Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 7d. 12:00

Kinas namuose: nuo išsikvėpusio Borato iki kičinės „Rebekos“

Kadrai iš filmų 15min recenzija
„Scanpix“ nuotr. / Kadrai iš filmų

Pandemija pratina prie namų kino net tuos, kurie dvasingai kartojo, kad filmus per televizorių ar kompiuterį žiūri tik iš bėdos, o kino teatruose sėdasi tik į pirmas eiles, nes juk sinefilai. Tačiau bėda atėjo ir, panašu, dar kurį laiką užsibus. Gyvenimas keliasi į virtualybę, o su juo – ir filmai. Šiame tekste apžvelgiu keturis, kurie internetinėse kino platformose pasirodė spalio mėnesį.

Borat: Subsequent Movie, rež. Jason Woliner / Prime Video

Jagshemash! Šįkart šaunusis Kazachstano žurnalistas Boratas Sagdijevas į Ameriką leidžiasi ne patirties graibstyti, bet įteikti Donaldui Trumpui nuo savo šalies prezidento ypatingą dovaną – kultūros ministro pareigas einančią beždžionę, kuri dar yra ir garsi TV bei porno žvaigždė. Tačiau planas susitikti su Trumpu nepavyksta ir, gelbėdamasis nuo tėvynėje laukiančios egzekucijos, Boratas sugalvoja kitą būdą pamaloninti JAV valdžią – parduoti savo vienintelę dukrą JAV viceprezidentui Mike‘ui Pence‘ui.

Kad ir kaip vertinčiau Coheno humorą, šįkart jis lyg atšalęs kotletas.

Naujojoje mockumentary britų komikas Sacha Baronas Cohenas šaiposi iš to, kas, sakytume, dabar labai aktualu. Pirmiausiai, kaipgi kitaip, iš Trumpo elektorato pietinėse valstijose ir neapykantą demokratams (konkrečiai Hillary Clinton) liejančių respublikonų, tada iš patriachalinės visuomenės ir jos požiūrio į moteris, iš dalyje valstijų galiojančio abortų draudimo, iš plastinės chirurgijos verslo ir, žinoma, koronaviruso.

Komikas jaučia dabarties pulsą, kaip, beje, jį jaučia ir šimtai interneto vartotojų, kasdien į socialinius tinklus paleidžiančių aibės memų Trumpo ar viruso tema. Todėl kad ir kaip vertinčiau Coheno humorą, šįkart jis lyg atšalęs kotletas. Tokia vakardiena. Jau nekalbant apie tai, kad dalį panašių situacijų buvo galima pamatyti komiko TV seriale „Kas yra Amerika?“ („Who is America?“, 2018).

Prisiminkime. Pirmajame filme Boratas keliavo po prezidento George’o W.Busho valdomą Ameriką. Joje, kaip ir šiandien, netrūko absurdo, bet politinės realybės kontūrus dar buvo galima užčiuopti ir atskirti, kas yra tiesa, o kas melas, kas tikra, o kas ne. Nuo to laiko gyvenama tikrovė kardinaliai pasikeitė ir štai, į vienos galingiausių valstybių postą atsisėdo klounas. Na, toks Boratas, tik kitokio sukirpimo. Todėl mizoginą, antisemitą ir homofobą vadinančio komiko nepatogūs tiesos momentai kaip priešnuodis prieš šalį apėmusį politinį cirką šioje fake news epochoje, gaila, bet atrodo praradę veiksmingumą.

Kad ir kiek Cohenas šaipytųsi iš respublikonų bei jų rinkėjų, viskas atrodo jau kažkur matyta. Ir šiuo atveju neturiu galvoje minėto komiko TV serialo. Visus ketverius metus, regis, panašiomis priemonėmis iš garbingų piliečių, mokslo bei apskritai sveiko proto, tačiau labiausiai patys iš savęs (tiesa, to nesuvokdami), šaipėsi pats JAV „karalius“ ir jo svita. Kitaip sakant, už juokdarį buvo nudirbtas visas darbas.

VIDEO: BORAT 2 Official Trailer (2020) Sacha Baron Cohen, Comedy Movie HD

On the Rocks, rež. Sofia Coppola / Apple TV+

Tokius filmus aš vadinu niujorkietiškomis dramomis. Jų ingredientai nesikeičia: reikės vidurinės klasės intelektualų (rašytojų, dailininkų, akademikų), būtinai erdvaus lofto tipo buto su dideliais langais į kokį Bruklino rajoną, pridėkime vakarienės scenas su protingais draugais ir jų ilgus pokalbius apie meną bei gyvenimą, nepamirškime epizodų iš klasikinės muzikos koncerto arba šiuolaikinio meno parodos atidarymo su balto vyno taurėmis rankose, tada dar trupučio vyno namuose ir pabaigai – rytinio bėgte per Centrinį parką arba skvošo su kolega (-e).

Tiesa, būtinai reikės konflikto. Jis tokiose dramose būna kelių tipų: staiga į herojų gyvenimą įsiveržia disfunkciniai namiškiai (dažniausiai brolis arba sesuo), pagrindinį herojų išduoda sutuoktinis arba jis tiesiog nesėkmingai ieško meilės. Nes namus, karjerą ir pinigų turi, o su meile juk visada sunkiau.

Štai ir naujojo Sofios Coppolos filmo herojė yra rašytoja ir jauna mama Laura (Rashida Jones), kurį įtaria savo vyrą („Pačių baisiausių filmų“ Marlonas Wayansas) neištikimybe, o jai į pagalbą demaskuojant sutuoktinį ateina tėvas (Billas Murray‘us). Viską, kas vyksta toliau, galima pavadinti amerikietiškąja, bet žymiai nuobodesne „Tonio Erdmano“ versija. Labiau nei išsiaiškinti tiesą apie žentą, tėvas norės, kad dukra vėl pamiltų gyvenimą ir tiesiog atsipalaiduotų. Tiesa, priemonės, kuriomis tą darys, trenkia praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį siekiančiomis tiesomis, kad „visi vyrai galvoja tik apie tai“, „monogamija neegzistuoja“, o „moterys sukurtos vyrams žavėti“.

Žinant, kad tai nėra pirmasis režisierės filmas apie dukros ir tėvo santykius, ši mintis neatrodo jau tokia neįtikima.

Laurai nepriimtinas toks tėvo požiūris į moteris, santuoką bei vedybinę ištikimybę, todėl ji liepia ir savo mažametėms dukroms neklausyti senelio kalbų apie tai, kaip būti gražiomis ir patikti berniukams. Nepiktai, bet režisierė pašiepia visus į jaunesnes moteris besidairančius ir jas objektyvizuojančius lovelasus su kabrioletais, kokį B.Murray‘us ir vaidina. Todėl jei reikėtų pasakyti, apie ką ši istorija, galima būtų teigti, kad apie dviejų – senojo ir naujojo – pasaulių susidūrimą, kurio idėja, panašu, gimė ne be #MeToo skandalo „pagalbos“.

Ir visgi, kad ir kokios teisingos būtų režisierės mintys, nuo to ši komiška drama netampa geresnė. Coppolai režisuoja pernelyg tvarkingai, be kibirkšties, lyg bijodama per stipriai pasisakyti. Todėl galiausiai imi galvoti, kodėl jai apskritai reikėjo šio filmo? Ar vien tam, kad parodytų savo modernų požiūrį į santykius tarp moterų ir vyrų? Ar, leiskite šventvagiškai paspėlioti, kad galbūt kino priemonėmis užmegztų dialogą ar suvestų sąskaitas su savo pačios tėvu, garsiu režisieriumi Francisu Fordu Coppola ir jo pažiūromis?

Žinant, kad tai nėra pirmasis režisierės filmas apie dukros ir tėvo santykius, ši mintis neatrodo jau tokia neįtikima. Žinoma, žiūrovai niekada nesužinos kūrėjų intencijų. Aišku tik viena – kartais nebūtina kurti kino, kad namiškiams išsakytum viską, kas ant širdies. Kartais užtenka Kalėdų vakarienės.

VIDEO: On The Rocks | Official Trailer HD | A24 & Apple TV+

The Trial of the Chicago 7, rež. Aaron Sorkin / Netflix

Amerikiečių gebėjimas kino ekranuose apdainuoti savo šalies istoriją kaskart stebina ir vertas jei ne pagarbos, tai bent bandymo iš to pasimokyti (lietuvių kūrėjams – ypač). Ar tai būtų Antrasis pasaulinis karas, ar Perl Harboras ar Vietnamas – režisieriai iškapstys kokį nors primirštą epizodą ar negirdėtus herojus ir sukurs apie tai jei ne „Oskarams“ vertą odę, tai tiesiog gerą filmą, kuriam nebus gaila dviejų valandų.

Toks yra ir naujasis Aarono Sorkino, geriau Holivude žinomo kaip scenaristas („Geri vyrukai“, „Amerikos prezidentas“, „Socialinis tinklalapis“, „Steve Jobs“ ir kt.), antrasis režisūrinis darbas (po „Pokerio princesės“). Tai – vadinamoji „teismo drama“, o teismas kaip moralės ir teisingumo bastionas arba, priešingai, kaip supuvusios amerikietiškos sistemos metafora, Sorkino parašytuose kino pasakojimuose iškyla ne pirmą kartą.

Priešistorė tokia: 1968-ųjų vasaros pabaigoje Čikagoje, Demokratų partijos suvažiavimo metu, taikūs protestai prieš Vietnamo karą virto kruvinu demonstrantų susirėmimu su policija, po kurio aštuoni vaikinai apkaltinami pradėję riaušes. Jie – šio filmo herojai.

Tiek ir pakanka žinoti, norint sekti, kaip teisme klostosi jaunuolių likimai. O klostosi lyg amerikietiškuose kalneliuose, kuriuos režisūrinė Sorkino ranka valdo meistriškai. Labiau už kaltinamųjų biografijas, jam įdomiau teismo proceso eiga, per kurią atsiskleidžia ir to laikotarpio nuotaikas, ir priešiškas jėgas, ir sistemos ydas, ir visą spalvingą visuomenės portretą: nuo sūnus į karą išlydėjusių tėvų, pavyzdingų moksliukų, plevėsų hipių iki „Juodųjų panterų“. Visi tame pačiame teisiamųjų suole.

Kodėl Sorkiną patraukė ši istorija, nesunku atsakyti. D.Trumpo valdoma Amerika, maršai už moterų teises, masiniai protestai prieš ginklų politiką, black live matters – paralelių tarp dabarties ir XX a. 7-ojo dešimtmečio apstu. Todėl ir formuluojamos žinutės yra akivaizdžios: nesitaikstyti su neteisybe, kovoti už savo teises, siekti teisingumo net tada, kai atrodo, jog visas pasaulis prieš tave. Krizės ir neramumų purtomoms valstijoms tai turėtų skambėti kaip priminimas, pažadas ir kvietimas vienu metu.

Ir visgi – kaip dabar mėgstama sakyti, tai „gerai sukaltas“, bet lengvai pamirštamas filmas, kurio įkvepiantis tonas išgaruoja ties paskutine didingos finalinės muzikos nata.

VIDEO: The Trial of the Chicago 7 | Official Trailer | Netflix Film

Rebecca, rež. Ben Wheatley / Netflix

Britų rašytojos Daphne‘s du Maurier gotikinis romanas „Rebeka“ (pirmąkart išleistas 1938-aisiais) sulaukė ne vienos ekranizacijos, iš kurių garsiausia, žinoma, yra 1940-aisiais pasirodžiusi Alfredo Hitchcocko versija. Tiesa, istorijoje apie jauną ir nepatyrusią merginą, kuri išteka už turtingo našlio ir įsikelia į jo ištaigingus namus Anglijoje, kur ją ima persekioti buvusios vyro žmonos – Rebekos – praeities šešėlis, Hitchcockas atsisakė dalies romano siužetinių linijų ir dėmesį sutelkė į savo tapatybę beprarandančią pagrindinę heroję ir iš to kylantį siaubą. Tai buvo išties psichologizuotas froidiškas pasakojimas su gotikinio trilerio elementais, puiki kino meno ir aukštos kokybės pramogos dermė, kokią savo filmuose sugebėdavo sukurti tik genialusis saspenso meistras.

Kyla įspūdis, lyg režisierius visus pinigus, kuriuos gavo iš filmą prodiusavusio „Netflix“, išleido retro rekvizitui.

Naujoje ekranizacijoje britų režisierius Benas Wheatley nemezga jokio dialogo su Hitchcocku ir, tiesą sakant, kodėl turėtų? Akivaizdu, jis labiau ištikimas knygai ir siekia istoriją pateikti kuo aiškiau, kad žiūrovas, šiukštu, neliktų ko nors nesupratęs.

Jo „Rebeka“ – tai pirmiausiai reginys ir tik paskui drama, trileris ar siaubas, nors pastarųjų mažiausiai. Žiūrint kyla įspūdis, lyg režisierius visus pinigus, kuriuos gavo iš filmą prodiusavusio „Netflix“, išleido retro rekvizitui, vietoj to, kad pasisamdytų talentingą scenaristą, galėjusį istoriją sudėlioti su bent kiek daugiau intrigos.

Režisierius nei gilinasi į veikėjų poelgių priežastis, nei jam įdomu kurti psichologinius charakterius, kokių ši istorija tiesiog reikalaute reikalauja. Jis nenori mums nieko pasakyti nei apie žmogaus vidų, nei apie pasaulį apskritai. Jis tiesiog rodo, o draminis krūvis, matyt, turėtų priaugti kaip kokia driežo uodega. Bet nepriauga. Ko neišvaidina aktoriai, nes niekas iš jų to nereikalavo, neperteikia net specialieji efektai, kurie lyg ir turėjo būti simboliški. Pavyzdžiui, aplink herojės kojas besivijantys vijokliai: suprask, mįslinga Rebekos praeitis kausto pagrindinę heroję, neleidžia išsivaduoti.

VIDEO: Rebecca | Official Trailer | Netflix

„Rebekoje“ slystama akiai maloniu daiktų bei jausmų paviršiumi, vietomis nučiuožiant net iki kičo. Todėl žiūrėti šią dramą – tai lyg dvi valandas kramtyti cukrinę torto rožę. Sakysite – o kas čia blogo? Juk tai tik lengva istorija akims paganyti po gražius žmones, gero kirpimo kostiumus ir stilingas sukneles, tiesiog atsipalaiduoti. Atsakau – tam yra „Fashion TV“ per kabelinę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai