Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 23, 15:15

Kanuose S.Loznica pasisakė prieš rusų kultūros boikotą, prisiminė iš I.Veisaitės išmoktą pamoką

Kanuose vykstančiame kino festivalyje pagerbtas Ukrainos režisierius Sergejus Loznica, kuriam įteiktas apdovanojimas „France Culture“ už jo indėlį į kino meną.
Sergejus Loznica dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ premjera
Sergejus Loznica / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Šis pasaulyje žinomas kūrėjas teigė, kad šiuo metu kultūros žmonės yra atsidūrę fronto linijoje – iš vienos pusės tie, kurie reikalauja uždrausti rusų kiną ir apskritai visą jų kultūrą, o iš kitos pusės pasisakantys prieš totalų kultūros boikotą.

Tik prasidėjus karui Ukrainoje, S.Loznica išsakė savo poziciją, kuria nevienareikšmiškai pasisakė prieš rusiško kino boikotavimą Europos kino festivaliuose. Jo teigimu, į tai sureagavo kai kurie Ukrainos kino kūrėjai, kvietę boikotuoti ir paties S.Loznicos darbus, tarp jų ir filmus „Donbasas“, „Maidanas“, „Babi Jar. Kontekstas“, pasakojančius tiek apie ankstesnius, tiek ir dabarties karą.

„Stebėtina tai, – teigė režisierius – kad prieš keletą metų filmai „Donbasas“ bei „Maidanas“ jau buvo uždrausti. Ir tai nutiko totalitarinėje Rusijoje saugumo įsakymu. Dabar ukrainiečiai „aktyvistai reikalauja atšaukti šiuos filmus demokratinėje Europos Sąjungoje. Tad su liūdesiu tenka konstatuoti, kad kai kuriuose klausimuose jų pozicija sutampa su rusų FSB“.

Šių metų festivalyje S.Loznica pristato naujausią savo darbą, t. y. dokumentinį filmą „Natūrali naikinimo istorija“, kurio tema, režisieriaus teigimu, Ukrainos karo fone tapo itin aktuali – ar galima taikius gyventojus bei jų gyvenamąsias teritorijas naudoti kaip karo resursą.

Šių metų festivalyje S.Loznica pristato naujausią savo darbą, dokumentinį filmą „Natūrali naikinimo istorija“.

Pasak režisieriaus, ragindami nerodyti šio filmo festivalyje, Ukrainos kino organizacijos vadovybė parodo, jog ši tema jų nejaudina, kur kas svarbiau, kad Ukrainos pilietis išdrįso išsakyt nuomonę, kuri priešinga daugumos nuomonei.

„Jie kovoja savo ypatingame fronte – ne tame, kur sprendžiamas Europos, šiuolaikinės civilizacijos ir, tikėtina, visos žmonijos likimas, o tame, kur valstybės kūrimą keičia kultūrų karas, kur savo istorijos pažinimą keičia mitų kūrimas, kur skelbiama priešo propaganda“, – teigė S.Loznica.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Sergejus Loznica
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Sergejus Loznica

Pasak kino kūrėjo, trijų karo mėnesių įvykiai ir agresija, kurią patyrė ne tik atskiros kultūros institucijos, bet ir patys kūrėjai, reikalauja apmąstyti, kas vyksta ir kam to reikia?

Štai kodėl S.Loznicos teigimu, „reikalavimas uždrausti kultūrą yra tolygus reikalavimui uždrausti kalbą“. Be to, tai – tiek pat amoralus, kiek ir beprotiškas reikalavimas.

„Kultūra – tai įvairios žmogaus veiklos apraiškos, tai mūsų gyvenimo ritualai ir praktika, tai žmogaus savęs pažinimo bei saviraiškos formos ir būdai, tai mūsų atmintis ir jos išsaugojimo bei atgaminimo praktika. Ir galiausiai kultūra – tai ugdymas ir vystymasis“, – savo padėkos kalboje teigė S.Loznica.

Reikalavimas uždrausti kultūrą yra tolygus reikalavimui uždrausti kalbą. Be to, tai – tiek pat amoralus, kiek ir beprotiškas reikalavimas.

Štai kodėl, režisieriaus teigimu, jam nepriimtinas yra kultūros draudimas, nes „kaip galime reaguoti į V.Putino režimo įvykdytus barbariškus nusikaltimus, kuriuos įvykdė Rusijos vandalai Ukrainoje, reikalaujant sunaikinti ar panaikinti tai, kas visada priešinosi barbariškumui? Tame nėra nei jokios logikos, nei prasmės“ – teigė režisierius.

Kalbėdamas Kanų festivalio publikai, S.Loznica prisiminė savo pažintį su teatrologe Irena Veisaite, pabėgusia iš Kauno geto ir tapusia ne tik vokiečių literatūros specialiste, tačiau ir George'o Soroso bendražyge ir žymia Lietuvos visuomenės veikėja.

Manęs dažnai klausia – ką menininkas turėtų daryti karo metu? Mano atsakymas paprastas – išlaikyti sveiką protą ir saugoti kultūrą.

„Irena prisiminė, kad kartu su draugais paaugliais gete organizavo pogrindinį vokiečių poezijos būrelį. Vakarais jie slapta susirinkdavo ir vienas kitam skaitydavo Gėtę, Hainę ir Šilerį. „Bet kaip tai gali būti? Ar kiekvieną dieną aplink jus skambėjo vokiečių katorgininkų kalbos?“ – sušuko šį pasakojimą išgirdęs S.Loznica. O I.Veisaitė nustebusi jam atsakė: „Taip, bet kaip tai susiję su Gėte?“

„Tik nedaugelis turi dvasinės išminties dovaną, tik nedaugelis gali pasiekti tokį žmogiškumą. Be to, tik tikri didvyriai gali būti kilnūs. Tačiau kiekvienas iš kultūros žmonių privalo stengtis pasipriešinti visoms barbarizmo apraiškoms. Manęs dažnai klausia – ką menininkas turėtų daryti karo metu? Mano atsakymas paprastas – išlaikyti sveiką protą ir saugoti kultūrą“, – kalbėjo režisierius.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą