Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 18d. 20:01

Kanuose filmą pristatęs režisierius H.Pálmasonas: šeimoje atskleidžiame tamsiausias puses

Hlynur Pálmason Interviu 15min iš Kanų
Hildur Ýr Ómarsdóttir nuotr. / Hlynur Pálmason

Kanų kino festivalyje nuo 1962 m. vykstančioje „Kritikų savaitėje“ kasmet pristatomi tik 7 režisieriai. Programa sudaroma iš pirmųjų arba antrųjų režisierių filmų iš viso pasaulio. Šiemet vienu iš 7-ių pastebėtų kino kūrėjų tapo islandas Hlynuras Pálmasonas, kurį „Kritikų savaitės“ rengėjai pakvietė pristatyti mistinę dramą „Balta, balta diena“ („The White, White Day“).

H.Pálmason jau pažįstamas „Kino pavasario“ žiūrovams – 2018 m. jo drama „Žiemos broliai“ buvo pripažinta geriausiu Europos debiutų konkurso filmu, o vieną pagrindinių vaidmenų sukūręs danas Elliottas Crossetas Hove – geriausiu aktoriumi.

„Balta, balta diena“ pasakoja apie laikinai nedirbantį policininką Ingimundurą (akt. Ingvaras Sigurðssonas), kuris statydamas namą, leisdamas laiką su devynmete anūke Salka (akt. Ída Mekkín Hlynsdóttir) ir žaisdamas futbolą su miestelio vyrais gedi autoavarijoje žuvusios žmonos.

Jau nuo filmo prologo, kuriame matome dvejus metus įvairiomis oro sąlygomis filmuotą vienišą namą, vėliau atsirandančio lemtingo rūko leitmotyvo, kuris 35 milimetrų kino juostą panardina tarsi pieno stiklinėje, – persekioja jausmas, kad kažkas netrukus nutiks, kad drauge su pagrindiniu veikėju reikės atrakinti paslaptį, padėti jam su ja susitaikyti. Atsargiai liesdamas žmonos paliktus daiktus, Ingimunduras sužino tai, kas greta liūdesio, skausmo iššaukia baimę ir didžiulį pyktį. Kaip gyventi anapus ribos, kai ji peržengta?

Kadras iš filmo „Balta, balta diena“
Kadras iš filmo „Balta, balta diena“

Prieš kelerius metus režisierius negalėjo atvykti į Vilnių atsiimti „Kino pavasario“ apdovanojimo, nes tuo metu dirbo prie filmo „Balta, balta diena“, apie kurį sutiko pasikalbėti Kanų kino festivalyje.

– Rūkas neatsiejamas nuo Islandijos. Kokią prasmę jis turi jūsų filme?

– Perskaičiau, nepamenu kur ir kieno, citatą: „Kai aplink viskas balta ir žemė susijungia su dangumi, mirusieji gali bendrauti su gyvaisiais.“ Pagalvojau, jei kažką labai myli, labai tikėtina, kad išgyvensi to žmogaus netektį. Paradoksas, apie kurį dažnai nesusimąstome. Islandijoje pusę dienos gali šviesti saulė ir staiga viską apgaubia rūkas. Tuomet neapleidžia jausmas, kad tame rūke yra paslėpta kažkas esminio. Norėjau užčiuopti tą paslaptį – skirtingų jausmų vienalaikiškumą.

– Todėl personažą kūrėte vystydamas jį dviem kryptimis – per jo itin artimus santykius su anūke ir žuvusia žmona?

– Taip, tai buvo viena iš motyvacijų pradėti rašyti scenarijų – meilė anūkui ar savo vaikui yra besąlygiška, tyra, viską atleidžianti. Tačiau meilė gali turėti visai kitą atspalvį, kai ji nukreipta į žmogų, su kuriuo nesaisto kraujo ryšiai, šį kartą – į Ingimunduro žmoną. Tai daug kompleksiškesnė, sudėtingesnė meilė, nes ji sumišusi su aistra, kuri susiaurina ribą tarp meilės ir neapykantos, o kartais jas abi perdengia. Tas jausmų vienalaikiškumas man buvo labai svarbus kuriant gilų, įvairiapusišką personažą, kurio anūkei jaučiamas švelnumas, beribė meilė iš karto primena apie meilę žmonai, kartu tą jausmą deformuodamas.

– Žiūrint abu jūsų filmus, šeima ima atrodyti kaip ne pati saugiausia vieta gyventi. Kodėl jums taip svarbu užčiuopti konfliktą artimiausių žmonių tarpusavio santykyje?

– Aš pats esu šeimos žmogus, turiu tris vaikus. Labai džiaugiuosi ir vertinu tai, kad man pavyko sukurti šeimą. Net dirbant ji mane supa, kas mane įkvepia ir palaiko. Šis mikropasaulis yra tirštas įvairiausios medžiagos kurti. Juk tik šeimoje, kurią labiausiai myli, gali atskleisti savo tamsiausią pusę. O ją turime visi.

Čia ryškiausiai matau žmogaus dualizmą, kai jis nusiima kaukę, po kuria slepiasi jausmų įvairovė. Iš jų aš ir kuriu konfliktą, aplink juos vystau istoriją. Nes tai, ką jaučiame savo artimiausiems žmonėms, vienu metu yra ir labai gražu, ir baugina. Kilo vizija sukurti filmą apie žmogų, kuris lieka vienišas su savo gražiausiais prisiminimais ir nenumaldomu pykčiu. Tą pasyvų agresyvumą perteikti man vėl prireikė šeimos, supančios pagrindinį veikėją. Rašant tai išsivystė į labai stiprų ryšį tarp vyro ir žmonos, tarp senelio ir anūkės.

Kilo vizija sukurti filmą apie žmogų, kuris lieka vienišas su savo gražiausiais prisiminimais ir nenumaldomu pykčiu.

– Šmaikštų, žaismingą anūkės vaidmenį išties natūraliai sukūrė jūsų dukra. Kaip judviems sekėsi dirbti?

– Labai gerai. Galima sakyti, Ida augo priešais kamerą, tad filmuotis jai nebuvo naujiena, mačiau, kiek tai jai suteikia džiaugsmo. Aikštelėje ji visus atpalaiduodavo, o man suteikdavo naivumo ir to paties žaismingumo, ko kartais režisuojant taip trūksta ir ką tik vaikai gali įnešti. Iš savo šeimos nario gali išspausti tai, ko tau reikia, nes jį labai gerai pažįsti, žinai, kokie metodai suveiks. Tuo pačiu, esi tikras, kad ant tavęs už tą spaudimą nepyks, nes dukra mane taip pat puikiai pažįsta ir jaučia. Dabar po visko galiu pasakyti, kad aikštelėje turėjau labai gerą draugę, kuri man suteikė stiprybės. Štai ji laksto prie jūros [režisierius parodo pirštu pro langą – aut. past.].

– Gamta jūsų filmuose taip pat atlieka svarbius vaidmenis, nors tai ir tolima simbolizmui. Kokiu tikslu fiksuojate gamtą?

– Gamta – lyg mano kūrybinis tikas, suteikiantis filmams temperamentą. Per ją aš kuriu veikėjus. Ne vystau, simbolių ar paralelių pagalba, bet leidžiu žiūrovui pajausti personažą per jį supančią gamtą. Stengiuosi nenaudoti gamtos elementų tiesmukiškai, o kad tam tikri įvaizdžiai leistų žiūrinčiajam kurti savas prasmes – platūs kraštovaizdžiai suteikia toms prasmėms erdvės.

Aš pats pirmiau fiksuoju tai, ką jaučiu intuityviai, vėliau tam suteikiu prasmes, kurios dažnai man pačiam būna staigmena. Panašiai buvo su akmens ritimosi nuo kalno scena. Scenarijuje to nebuvo. Atsidūręs ant kalno ir pažvelgęs nuo jo, pajaučiau, kad noriu filmuoti ilgai besiridenantį akmenį, tik vėliau supratau, kiek daug interpretacijų tai suteiks filmo žiūrovui ir man pačiam.

Kadras iš filmo „Balta, balta diena“
Kadras iš filmo „Balta, balta diena“

– Ar rašydamas scenarijų iš karto žinote, kas nutiks veikėjams, ar vėlgi pasikliaujate intuicija ir leidžiatės jų vedamas?

– Rašymas man yra atradimų, netikėtumų kupinas procesas. Veikėjų poelgiai, likimai man pačiam, kaip autoriui, visuomet yra staigmena, rašau žinodamas, kad jie man kažką ruošia. Galbūt aš nenoriu, kad mirtų mano artimas žmogus ar būtų man neištikimas, bet taip nutinka. Lygiai taip pat ir su veikėjais. Dėl tos galimybės būti nustebintam ir atsiranda stimulas kurti, o skirtingos žiūrovų patirtys man tampa geriausiu įvertinimu.

– Antroje filmo pusėje neapleidžia jausmas, kad kiekviena scena yra tarsi pabaiga. Ar buvo sunku užbaigti šį filmą?

– Man tą patį sakė vienas prodiuserių. Daug galvojau ir supratau, kad kai darai kažką, kas teikia daug malonumo, visuomet sunku užbaigti. Ir baigi tuomet, kai kažkas, ką sukūrei, turi tąsą. Ir tai būna nepanašu į pabaigą. Kadangi filme nagrinėjau meilės ir neapykantos vienį, pirmiausia reikėjo užbaigti su kiekvienu jausmu atskirai, o tada ir su jais abiem kartu, gal todėl žiūrint filmą ir yra toks jausmas, kad jis turi keletą pabaigų.

– Pirmąjį filmą „Žiemos broliai“ kūrėte Danijoje, o dėl antrojo grįžote į Islandiją. Jaučiate skirtumą, kurioje šalyje kurti?

– Iš tikrųjų iki šiol dirbu tarp dviejų šalių ir man lengviausia kurti drauge su abejomis tautomis, kai jos atranda bendrų taškų. Didelių skirtumų nejaučiu, gal tik tai, kad bandymas tam tikrą dalyką perprasti svetima kalba, leidžia dar giliau į jį panirti.

– Labai daug dirbate, esate perfekcionistas. Kaip pavyksta balansuoti tarp kino ir asmeninio gyvenimo?

– Darbas ir asmeninis gyvenimas yra labai įdomi tema. Kai dirbi daug, trūksta laiko asmeniniam gyvenimui. Bet jei turi laiko mėgautis gyvenimu ir dirbi mažai, tada tai, ką dirbi, niekada nebus gerai. Mano tokia patirtis. Ir kai būnu su šeima, keliauju, susitinku su žmonėmis, imu save graužti, kad ne visą save skiriu darbui, kad verčiau šiuo metu kurčiau filmą. Visuomet esu to balanso paieškose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas