Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 24d. 19:00

Kino režisierius Jemas Cohenas: „Jaučiu pagarbą tam, ko negaliu sukontroliuoti“

Jemas Cohenas Interviu
Megan Cump nuotr. / Jemas Cohenas

Iš Afganistano kilęs, Niujorke gyvenantis kino režisierius Jemas Cohenas šiandien yra vienas ryškiausių balsų eksperimentinio kino padangėje. Kurdamas hibridinius filmus, eksperimentuodamas su dokumentinio kino forma, J.Cohenas dažnai renkasi stebėti kasdienius įvykius ir objektus. Kaip sako pats režisierius, tai, iš ko ir susideda mūsų gyvenimas.

Rugpjūtį į Lietuvą atvyksiantis režisierius dalyvaus kino stovykloje „Netobulas kinas“, kur kalbės apie kino ir atsitiktinumo sąryšius. Apie atsitiktinumo reikšmę kūrybos procese, į gyvenimo periferiją nukreiptą žvilgsnį ir dėmesio fragmentaciją J.Cohenas pasakoja interviu 15min.

– Jūsų filmuose neretai jungiamos skirtingos kino formos ir rūšys. Kodėl renkatės tokį kelią?

– Pačioje savo kūrybinio kelio pradžioje supratau, kad man artima labai asmeniško ir individualistinio kino tradicija, kuri nesiremia didelių studijų sukurtais kino gamybos mechanizmais. Šis principas man svarbus ir dėl savo sąryšio su gatvės fotografija – idėja, kad žmogus gali žvelgti į pasaulį per kameros akutę ir sukurti kažką, kas nebūtinai paremta scenarijumi ar iš anksto išreikštu lūkesčiu, man buvo labai svarbi. Ilgainiui supratau, jog šis principas aktualus ne tik dėl istorinio tęstinumo, bet ir dėl galimybės kurti visiškai nepriklausomai.

Esu žmogus, kuris nuolat turi būti kūrybiniame procese, todėl nenorėjau riboti savęs kurdamas tokius filmus, kuriems reikalinga didžiulė komanda, daugybė susitikimų ir ilgai trunkančios finansavimo paieškos. Taip bėga metai ir niekas negali garantuoti, kad tavo filmas bus sukurtas. Pasirinkau kitokį kelią. Vertinu savo nepriklausomybę ir gebėjimą dirbti už sistemos ribų.

Dėl šios priežasties niekada nestačiau sienų ir tarp skirtingų kino rūšių, žanrų ir formų. Aš iš esmės tikiu spontaniškumu kine ir tuo, kad kinas turėtų būti kuriamas tiesiogiai įsitraukiant į mus supantį pasaulį. Manau, kad daug režisierių, ypač per pastaruosius 15 metų, taip pat priėmė šią idėją ir ėmėsi kurti kiną apie tai ir iš to, kas juos supa.

Niekada nestačiau sienų ir tarp skirtingų kino rūšių, žanrų ir formų. Aš iš esmės tikiu spontaniškumu kine ir tuo, kad kinas turėtų būti kuriamas tiesiogiai įsitraukiant į mus supantį pasaulį.

– Paminėjote spontaniškumą. Lietuvoje vyksiančioje kino stovykloje taip pat kalbėsite apie kiną ir atsitiktinumą. Ar atsitiktinumas gali būti laikomas vienu pamatinių jūsų kūrybos principų?

– Atsitiktinumas yra reikšminga mano kūrybos dalis. Jaučiu pagarbą tam, ko negaliu sukontroliuoti. Labai didelė dalis kino yra paremta siekiu maksimalizuoti kontrolę – milžiniškos komandos dirba tam, kad tik gyvenimas nesukliudytų filmo kūrimo proceso. Tačiau aš manau, jog vieni geriausių dalykų, kurie gali nutikti kine, įvyksta tuomet, kai pasaulis visa savo jėga įsiveržia į filmo gamybą. Nes gyvenimas yra beprotiškai įdomus, kur kas įdomesnis nei didžioji dalis scenarijų.

Aš pats noriu sąmoningai išnaudoti atsitiktinumą ir juo kliautis. Tai, žinoma, nėra vienintelė galima kūrybos strategija, bet man svarbu kūrybos procese išlaikyti nuolatinį lankstumą.

– Ar šie faktoriai jus traukia ne tik kaip režisierių, bet ir kaip žiūrovą?

– Taip, labai. Režisieriai, kurie mane labiausiai įkvėpė, dažniausiai kūrė kino industrijos paraštėse, pvz. Jeanas Vigo ar Johnas Cassavetesas. Pastarasis neturėjo nieko bendro su dokumentinio kino tradicija, kūrė didelio mastelio filmus, tačiau jo kino kalba buvo radikaliai atsieta nuo holivudinės mašinos.

Kai pradėjau sau kelti menininko individualumo klausimą, įkvėpimo sėmiausi ir iš muzikos – pankrokas man tapo puikiu įrodymu, kad kūrėjas neprivalo būti sistemos dalimi. Suvokimas, kad gali kurti savarankiškai, o tavo kūryba neprivalo būti nugludinta ir nušlifuota, man buvo labai vertingas.

– Kaip keičiasi proporcija tarp atsitiktinumo ir plano, kai režisuojate naratyvinį vaidybinį filmą ir kai kuriate kino esė?

– Atsitiktinumas niekad nedingsta iš mano kūrybos. Net ir kalbant apie „Muziejaus valandas“ (2012) – žinoma, čia yra scenarijumi pagrįstų dalių ir šis mano darbas apskritai priartėja prie to, kas yra laikoma „normaliu filmu“. Tačiau žiūrovai neretai nežino ar nepastebi, jog vienas personažas yra paremtas scenarijumi, o kitas aktorius neturi jokios iš anksto parašytos eilutės, kad neretai filmavome vietose, kuriose filmuoti neturėjome leidimo, todėl ir šiame filme kruopšti išankstinė konstrukcija nuolat susidurdavo su atsitiktinumo faktoriumi.

VIDEO: Filmo „Muziejaus valandos“ anonsas

Toks darbo metodas leidžia užfiksuoti tai, kas nepatektų į tavo akiratį, jei griežtai laikytumeisi plano, tačiau tai yra rizikinga. Kuriant didesnio biudžeto filmą su didesne komanda ir suspaustu grafiku, to daryti niekada negalėtum.

– Dirbate labai intuityviai. Ar prisiminus ankstesnius savo darbus kartais negalvojote, jog būtumėte norėjęs juos kurti kitaip​?

– Žinoma, buvo daug situacijų, kai būčiau norėjęs turėti pagalbos iš šalies, prieigą prie tų įrankių, kurie tuo metu man atrodė reikalingi, bet stengiuosi šioms mintims neskirti daug laiko, nesigailėti to, kas buvo anksčiau. Juo labiau, kad suprantu, jog gavęs viena, prarasčiau kitą. Todėl visad bandau judėti į priekį ir nuolat būti kūrybiniame procese.

– Savo filmuose gręžiatės į gyvenimo periferiją, kurioje, žvelgiant iš konvencinio kino perspektyvos, nei įvykių, nei jaudulio nėra tiek, kiek įprastai esame pratę matyti kine.

– Dažnai svarstau, kodėl režisieriai taip įnirtingai vengia didžiosios dalies žmonijos gyvenimo aplinkybių ir geografijos. Kai pagalvoji, kaip keista kurti filmus apie dalykus, kurių nepatiriame, vietas, kuriose nebūname, milžiniškas struktūras, su kuriomis daugelis mūsų niekada nesusidurs.

Iš tiesų, niekada nežinai, jog esi periferijoje, kol kas nors tau to nepasako. Tačiau gyvenimas vyksta visur, visuose pakraščiuose ir pakampėse, kurioms kartais neskiriame pakankamai dėmesio. Todėl ir kinas gali gimti stebint tuos paprastus, mums visiems pažįstamus dalykus, iš kurių ir susideda gyvenimas.

Tai buvo ypač ryšku kino vaikystėje – broliams Lumiere'ams tikroji kino magija buvo realybės stebėjimas ir jos perdavimas žiūrovams. Tačiau labai greitai buvo sukurta industrija, kuri mus įtikino, jog to negana, jog reikia iliuzijos, kurią mums turi sukurti kinas. Manau, kad šis žingsnis turėjo ir politinį aspektą, nes kino industrija sėkmingai kreipė žmonių žvilgsnį nuo to, kas vyksta aplink. Kita vertus, ir patys žmonės nori, kad kinas būtų prasiblaškymo įrankis, galimybė nematyti to, kas vyksta visai greta jų.

Niekada nežinai, jog esi periferijoje, kol kas nors tau to nepasako.

– Tad kaltinti reiktų tiek pačią industriją, tiek auditoriją?

– Žinoma. Keista, jog neimame į rankas kvailo, siaubingai parašyto romano ir vėliau neaptarinėjame jo su savo draugais, tačiau jaučiame būtinybę žiūrėti ir aptarinėti kino blockbusterius, net jei ir pripažįstame, jog didžioji dalis jų yra absurdiški.

Gyvename keistu metu. Net tada, kai kritikai sako, jog filmas yra klaikus, tai nebeturi reikšmės filmo generuojamoms pajamoms, nes visų svarbiausia čia yra reklamos mašina. Pats filmas ar jo kritinis vertinimas šiame žaidime turi vis mažiau realios galios.

Nesakau, jog vertingas yra tik aukštasis menas ar nišinis autorinis kinas, tikai ne. Nepaliauju stebėtis „The Beatles“ ir tuo, kokie jie buvo inovatyvūs, tuo pat metu būdami populiarumo viršūnėje. Populiarumo ir inovatyvumo jungtis tikrai yra įmanoma, tačiau šiandien mes vis dažniau prieiname aklavietę ir tampa svarbu palaikyti tai, kas kuriama ne pagal formules ir štampus.

Svarbu ieškoti to, kas tave nustebina, o ne tik atliepia jau turėtą lūkestį. Turėtume įsakmiau to reikalauti. Antraip visa tai paprasčiausiai dings – dings nepriklausomas kinas, nepriklausoma žurnalistika, nepriklausomas mąstymas.

– Tačiau tam, kad išsiugdytum nepriklausomą žvilgsnį, turi rasti pakankamai laiko stebėjimui ir refleksijai, o tai, pasakytų dažnas, yra retai pasitaikanti prabanga šiandieniniame pasaulyje. Kaip šį procesą matote jūs?

– Dėmesio fragmentacija yra, tikriausiai, viena didžiausių šiandienos problemų. Žmonėms atrodo, kad jie daug kam nebeturi laiko, todėl tampa dar svarbiau kurti tokį kiną, kuris pasiūlo erdvę apmąstymui, erdvę, kuri nebūtų užpildoma vis ryškesniais, garsesniais, trivialesniais trukdžiais. Kai žiūrovas sėdi kino salės tamsoje, išjungęs savo telefoną, mėgindamas įsijausti į tai, ką mato ekrane priešais, tu, kaip režisierius, gauni progą sulėtinti jo širdies ritmą, priversti įsižiūrėti ir įsiklausyti. Man atrodo, kad šioje stebėjimo ir įsijautimo patirtyje yra kažkas esmingai žmogiška, tačiau mes labai dažnai nuo to nutolstame, nes mūsų patirtys yra sąmoningai fragmentuojamos ir naudojamos kaip įrankiai kažkieno komercinei sėkmei pasiekti.

Žmonės nori, jog mes į ką nors žiūrėtume tam, kad jie galėtų surinkti duomenis apie tai, kaip mes į tuos dalykus žiūrime. Bet tai labai gluminantis siūlymas, labai keistas sandoris. Mes esame gimę tam, kad atidžiai stebėtume ir klausytume, vaikai tai daro nuo pat mažumės. Todėl atida ir refleksija nėra prabanga ar privilegija – tai yra neatsiejama nuo buvimo gyvu žmogumi, tai, kas neturėtų virsti statistiniais duomenimis ir algoritmais. Todėl kuo komercializacijos ir dėmesio fragmentavimo mašina aktyviau skverbsis į mūsų kultūrą, tuo svarbiau bus palaikyti alternatyvą.

Svarbu ieškoti to, kas tave nustebina, o ne tik atliepia jau turėtą lūkestį. Turėtume įsakmiau to reikalauti.

– Miestas ir jo gyvenimas yra viena pagrindinių jūsų kūrybos temų. Kaip jaučiatės, kai toji komercializacijos mašina paliečia ir jį?

– Tai mane labai gąsdina. 10 deš. pabaigoje pradėjau kurti hibridinį filmą „Chain“ (2004). Jį kūriau visame pasaulyje, tačiau filmavau prekybos centrus, greitkelius ir milžiniškas parduotuves – visa tai sudėjau į viena, kad sukurčiau bendrą kraštovaizdį, kuriame iki pat filmo pabaigos buvo neįmanoma suprasti, kur esi, net jei tai buvo 20 skirtingų pasaulio vietų.

VIDEO: Scena iš filmo „Chain“

Tikiu, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje dar yra vietų, kurios atrodo lietuviškos, tačiau vis mažesnė dalis Niujorko šiandien atrodo kaip Niujorkas. Gentrifikacija ir korporacijos keičia miesto veidą, tampa nepatogu išlaikyti vietas, kurios neatitinka standarto, nes tai gali priversti turistą pasijausti nepatogiai, o tai reiškia, kad jis gali išleisti mažiau pinigų.

Ši tema tęsiama beveik visuose mano filmuose – ir kaip kritika šiuo metu vykstantiems procesams, ir kaip noras atiduoti duoklę toms vietoms, kurios išlaikė savo unikalumą.

– Turite miestą ar vietą, kurio portretą šiuo metu norėtumėte sukurti? Miestą, kuris, jūsų galva, vis dar išlaikė savo unikalumą?

– Iš tiesų, filmuoti galiu praktiškai bet kur, tačiau reikia pripažinti, kad tai praranda savo žavesį, kai kiekvienas miestas pradeda priminti prieš tai lankytas vietas.

Bet yra dar daugybė vietų, kuriose nebuvau. Nebuvau Azijoje, nebuvau, pavyzdžiui, ir Lietuvoje. Esu tikras, kad savo viešnagės Lietuvoje metu tikrai filmuosiu.

Tai, kaip aš įsivaizduoju Lietuvą, iš dalies yra suformuota Jono Meko filmų. J.Mekas, tikriausiai, yra labiau „eksperimentinio kino režisierius“ nei aš, tačiau kai kurios mūsų prieigos panašios. Kai pirmą kartą atvykau į Niujorką ir pamačiau jo filmus, jie mane labai sujaudino, nors pats ir norėjau kurti kitaip. Ir jo filmuose, net jei jie yra ne apie Lietuvą, man atrodo, visada justi savotiškas ilgesys – jungtis su savo šalimi.

Kino stovykla „Netobulas kinas“ vyks rugpjūčio 9–12 d. Salų miestelio dvare (Rokiškio raj.).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas