaigią ekstazę, arba lieja graudžias ašaras. Iš tiesų, ašarų čia tiek daug, jog serialas pradeda priminti nebe klasikinį Holivudą su ašarėle akies pakrašty, bet telenovelę su nesibaigiančiomis raudomis veidu į pagalvę.
Tiesa, reikia paminėti, jog vizualiai „Holivudas“ net labai holivudiškas: seriale tiksliai atkuriama laikmečio estetika: interjerai, kostiumai, net kino kalbos priemonės (pvz., montažinės jungtys) pakankamai tiksliai atliepia vaizduojamą laikotarpį.
Tačiau, paradoksalu, toks saldus įpakavimas, net jei pats savaime nėra klaidingas, regis, tik dar labiau prisideda prie nejaukios, gaižios iliuzijos, kurią puoselėja serialo kūrėjai.
Keisčiausia turbūt tai, jog „Holivudo“ autoriai su kino istorija menkiau susipažinusiems žiūrovams nepateikia jokių nuorodų, leidžiančių suprasti, jog šis serialas turi mažai bendro su realybe – pirmasis „Oskaras“ juodaodei aktorei už pagrindinį vaidmenį neatiteko po Antrojo pasaulinio karo, jo reikėjo palaukti iki XXI a. pradžios, kaip kad turėjo praeiti ne vienas dešimtmetis, jog Holivude dirbantys žmonės galėtų nebeslėpti savo homoseksualumo.
Toks žiūrovus gerokai suklaidinti galintis Holivudo vaizdinys erzina dėl bent dviejų priežasčių. Visų pirma, ši pasaka kuria įspūdį, jog kino industrija nuo visų savo demonų jau seniai išsivadavo. Tačiau prieš keletą metų nuvilniję „MeToo“, „Time’s Up“, „Oscars So White“ ir visi kiti hashtagų negavę, bet apie diskriminaciją ir prievartą Holivude signalizuojantys skandalai rodo, kad purvynas vis dar yra purvynas. Jam dar toli, labai toli iki tapimo gražia pieva.
Tuo pačiu bandau suprasti, ką buvo bandoma pasakyti tokiu keistu istorijos perrašymu, kuriame stokojama Spike’o Lee ar Quentino Tarantino kinui būdingos sarkastiškos, aštrios, savo netikėtumu pribloškiančios istorinio revanšo dvasios? Kad reikėjo „labiau pasistengti“ ir visos industrijos problemos būtų išsisprendusios? Nesilankstyti studijų šulams, nesitaikstyti su seksualine prievarta, rasine, lytine ir seksualine diskrimanacija?
Be jokios abejonės, mes turime vertinti, gerbti ir dėkoti kiekvienam, kuris nepasiduoda sistemai – dažnai tokių asmenybių dėka ir įvyksta permainos. Tačiau pagrindine ir vienintele sisteminio pokyčio sąlyga įvardijus situacijas, kai žmogus ant kortos privalo statyti savo karjerą, o kartais ir saugumą, piešiamas iškreiptas paveikslas – suprask, jei tik jūs visi būtumėte aiškiai parodę, kad kažkas negerai, sistema būtų ėmusi ir susitvarkiusi. Rekordiškai greitai.
Ir net negali sakyti, jog istorija mus moko, kad ši formulė nebūtinai suveikia. To mus sėkmingai moko ir šiandien. Būtent todėl „Holivudui“, skęstančiam perversiškose fantazijose apie savo paties istoriją bei dabartį, norisi prikabinti ne tik gerokai apgaulingo, bet ir ne ką mažiau ciniško etiketę.
