Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 29d. 20:02

Kaip kalbėti apie istoriją? K.Kaupinio filmo „Nova Lituania“ recenzija

Filmo „Nova Lituania“ kadras 15min recenzija
M-films nuotr. / Filmo „Nova Lituania“ kadras

Pradėti nuo teiginio, kad mūsų santykis su istorija vis dar mažų mažiausiai sudėtingas (jei ne siaubingai iškreiptas, keisčiausiais augliais ir iliuzijomis apaugęs), aišku, ir banalu, ir nuobodu, bet realybė dažnai nieko subtilaus ir nepasiūlo. Labai jau šabloniškas tas mūsų gyvenimo filmas.

Gyvename laike, kai istorija tampa politiniu ir visuomeniniu įrankiu, tikrų ir fiktyvių vaidų atspirties tašku. Kai vis labiau įsigali tai, ką Svetlana Boym įvardija restauratyviąja nostalgija – reiškiniu, kai per praeities simbolius, tradicijas ir mitus mėginama atkurti tai, kas laikoma vienintele neginčijama istorine tiesa, drauge kiekvienam, jai nepritariančiam, iškilmingai prilipdant priešo etiketę. Akivaizdu ir tai, jog gyvename laike, kai viskas, kas istoriška, gali tapti įelektrinta. Tiek įelektrinta, jog net mažai stebiesi, kai įstatymas yra supilamas iš smėlio smilčių.

Istorija visada buvo ir bus debatų laukas, tačiau debatams vis sparčiau virstant kova be taisyklių, kūrinys, ne tik išsivaduojantis iš rėksmingo tono, bet ir pasiūlantis naują – sudėtingą, neromantizuojantį ir nemoralizuojantį – žvilgsnį į šalies istoriją, tampa šviežio oro gurkšniu. Toks kūrinys yra debiutinis Karolio Kaupinio ilgametražis filmas „Nova Lituania“.

VIDEO: Filmo „Nova Lituania“ anonsas

1938 metais geografas Feliksas Gruodis (jo prototipu tapo Kazys Pakštas, o filme įkūnijo aktorius Aleksas Kazanavičius), negalėdamas nepastebėti, jog virš Europos vis labiau niaukiasi karo debesys, bando pristatyti savo atsarginės Lietuvos idėją. Viskas, sako jis tiek studentams, tiek valdžios vyrams, yra apie difuziją – tuštuma traukia pilnumą, ir tik laiko klausimas, kol Lietuvą suvalgys viena iš didžiųjų jos kaimynių. Todėl mes privalome kurti atsarginę Lietuvą. Imti ir pradėti iš naujo, gal kur nors Afrikoje, nekartojant praeities klaidų.

Turbūt nenuostabu, kad F.Gruodžio idėjos pasitinkamos su nuostaba arba skepsiu. Ir tik netrukus pareigų neteksiantis premjeras Jonas Servus (prototipas Juozas Tūbelis, aktorius Vytautas Martinaitis) – racionalus, tikslus, tačiau drąsos stokojantis žmogus – bando iš tiesų išgirsti, ką ir kodėl siūlo F.Gruodis.

Nors filme ne kartą pakartojama, jog kitos išeities nėra, K.Kaupinis šiuos žodžius į personažų lūpas deda ne tiek kaip istorinę tiesą, o kaip žmogiškos dramos išraišką. Išeities nebuvimas kartojamas visų pirma kaip išrišimas sau. Kol F.Gruodis verčiasi per galvą siūlydamas savo kad ir beprotiškas, bet idėjas, valdžios figūros trypčioja vietoje – ne (tik) kaip aplinkybių aukos, o kaip žmonės, ištikti stabo akistatoje su jiems per dideliu iššūkiu. Ir tai į istoriją besigręžiančiame lietuviškame vaidybiniame kine, dažnai ieškančiame tik priešų ir herojų, nutinka turbūt pirmą kartą.

Šiame kontekste ypač pavykęs atrodo sprendimas filme kurti klaustrofobišką nuotaiką. Lietuva praranda vis daugiau teritorijos ir geografinė bei politinė netektis spaudžia gerklę. Tai vis labiau jaučia ir filmo personažai, tarytum nebesutelpantys į juodai baltą kadrą. Operatoriaus Simono Glinskio kamera dažnai fiksuoja detales, žvelgia tai iš aukšto, tai iš žemo žiūros taško, o kartais nustumia personažus į patį ekrano pakraštį. Gražia iliustracija tampa scena, kurioje Gruodis su Servumi paplūdimyje suka ratus automobiliu – iš kadro automobilis tai išsprūsta, tai vėl į jį sugrįžta. Erdvės, regis, daug, tačiau tik tada, kai nesi priverstas važinėtis ratais.

Kadras iš filmo/„Nova Lituania“
Kadras iš filmo/„Nova Lituania“

Kaip ir kiekvienas pavykęs į praeitį nukeliantis filmas, taip ir „Nova Lituania“ leidžia kai ką suprasti ne tik apie būtąjį, bet ir apie esamąjį laiką.

Išgirdus prezidento (prototipas Antanas Smetona, aktorius Valentinas Masalskis) samprotavimus apie tai, jog reikia kažką statyti ir renovuoti – „kad matytųsi“, ar svarstymus, kiek tiesos visuomenei atskleisti, nes „nesinori žmonėms nuotaikos gadinti“, sunku negalvoti apie tai, jog nors pasaulyje keičiasi daug kas, tuo pat metu jame nepasikeičia niekas. Net ir žmonių santykiuose, regis, pasistūmėjome ne tiek jau daug: skausmingos tylos, mažakalbiai, neišsisakę ir išsisakyti nebepajėgiantys personažai, iki kaulų smegenų pažįstamas gyvenimas pagal kitus. Būtų neteisinga sakyti, kad K.Kaupinis tarpukarį priartina iki šiandienos – jis greičiau atranda bendrus dviejų epochų vardiklius, neprarandant ano laiko dvasios nei estetinėje, nei kalbinėje plotmėse.

K.Kaupinis savotiškai reabilituoja patį K.Pakštą – įpratę prie puikaus (dėl to taip giliai į sąmonę įsirėžusio) pajaciško Pakšto-Pokšto Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“, čia susiduriame su mažiau ekstravagantišku, kuklesniu, didelių užmojų, bet nebūtinai tokių pat didelių pajėgumų žmogumi. K.Kaupinio žvilgsnis į savo protagonistą humaniškas, bandantis suprasti, o ne įvertinti.

Tiesa, sprendimas įvedus santykių liniją psichologizuoti ne tik personažą, bet ir jo idėjas atrodo kiek mažiau pavykęs. F.Gruodis su žmona Veronika (akt. Rasa Samuolytė) nesusilaukia atžalų ir difuzijos principas labai greitai persikelia į namų erdvę – uošvienė (akt. Eglė Gabrėnaitė), kurios personažė kartais atrodo įšokusi iš kito žanro filmo, pradeda kurpti savo planą ir netruks surasti „labiau pavykusią“ pamainą Gruodžiui (nes tuštuma juk traukia pilnumą).

 Filmas „Nova Lituania“
Filmas „Nova Lituania“

Kai kuriose scenose neišsipildymo motyvas atsiskleidžia stebėtinai jautriai – kai Rasos Samuolytės personažė pradeda įnirtingai klausinėti Gruodžio, kodėl pas juos apsistojusiai giminaitei buvo duoti jos marškinėliai, iš pradžių gali pasirodyti, jog jos priekaištai neturi jokio pagrindo, kol prieš pat nueinant miegoti neištariama frazė: „Tu juos man parvežei, kai laukiausi“. Gruodis nuo šios temos vėl užsivers darbo siena. Ta pačia, kurią aplink save stato visą filmą.

Vis tik vaikų tema kartais pradeda atrodyti pernelyg dažnai atsikartojanti ir per daug prikišama (tai bene ryškiausiai matyti scenoje Servaus namuose, kamerai reikšmingai krypstant į jo atžalas), taip savotiškai suplokštinant K.Pakšto idėjas, kurios ima atrodyti vis buitiškesnės – kitaip tariant, atsiradusios ne tiek iš idėjos, kiek iš reikalo.

Žiūrint „Nova Lituania“ tokių demonstratyvių „pabaksnojimų“ yra ir daugiau. Premjerui skiriant pavardę Servus (lot. „tarnas“), akustiškai atskiriant darbo ir laisvalaikio/namų erdves (pirmojoje visad tylu, antrojoje nuolat skamba muzika), per šviesotamsą mėginant atskleisti personažų vidines būsenas. Pakankamai niuansuotame filme tokie gestai daliai žiūrovų gali pasirodyti kaip svetimkūniai – per aštrios, per akivaizdžios nuorodos.

Kita vertus, būtų sunku apkaltinti K.Kaupinį nepasitikint žiūrovu.

Galima, pavyzdžiui, skeptiškai vertinti idėją pakeisti herojų vardus ir pavardes – režisierius sako, jog tokį sprendimą priėmė iš pagarbos, nenorėdamas istorinių figūrų redukuoti iki kelių dominuojančių jų būdo bruožų, tačiau dabar tos pačios figūros, vis vien neišvengiamai suprastintos iki kelių savybių, dar ir atsiduria dalinėje tapatybėje.

Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“

Tačiau toks žingsnis kartu rodo, kad K.Kaupinis tiki žiūrovu, jo istorinio konteksto turėjimu ar smalsumu, kuris padės tą istorinį kontekstą įgyti. Tiki, jog jo sprendimas pervadinti personažus, kaip ir sprendimas pernelyg neaiškinti socialinių ir politinių vingrybių, gali tapti filmo privalumu, o ne trūkumu, suteikiant skirtingų žvilgsnių ir interpretacijų galimybę. Tiki, kad nebūtina visko paaiškinti, sudėlioti į teisiųjų ir nusidėjusiųjų naratyvą, nes vienos, absoliučios tiesos dažnai nėra – net ir kalbant apie mūsų šalies istoriją.

Ir gerai daro, kad tiki. Seniai reikėjo, kad kas nors tuo lietuviškame kine patikėtų.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

11:55
26:29
01:19

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/