Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 25d. 15:28

„Kino pavasario“ vizualinės tapatybės kūrėja Rūta Palionytė: „Ledas sustingęs tik iš pirmo žvilgsnio“

Rūtos Palionytės kurta 2021-ųjų „Kino pavasario“ vizualinė tapatybė Interviu
Linos Albrikienės nuotr. / Rūtos Palionytės kurta 2021-ųjų „Kino pavasario“ vizualinė tapatybė

Šviesa kine kuria stebuklus. „Per vizualinę kalbą dažnai gali atpažinti režisieriaus darbą kine, toje kalboje šviesa daug reiškia, ji kuria ne tik vaizdą, bet ir jausmą“, – sako Danijoje gyvenanti šviesų menininkė, šviesos instaliacijų kūrėja, apšvietimo dizainerė Rūta Palionytė. Individualų šviesos jausmą šiais metais ji sudėjo į tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ vizualinį tapatumą, keliantį klausimą: „Veikti ar / ir būti?“.

– Jūsų šviesos jausmas tarsi sulaukė savo laiko – prieš kelerius metus iš festivalio organizatorių jau buvote gavusi bendradarbiavimo pasiūlymą. Kodėl idėja kūną įgavo tik dabar?

– Pirmą sykį šviesą ir ledą kūrybai pasitelkiau 2017-aisiais. Rytų Islandijoje, nedideliame Seidisfjorduro miestelyje, kasmet vyksta šviesos instaliacijų renginys „List i Ljosi“. Kadangi Islandijoje galima rasti vieną švariausių vandenų pasaulyje, bet sunkiai rasi augmenijos, nusprendėme renginiui atsiskraidinti augalų iš įvairių klimato zonų ir juos užšaldyti dideliuose ledo luituose. Taip instaliacijoje radosi dirbtinės ir natūralios šviesos šaltiniai, ledas ir augmenija. Fjordo pakrantėje ta instaliacija išbuvo porą mėnesių, kol galiausiai ištirpo.

Šviesa, kaip ir garsas, veikia mūsų fiziologinius potyrius, štai todėl jų simuliacijos taikomos terapijoje.

Darbas su ledu man pasirodė ypač įdomus dėl natūralaus proceso – su ledo kristalais susidūrusi šviesa sklaidosi. Šąlantis vanduo, susidarantys oro tuštumos tarpai, šviesa ir augalai, vienas kitą veikiantys, yra vizuali ir įdomi medžiaga, šviesa tik padeda atskleisti procesus, kurie vyksta tarp elementų. Ledas sustingęs yra tik iš pirmo žvilgsnio, jis – itin gyva medžiaga, joje nemažai veiksmo. Šąlančio vandens molekulės jungiasi į kristalus, kristalai formuoja struktūras, o kai ledas pradeda tirpti, vanduo teka, teška, laša ir puikiai gaudo šviesą.

Būtent apie tokią instaliaciją kalbėjome su festivalio „Kino pavasaris“ kūrėjais prieš kelerius metus. Turėjome sulaukti savo laiko, ir jis atėjo dabar, drauge su itin šiam laikmečiui tinkama tema „Veikti ar / ir būti?“.

Linos Albrikienės nuotr./Rūtos Palionytės kurta 2021-ųjų „Kino pavasario“ vizualinė tapatybė
Linos Albrikienės nuotr./Rūtos Palionytės kurta 2021-ųjų „Kino pavasario“ vizualinė tapatybė

– Kada prasidėjo jūsų pažintis su šviesa?

– Prieš šešerius metus per menų magistro studijas Edinburge turėjau galimybę su šviesa pažindintis atlikdama eksperimentus. Ten man atsivėrė ir plačios šviesos, kaip medijos, pritaikymo galimybės. Dar anksčiau mokiausi interjero architektūros, matyt, visos tos skirtingos sritys persipynė tarpusavyje, o pastarųjų metų patirtys išmokė mąstyti vaizdiniais, kuriuose šviesa tampa esminiu elementu.

Tamsa man – žaidimų aikštelė, kurioje su šviesa stengiuosi elgtis atsargiai.

Šviesa formuoja, kaip matome pasaulį, kaip suvokiame erdvę, spalvą, formą. Tą patį paveikslą juk galime matyti visai kitaip, jei pakeisime apšvietimą. Šviesa, kaip ir garsas, veikia mūsų fiziologinius potyrius, štai todėl jų simuliacijos taikomos terapijoje. Man įdomus šios neapčiuopiamos materijos poveikis mūsų vizualiniam suvokimui ir jausenai. Šviesa galima atkreipti dėmesį į mažai pastebimus dalykus, nieko negriaunant, nieko nestatant iš naujo, vizualiai transformuoti erdvę.

– Ypač šiuo metu šviesos mums visiems trūksta, viduje – ypač. Kaip gelbstitės nuo tamsos? O gal tamsa negąsdina, gal joje įžvelgiate grožį?

– Mėgstu tamsą lygiai taip pat kaip ir šviesą, kaipgi jos viena be kitos (šypsosi). Senieji olandų tapytojai meistriškai naudojosi šviesotamsos kontrastais; nespalvota fotografija, kinas ir dar daugybė pavyzdžių, kur šviesa ir tamsa papildo viena kitą. Tamsa man – žaidimų aikštelė, kurioje su šviesa stengiuosi elgtis atsargiai. Gyvenu Danijoje, kur, beje, egzistuoja „tamsos išsaugojimo“ ideologija. Kopenhagos vandens telkinių pakrantės itin silpnai apšviestos, kad jose netrukdoma gyvuotų laukinė gamta, paukščiai. Man patinka, kai apšvietimo technologijos gatvėje leidžia pastebėti žvaigždėtą dangų.

– Ką kūryboje išvis reiškia medžiaga? Prie kokios jums labiausiai patinka liestis?

– Darbe su skirtingais šviesos objektais dažnai naudoju šviesą atspindinčias arba tam tikras optines savybes turinčias medžiagas: veidrodinius paviršius, optinius filtrus, plėveles, stiklą. Tuomet šviesos šaltinis tampa teptuku, o tai, ką matome, ir yra šviesos atspindžio ar lūžių suformuotas vaizdas. Architektūros kontekstuose itin svarbu medžiagiškumas ir spalva. Būtent šios savybės lemia apšvietimo būdus ir tai, kokį šviesos spalvos spektrą renkuosi. Įdomu dirbti su laiką menančiomis tekstūromis, kur šviesa gali fiksuoti užuominas į tam tikrus įvykius.

– Papasakokite, kaip buvo kuriama instaliacija, tapusi festivalio tapatybės pagrindu? Iš kur atkeliavo gėlės, kaip jos buvo šaldomos, ar sunku tai padaryti?

– Kai rinkome augalus, mums buvo svarbu, iš kur jie atkeliavo. Norėjosi, kad per juos atsispindėtų globalūs kontekstai, skirtingo klimato formuojami saviti augalų charakteriai. Ledo struktūrose susitinka Australijos gėlė Banksia, minkštieji Indijoje ir Pietų Amerikoje valgomi Amaranthus caud cycloop, iš Japonijos kilęs Aralia spiderweb ir kiti egzotiniai augalai. Šią kompaniją papildo ir mums pažįstama, dažnai Lietuvos soduose sutinkama paprastoji dumplūnė, samanos, šaknys, medžio žievės atplaišos iš senojo Lietuvos miško.

Augalų bioįvairovė, anatomija ir morfologija, jų prisitaikymas prie to, ką sukūrė žmogus, prie besikeičiančio klimato, vis dar labai nustebina.

Augmenijos šaldymas įdomus, nes procese dalyvauja ir augalus komponuojantis žmogus, ir per šaldymą vykstantys procesai. Rezultatas kaskart kitoks, nes ledas formuojasi netolygiai, atsiranda oro ertmių, deguonies burbuliukų. Šis gyvas procesas, vykstantis tarp augmenijos ir vandens, yra be galo įdomus neplanuotais, netikėtais, vienas kitą veikiančiais dariniais. Skirtingomis dienomis sluoksniais komponuojant ir šaldant augalus buvo svarbu palikti erdvės ir ledui, jo struktūrai, kuria sklis šviesa. Vienas didesnių iššūkių – per dieną ištirpinti jau suformuotą 600 kilogramų ledo struktūrą. Paaiškėjo, kad tai gerokai sudėtingiau ir trunka ilgiau, nei maniau.

VIDEO: KINO PAVASARIS 2021

– Kaip jums atrodo, ką augalai gali pasakyti šios dienos pasauliui?

– Augalai vis atsiranda iš vaikystėje atsiradusio susidomėjimo biologija. Augalų bioįvairovė, anatomija ir morfologija, jų prisitaikymas prie to, ką sukūrė žmogus, prie besikeičiančio klimato, vis dar labai nustebina. Dažnai labiau nei koks naujas skaitmeninis reiškinys. Vis nustembu, kad tie kompleksiški organizmai tiesiog stebuklingai atsiranda iš žemės (šypsosi). Iš tikrųjų jie mums yra gyvas priminimas apie ekosistemą ir jos tarpusavio ryšius. Kartais šviesos technologiją naudoju, kai noriu atsargiai prisiliesti prie gyvosios gamtos, o kartais – kai noriu reinterpretuoti tam tikrą gamtos reiškinį.

– Jūsų kūryboje susilieja ne tik medžiagos, šviesos, objektai ir idėjos, bet ir įvairių sričių menininkai. Ką duoda tokia bendrystė?

– Šviesa įvairiausiomis formomis liejasi į skirtingas sritis, todėl tenka susidurti su įvairiausių sričių kūrėjais: architektais, botanikais, garso menininkais, stiklininkais, gyvojo meno atlikėjais. Tokios bendrystės augina, juk kiekvienoje srityje – savi subtilumai ir poreikiai. Bendruose projektuose visada vyksta daugiasluoksnis apsikeitimas – ir informacija, ir techniniais, ir kūrybiniais sprendimais. Dažnai tokie projektai tampa patys įdomiausi, labiausiai stebinantys.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

26:32
00:48
26:34

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/