Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 22d. 14:58

Kanuose filmą pristatęs režisierius A.Zviagincevas: „Turi įvykti kažkas baisaus, kad vėl taptume žmonėmis“

Andrey Zviagincevas – viduryje 15min iš Kanų
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr. / Andrejus Zviagincevas – viduryje

Prieš keletą metų rusų režisierius Andrejus Zviagincevas gyvenimą Rusijoje pavadino gyvenimą minų lauke. Jo kuriami filmai įrodo, kad tame minų lauke režisierius nestovi vietoje bijodamas pajudėti, o vaikšto itin drąsiai – ekrane profesionaliai kritikuoja šalies politinę sistemą. Kanuose buvo pristatytas naujausias šio vieno kontroversiškiausių šiandieninės Rusijos kino kūrėjo filmas „Nemeilė“ (orig. „Neylubov“, ang. „Loveless“). Šį kartą A.Zviagincevas išsako savo poziciją konflikto su Ukraina klausimu, pasakodamas vienos šeimos istoriją iškelia į paviršių katastrofas iššaukiančią dehumaniziją.

A.Zviagincevas vėl labai taikliai sukuria mikro pasaulį, kuriame egoizmą, savanaudiškumą, pyktį atgręžia prieš pagrindinius personažus – Ženią (vaid. Marijana Spivak) ir Borisą (vaid. Aleksejus Rozinas).

„Aš niekada nieko nemylėjau – nei mamos, nei vyro. Mama nebuvo manęs apkabinusi, nuolat ant manęs šaukdavo. Tekėjau, nes buvau jauna, kvaila, nusprendžiau gimdyti, dėl ko dabar gailiuosi“, – po sekso savo meilužiui sako Ženia. „Pasaulis negali egzistuoti be meilės“, – atsako jai vyras.

Aš niekada nieko nemylėjau – nei mamos, nei vyro. Mama nebuvo manęs apkabinusi, nuolat ant manęs šaukdavo.

Didžiulė nelaimė – rodos, savo vaiko nemylintiems tėvams padeda sužinoti apie save žymiai daugiau, pajausti savo silpnumą, suvokti, kas yra skausmas, koks jis gali būti galingas.

Besivaidijant tėvams, 12-metis Alioša netyčia nugirsta, kad po artėjančių skyrybų nė vienas nenori jo auginti. Ryte, nebaigęs pusryčiauti, išbėga į mokyklą ir dingsta.

Sūnaus dingimas ir jo paieškos režisieriui tampa būdu prabilti apie susvetimėjimą, kuris tęsiasi ir gilėja iš kartos į kartą. Technologijos, socialiniai tinklai susiurbia žmogaus dėmesį, nelieka terpės empatijai. Tačiau tai nėra pagrindinė A.Zviagincevui rūpima tema.

Tėvai yra pernelyg užsiėmę naujomis „meilėmis“, kad iš karto pastebėtų Aliošos dingimą. Pranešus policijai, jiems patariama kreiptis į savanorių būrį. Šalies institucijų abejingumas – policijoje, ligoninėje – tarsi pateisina pagrindinius personažus, kodėl šeimose, kaip ir šalyje, vietoj supratingumo, nuoširdumo, keroja neapykanta ir šaltis. Už lango lyja lietus, filmui įpusėjus ima snigti, gamta niūri, kaip pagrindinių personažų bejėgiškumas, ieškant po miškus, laiptines, apleistus namus dingusio berniuko. Ir kai drauge su Ženia ir Borisu patenkama į morgą, tampa aišku, ką priminė viso filmo atmosfera.

2014 metų A.Zviagincevo filmas „Leviatanas“, pasakojantis apie korumpuotą biurokratiją, buvo nominuotas „Oskarui“, laimėjo „Auksinį gaublį“ ir apdovanotas Kanuose už geriausią scenarijų. „Nemeilė“, kaip ir paskutiniai trys filmai („Tremtis“, „Jelena“, „Leviatanas“) pristatyti Kanuose, pelnė daugybė įvairiausių apdovanojimų. „Nemeilei“ kino kritikai taip pat pranašauja sėkmę apdovanojimų ceremonijoje. Filmus „Jelena“ (2011) ir „Leviatanas“ (2014) buvo galima išvysti festivalyje „Kino pavasaris“.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Andrejus Zviagincevas – kairėje
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Andrejus Zviagincevas – kairėje

Į žurnalistų klausimus atsako Kanuose su kūrybine „Nemeilės“ grupe viešintis A.Zviagincevas.

– Ar sunku kurti filmą, kurio, tikėtina, laukia pasaulinė premjera Kanuose?

– Iš visų jėgų stengiausi apie tai negalvoti, nors iš tikro tai tikrai nemažas, kartais trikdantis spaudimas.

– Savo filmu norite pasakyti, kad visuomenę sudaro vertybes praradę egoistai?

– Taip.

– Ar kuriate, nes skauda dėl amoralėjančio pasaulio?

– Žinoma, režisuoji tai, kas tave jaudina, neramina, liūdina. Kitokių priežasčių kurti aš nelabai įsivaizduoju. Kam kelti klausimą, jei nerūpi atsakymas.

– Kiek filmo personažuose yra Jūsų?

Kurdamas savo filmus nebandau įtikti Rusijai. Už šį komfortą esu dėkingas savo prodiuseriams. Pagrindine filmo tema išliko nesugebėjimas mylėti.

– Mačiau, kaip po pirmų seansų Kanuose į filmą reaguoja žmonės. Jie atpažįsta save. Tai ir svarbiausia. Tik toks kinas ir gali būti veiksmingas. O aš toks pat žmogus, kaip ir visi kiti.

– Rusijos kino fondas šiam Jūsų filmui neskyrė jokio finansavimo. Visus pinigus gavote iš užsienio investuotojų. Ar mintys, iš kur ir kaip gausite finansavimą, daro įtakos scenarijui?

– Tiek aš, tiek mano filmavimo grupė negalvojo apie filmo finansavimą. Kurdamas savo filmus nebandau įtikti Rusijai. Už šį komfortą esu dėkingas savo prodiuseriams. Pagrindine filmo tema išliko nesugebėjimas mylėti. Skyrybų procese dingsta svarbiausia, kas jungė du žmones – vaikas. Aplink vyraujančios nuotaikos, įvykiai darė įtaka filme atsiradusioms detalėms, potemėms. Nieko specialiai neišgalvojau, nešvelninau.

– Kodėl buvo reikalinga scena, kurioje Ženia nuvyksta pas savo mamą?

– Tai labai svarbi scena. Pirminiame scenarijuje tai turėjo būti susitikimas su Ženios dėdė, bet vystant tekstą tapo aišku, kad tai privalo būti jos mama. Stambiu planu nufilmuota, kelias minutes trunkanti motinos nevaldomo pykčio isterijos scena parodo, kodėl Ženioje tiek daug nemeilės, egoizmo, abejingumo. Prireikė 18 dublių, kol išgavome tai, ko man ir „Nemeilei“ reikėjo.

– Filmas pradedamas ir užbaigiamas gamtos vaizdais. Kokią reikšmę filmui turi šie epizodai?

– Pirmiausia nufilmavome sceną, kur ji grįžta iš meilužio. Taigi pradėjome filmuoti nuo vidurio. Netikėtai, spalio mėnesį ėmė snigti. Paprašiau operatoriaus Mihailo Krichmano nufilmuoti keletą snieguotų peizažų. Dar nežinojau, kaip tą medžiagą panaudosiu. Tačiau vėliau ji tapo labai svarbi, dar labiau sustiprinant tą šalčio jausmą, kuris tvyro tarp filmo veikėjų, visoje šalyje, visatoje.

Mačiusieji mano filmus žino, kad filmuoju faktus. Pavyzdžiui, „Leviatane“ korumpuota šalis yra korumpuota šalis. Aš to neišgalvojau. Propaganda taip pat yra propaganda ir žiūrovas tai turi suprasti kaip reiškinį.

– Ar nemanote, kad filmo pabaigoje per televiziją pranešama propaganda apie Ukrainos karą gali būti suprasta klaidingai, ypač užsienio žiūrovų? Galbūt jie iš ekrano sklindančią informaciją priims tiesiogiai?

– Nemanau. Mačiusieji mano filmus žino, kad filmuoju faktus. Pavyzdžiui, „Leviatane“ korumpuota šalis yra korumpuota šalis. Aš to neišgalvojau. Propaganda taip pat yra propaganda ir žiūrovas tai turi suprasti kaip reiškinį. Juk negaliu filmuoti personažų, žiūrinčių rusų televiziją, per kurią palankiai kalbama apie konfliktą su Ukraina.

– Filme dingusio berniuko ieško didžiulė, puikiai kvalifikuota savanorių komanda. Ar tokia organizacija iš tikro egzistuoja Rusijoje? Gal ji ir yra tos dar įmanomos šviesios Rusijos ateities metafora?

– Taip, tai iš tikro egzistuojanti, labai profesionali, jokio finansavimo negaunanti organizacija. Daugelis jos narių turi pelningus darbus, tačiau laisvu laiku ieško dingusių žmonių. Radau informacijos, kad Rusijoje kasdien dingsta tiek žmonių, kiek tilptų didžiuliame lėktuve. Didžiąją dalį jų randa šie savanoriai. Kurdamas filmą, konsultavausi su jais, naudojausi jų skolinta technika. Apie šią organizaciją nugirdau visai atsitiktinai. Ji tapo atsvara tai pūvančiai visuomenei, degraduojančiai Rusijai, kuri šiame filme yra ir viso pasaulio atspindys.

– Ar nelaimės daro žmones geresniais?

– Norėjau parodyti, kad kartais turi įvykti kažkas baisaus, kad vėl taptume žmonėmis. Nors to ir nepateikiu tiesiogiai, galbūt žvelgiant į personažų virsmą, gali atrodyti netgi atvirkščiai, bet ta šviesa blyksteli būtent Aliošai dingus. Tai jau ne politinis kontekstas, o labiau metafizika. Tai filosofinis nelaimės pradas ir jo pasekmės žmogaus, kaip asmenybės, vystymuisi.

Kino pavasario nuotr. /Filmo „Leviatanas“ kadras
Kino pavasario nuotr. /Filmo „Leviatanas“ kadras

– Ar galima sakyti, kad „nemeilė“ yra paskutinė trilogijos („Jelena“, „Leviatanas“) dalis?

– Taip ir ne. Sakoma, kad režisierius kuria tą patį filmą. Vieną baigiau, tačiau po trijų metų jį ir vėl pratęsiu. Tikiuosi, kad kito filmo nereikės laukti tiek ilgai. Nežinau, ar tai trilogija. Kurdamas filmus, jaučiuosi lyg skaityčiau tą pačią knygą.

– Ar sunku buvo perteikti tą lūžį, kuris įvyksta Ženioje, kai dingsta vaikas? (Į klausimą atsako Ženią suvaidinusi aktorė Marijana Spivak)

– Neprireikė kažkokių papildomų pastangų. Tai natūralu, kol neįvyksta nelaimė, mes gyvename savo kasdienius gyvenimus. Viskas užkoduota pačiame žmogaus būvyje. Ar ji iš tikro nemylėjo to vaiko – aš negaliu patvirtinti. Visi pasakome daug baisių dalykų. Tai buvo jos, kaip niekad nemylėtos, savisauga. Akivaizdu, kad ji, būdama silpna, bijojo jausmų netgi savo vaikui. Tai tam tikros barikados nuo pasaulio, kuriame ji nejautė meilės. Ji gal ir norėtų atiduoti vaiką į internetą, ar kad jis net nebūtų gimęs, tačiau mes nežinome, kaip ji būtų pasielgusi, jei vaikas nebūtų dingęs. Vėliau ją matome apsėstą tos nelaimės, pasinėrusią į paieškas, apimtą baimės, skausmo, kurį gali jausti tik motina. Tai netgi ją suartina su jos meilužiu, kuris iki nelaimės, neatsako į jos prisipažinimą meilėje ir atrodo šaltas bei abejingas, o dingus Aliošai nesitraukia nuo jos, ją palaiko.

– Ką Jums reiškia dirbti su A.Zviagincevu? (Į klausimą atsako Borisą suvaidinęs aktorius Aleksejus Rozinas)

– Tai retas atvejis, kuomet menininkas yra toks teisingas, tiek sau, tiek žiūrovams, kuris kuria tik apie tuos dalykus, kurie jam rūpi labiausiai. Jis nesistengia įtikti, kalba pačiomis rimčiausiomis temomis, nevengia atsakomybės. Žinoma, nelengva būna ne tik tiems, kurie turi perteikti tuos personažų demonus, bet ir žiūrovams, kurie ateina į filmus. A.Zviagincevas filmuose visuomet įvyksta akistata su savo juodosiomis pusėmis, problemomis, nuo kurių stengiamės pabėgti.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės