Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 24d. 12:53

„Kino pavasario“ dienoraštis: žmogiškumo grimasos

Kadras iš filmo „Andželo istorija“ 15min recenzija
Kino pavasario nuotr. / Kadras iš filmo „Andželo istorija“

Šią savaitę prasidėjęs „Kino pavasaris“ žiūrovams siūlo kaip reta turtingą ir įspūdingą programą. Ieškant savųjų favoritų, 15min dalinasi pirmaisiais festivalio įspūdžiais – apie „Andželo istoriją“, „Vasarą“, „Kiekvieną akimirką“ ir „Degantį“.

Andželo istorija / Angelo

XVIII a. Europietė grafienė iš eile sustatytų afrikiečių vergų išsirenka tą, kurį pramins Andželo – „pirmuoju Dievo pasiuntiniu“, kaip vėliau pati jam kartos, auklėdama pagal europietiškus papročius. Netrukus Andželo puikiai kalbės keliomis kalbomis, demonstruos muzikinius ir aktorinius talentus, perims aristokratijos pomėgius bei manieras. Ir visa tai pastatys ant kortos, kai patikės, jog yra žmogus tarp žmonių, o ne dar vienas ekstravagantiškas pirkinys baltųjų pasaulyje.

Pagal tikrą (nors ir legendomis apipintą) istoriją sukurtas Markuso Schleinzerio filmas rafinuotus rokokinius interjerus ir sunkias atlasines suknias įspraudžia į minimalistinį, mažakalbį trijų dalių filmą.

Ši skirtis tarp vizualinio perviršio ir tvirtai suveržtos struktūros gražiai susišaukia su paties Andželo gyvenimu. Iš pirmo žvilgsnio, jis – ne tik aukštuomenės žaidimo taisykles perpratęs, bet ir tos pačios aukštuomenės vertinamas vyras. Tačiau Andželo yra atskirtas nuo savo šaknų ir netekęs savo tapatybės, ką ir pats pripažins medžioklės metu paklaustas, ar norėtų sugrįžti į Afriką. Afrikoje jis jau svetimas, tačiau svetimas, pasirodo, yra ir čia, Europoje, kur aplinkinių dėmesį visų pirma masina dėl savo kitoniškumo, tokio ryškaus patupdžius jį į europietišką narvelį.

Lakoniškas M.Schleinzerio filmas palieka gilų įspūdį. Praėjus keletui dienų po peržiūros, iš galvos nedyla finalinė scena muziejuje. Norėtųsi sakyti, jog ji tampa paveikia kolonializmo metafora. Tik ji, deja, yra ne metafora, o tikrų tikriausia kolonializmo grimasa.

VIDEO: Filmo „Andželo istorija“ anonsas

Vasara / Summer

Festivalį atvėrusi Kirilo Serebrenikovo „Vasara“, kaip ir didžioji dalis į netolimą praeitį nukeliančių filmų, į diskusijų sūkurį pirmiausia pateko dėl autentiškumo klausimo – amžininkai ir buvę Viktoro Cojaus bendražygiai griežtai supeikė filmą kaip neatitinkantį 8 deš. Leningrado dvasios ir, juo labiau, tikrųjų herojų asmenybių.

Borisas Grebenščikovas, pavyzdžiui, teigė, jog filmas esą suprastina personažus iki Maskvos hipsterių lygio – ir net man, V.Cojų žinančiai tik iš paauglystėje klausytų „Youtube“ įrašų, o Maksvos hipsterių akyse nemačiusiai, toks palyginimas atrodo iškalbingas.

Kita vertus, svarbu iškelti klausimą, kiek toji kova už autentiką apskritai prasminga, kai filme nuolat atsiranda į žiūrovus tiesiogiai besikreipiantis personažas, kuris skeptiškai tarsteli, jog aktorius Teo Yoo į V.Cojų visai nepanašus, ar informuoja – žodžiu arba raštu – jog ką tik matyta scena tikrame gyvenime niekada neįvyko? Dar daugiau, K.Serebrenikovas, scenas, kuriose perdainuojama Vakarų roko klasika, paverčia kone miuziklo epizodais su animacijos intarpais. Ir nors, mano galva, tokie Michelio Gondry stiliaus inkliuzai nėra stipriausia filmo dalis, jie tampa dar vienu įrodymu, jog režisierius atsiriboja nuo bet kokių pretenzijų į „tiesos“ ar „autentikos“ paieškas.

Iš tiesų, atrodo, jog K.Serebrenikovui kur kas įdomesnis buvo ne pats V.Cojus ar jo gyventas laikmetis (nors autoriaus žvilgsnis, be jokios abejonės, krypsta ir čia), bet meilės trikampis, užgimęs tarp V.Cojaus, grupės „Zoopark“ lyderio Maiko Naumenko ir jo žmonos Natalijos.

Tik pats meilės trikampis nėra niekuo išskirtinis – net, sakyčiau, gerokai per atsargus ir per prėskas, kad visą filmo fokusą vertėtų kreipti į jį. Aistrų, kad ir neautentiškų, čia mažoka, norint jomis sudurstyti daugiau nei dviejų valandų ir gerokai daugiau nei dviejų temų filmą – net jei ir sutiksime, jog šioje glaustoje, taip ir neišsiskleidusioje meilės istorijoje gerai įsiklausius gal ir galima išgirsti tolimą aidą laiko, kuriame gyventa, kurta ir mylėta, kaip tyčia, per trumpai.

VIDEO: Filmo anonsas:

Kiekviena akimirka / Each and Every Moment

Kad ir kokią temą bepasirinktų prancūzų dokumentalistas Nicolas Philibertas – ar tai būtų mažo kaimelio mokyklos gyvenimas, ar zoologijos sode apsilankiusių žmonių komentarai apie senjorę orangutangę, ar Prancūzijos nacionalinio radijo kasdienybė – jis visada kalba apie tą patį. Apie žmogiškumą.

Šįkart apie jį N.Philibertas prabyla iš labai arti žvelgdamas į slaugos studentų kasdienybę. Pasakojimas skyla į tris dalis – kiekvienoje jų emocinis krūvis vis auga. Iš pradžių studentai paskaitose ir seminaruose mokosi, kaip atlikti įvairiausias procedūras, bendrauti su pacientais ir komandos nariais, brėžti profesines ribas, vėliau išbando savo jėgas atlikdami praktiką gydymo įstaigose. Paskutiniojoje dalyje jie savo vadovams pasakoja praktikos įspūdžius. Ką reiškia pirmą kartą išvysti mirštantį žmogų? Kodėl pasibaigus praktikai jautiesi išduodantis pacientus? Kurie ligoninės darbuotojų ištarti žodžiai taip sminga į širdį, jog priverčia suabejoti savimi?

N.Philibertas, niekada nesikišdamas į veiksmą ir nenaudodamas užkadrinio balso, turi retą talentą į kasdieniškiausius gyvenimo epizodus pažvelgti taip paprastai ir jautriai, jog kaskart, išėjus iš jo filmo seanso, jautiesi įsikvėpęs gerumu. Nes net jei šiandien nepasisekė, visad svarbu sau priminti, kodėl iš pat pradžių to ėmeisi – juk dažniausiai, kaip ir vienas „Kiekvienos akimirkos“ herojų, tiesiog norėjai sugrįžus namo jausti, kad tavo diena nenuėjo veltui, nes šiandien kažkam padarei kažką gero.

VIDEO: Filmo „Kiekviena akimirka“ anonsas

Degantis / Burning

Lee Chang-dongo „Degantis“ yra vienas tų filmų, į kuriuos geriausia eiti nieko apie juos nežinant. Tai filmas-mįslė, įmetantis žiūrovą į keistą siužetinį ir žanrinį rezginį, iš kurio painiotis įdomiausia pačiam. Bet pamatyti jį būtina. Dėl kelių priežasčių.

Pirma. Dėl įpūdingos šokio scenos, apie kurią buvau tiek daug girdėjusi, jog buvau tikra, kad lūkesčiai nebus pateisinti. Klydau. Jausminga, vizualiai pritrenkianti, panardinanti į emocijų bangą ir staiga išmetanti iš jos. Visi šie epitetai – apie vos kelių minučių sceną.

Antra. Dėl to, kad kiekvieną mūsų pavieniui ir visus drauge apėmusi frustracija, kartkartėmis pratrūkstanti tyru pykčiu, retai kada sulaukia ne didaktiško žvilgsnio, o kantrybės bei atidos, kurių su kaupu atseikėja režisierius.

Trečia. Dėl to, kad „Degančio“ dagtis svyla lėtai, dusindama iš įtampos, net kai įtampos šaltinio, regis, išvis nėra. Ir kai jau atrodo, kad daugiau nebeįmanoma, dabar jau turi sprogti, Lee Chang-dongas įrodo, kad įmanoma. Ir dar ne tiek.

VIDEO: Filmo „Degantis“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

20:27
01:03
01:22

Dabar tu gali