Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 kovo 28d. 16:29

„Kino pavasario“ dienoraštis: apie P.Larraíno „Nerudą“ ir hibridinio kino žaidimus

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“
Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“

Dvi savaites truksiančiame „Kino pavasaryje“ šiemet pristatoma 130 ilgametražių juostų – filmų daug, o laiko mažai, tad „Kino pavasario“ dienoraštyje aptariame jau matytus festivalio filmus ir padedame planuotis savuosius festivalio maršrutus.

NERUDA

Režisierius Pablo Larraínas ir scenarijaus autorius Guillermo Calderónas nekuria tradicinio biografinio filmo – „Nerudoje“, supažindinančioje su Nobelio literatūros premijos laureatu, Čilės poetu ir komunistų lyderiu Pablu Neruda, biografinio filmo detalės pinamos su film noir ir magiškuoju realizmu, o individo ir sistemos konfliktas prilyginamas antraplanio herojaus kovai dėl protagonisto rolės. Toks naujas vėjo gūsis biografinio filmo žanre neabejotinai susišaukia ir su dar visai neseniai kino teatrų ekranuose rodyta P.Larraíno biografine drama „Džeki“.

„Neruda“ kaip poema, „Neruda“ kaip simfonija – taip duoklę literatūros genijui atiduoda P.Larraínas, tikintis, jog niekas nesupurto sistemos taip stipriai, kaip kūryba. Didinga. Gražu. Gražu, nes P.Larraino filmai visad stilistiškai apgalvoti ir vizualiai sustyguoti. Netikėta, nes rodydamas nebylią pogrindyje besislapstančio Nerudos ir jo ieškančio policijos inspektoriaus kovą, režisierius pats trina ribas tarp realybės ir fikcijos, savotiškai perkeldamas filmo siužetą į literatūros plotmę.

Tačiau kartais išsiveržus iš žanrinių rėmų, atsimuši į savo paties dramaturgijos sienas – „Neruda“ yra perdėm literatūriška ir todėl, tenka pripažinti, sunkiasvorė. Ypač aiškiai tai justi filmo pabaigoje, kur dramatiškas finalas yra iškalbėtas, o ne išjaustas. Tolimas gaivališkai Nerudos poezijai. Tolimas ir salėje sėdinčiam žiūrovui.

VIDEO: Neruda (Neruda) I Kino pavasaris 2017

HIUSTONAI, MES TURIME PROBLEMĄ!

Žigos Virco filmas „Hiustonai, mes turime problemą!“ pasakoja apie Jugoslavijos kosmoso programą, slaptą sandorį su JAV prezidentu J.F.Kennedy ir Šaltojo karo reveransus. Tai istorija apie tai, kaip kuriamos istorijos. Apie tai, kaip manipuliuojama masėmis, kurios sąmokslo teorijas kramsnoja pusryčiams.

Programoje „Aš esu hibridas“ rodomas mockumentary žaidžia žiūrovu, o tai, kiek šis žaidimas bus smagus, priklauso tik nuo jo paties – ar pavyks patikėti, atsiriboti nuo vidinio skepsio, pasidžiaugti visomis dokumentinių filmų klišėmis, kurias išjuokia „Hiustonai, mes turime problemą“?

Vis tik atitolti nuo kūrinio formos sunku. Juste justi, jog tai – sukonstruotas filmas, kurio posūkiai nuspėjami, o išvados apie šiuolaikinę visuomenę ir medijas šiandieniniame post-truth amžiuje yra mažų mažiausiai girdėtos, ką jau ir kalbėti apie filosofo Slavojaus Žižeko pažadą apie antrą (jei ne trečią) dugną, kurį galime išskaityti filmą reziumuojančioje frazėje „net jei to ir nebuvo, tai vis tiek yra tiesa“. Pastaroji ironiškai aidi galvoje, kai atsimuši į akivaizdžią, išbaksnotą filmo ištarmę – to atrodo maža net ir vienam juokeliui, nesvarbu, jog ištęstam iki 88 minučių.

VIDEO: Houston, We Have A Problem! (Yugoslavian space program) - Official trailer

VISOS NEMIEGOTOS NAKTYS

Jei į Michało Marczako filmo „Visos nemiegotos naktys“ seansą ateitų apie jį nieko nežinantis žiūrovas, tai, ką mato ekrane, jis veikiausiai priimtų kaip tradicinį vaidybinį filmą. Tačiau „Visos nemiegotos naktys“ yra pusiau fikcija, pusiau dokumentika. Sava, sukonstruota realybė. Tik, kaip sako režisierius, koks gi skirtumas, kokią etiketę užkabinsi – svarbu tik tai, kad filmas veikia. Ir su tuo nepasiginčysi.

Varšuva ir du draugai, rūkantys vieną cigaretę po kitos. Jie trainiojasi po miestą, gyvena šia diena ir nepaliaujamai ieško – vakarėlio, meilės ar savęs.

Iš tiesų, tiek ir to siužeto. Tačiau nereiktų susidaryti klaidingo įspūdžio, jog „Visos nemiegotos naktys“ yra eilinis hipsteriškas kūrinėlis apie būtas ir nebūtas problemas: filmas pulsuoja nesumeluota energija, o dar svarbiau – sunkiai nusakoma hedonistiška beprasmybe, suniveliuojančią dar vieną tūsą su dar viena egzistencine krize. Vakarėlis keičia vakarėlį ir apduję pseudofilosofiniai pokalbiai pinasi tarpusavy – M.Marczakas meta mus į naują lokaciją, naują dramą, naują naktį. Ritmas įtraukia ir visai pamiršti, kad praeitą naktį aplankė abejonės, kad gal nepatikėjai ar pabodo. Nes dabar kita naktis ir ta pati istorija. Keliaujame toliau.

VIDEO: Visos nemiegotos naktys (All These Sleepless Nights) I Kino pavasaris 2017

GIRIŲ KARALAITIS

Niekas taip nedžiugina, kaip profesionalo darbas, kine sukramtytas iki banaliausių frazių: kai plastinės chirurgijos konferencijoje pranešėjas sako, jog veidai mus identifikuoja (netikėta!), o klausytojai jam pagarbiai linksi (ačiū Pedro Almodovarui, kad savo filme „Oda, kurioje gyvenu“ tų vargšų mokslininkų bent konspektuoti neprivertė), arba kai pripažintas fizikas ima svaičioti apie akvariumą, jame esančias žuvytes ir mus nuo jų skiriančią pertvarą. Taip, atspėjote teisingai – tai visiškai tiesioginė so close, yet so far ištarmė, kurią mums siūlo Kubos Chekaj filmas „Girių karalaitis“.

Bet tai – ne vienintelė filmo bėda. Apie išskirtinio talento keturiolikmetį, jo vystomą paralelinių pasaulių teoriją ir komplikuotus santykius su motina (ir dar kai kuo) pasakojantis „Girių karalaitis“ remiasi Goethe’s eilėraščio struktūra – akivaizdu, jog temų, problemų ir formų daug, tačiau filme jos veikia kone chaoso režimu, vargiai besusijungdamos į teminę ar stilistinę vienovę.

Į akis krenta protagonisto ir aplinkinių santykiai – motina švelni prižiūrimam kūdikiui, tačiau pabrėžtinai šalta savo sūnui; tokie pat ryškūs kontrastai matyti ir žvelgiant į mūsų herojų savo bendraamžių apsuptyje. Todėl ir pasaulį mes matome sutrikusio, savyje užsidariusio herojaus akimis – hiperrealumas čia pinasi su pop estetika ir siurrealiais elementais.

Filmas nufilmuotas pabrėžtinai stilingai, bet tai, deja, tik dar labiau padidina distanciją tarp žiūrovo ir „Girių karalaičio“, kuris, rodos, galėjo tapti pagavia istorija apie brandą bei sudėtingą kelionę į suaugusiųjų pasaulį. Bet kartais taip jau būna – so close and yet so far.

VIDEO: Filmo „Girių karalaitis“ anonsas

ŠUNYS

Romanas atvyksta į kaimą, norėdamas parduoti senelio paveldėtą namą, tačiau netrukus paaiškėja, jog viskas ne taip paprasta – čia, dievo ir valdžios pamirštame krašte, galioja nerašyti įstatymai ir egzistuoja savos galios struktūros, Romano senelio sklype turinčios savų planų.

Rumunų režisierius B.Mirica kiek atitolsta nuo rumunų Naujosios bangos (vis tik kuria žanrinį filmą), tačiau ir čia galima rasti jos apraiškų – štai nusikaltimą tiriantis policijos viršininkas susiduria su moraline dilema ir bando priimti teisingą sprendimą, o lėtas filmo tempas ir statiški kadrai neabejotinai primena didžiuosius šiuolaikinius rumunų kino režisierius.

Vis dėlto, debiutiniam B.Miricos filmui „Šunys“ trūksta aštrumo. Tai atmosferiškas trileris, kuris pabosta, trileris, kuris nejaudina. Ir visai nebesvarbu, nei kas, nei kodėl, nei kada įvykdė nusikaltimą.

Galiausiai, atėjus finalui, belieka tik tuštuma.

VIDEO: Filmo „Šunys“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Daugiau skonio

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas