Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 10d. 14:54

Kino teatras regione. Kino mechanikas Aidas Darginavičius apie senuosius Mažeikių kino teatrus iš kurių vienas – daugiabučio rūsyje

Aidas Darginavičius Interviu
Simo Lin nuotr / Aidas Darginavičius

„Tuo metu eiti į kino teatrą buvo pagrindinė pramoga“, – pasakojimą pradeda Aidas Darginavičius. Mažeikiuose gyvenantis kino mechanikas prisimena, kaip būdamas vaikas vaikščiojo į neįprastą miesto mikrorajono daugiabučio rūsyje įrengtą 130 vietų kino teatrą „Statybos“, kaip pirmajame darbe po seansų rengdavo diskotekas ir kaip ten sutiko savo žmoną. Šiandien filmai Mažeikiuose kartas nuo karto rodomi kultūros centro didžiojoje salėje, o trys senieji kino teatrai nebeveikia. Vietoj jų – prekybos centras ir baldų parduotuvė.

– Kur tuo metu įgijote kino mechaniko specialybę?

– 23-ojoje Kauno technikos mokykloje. Po jos, būdamas vos devyniolikmetis gavau paskyrimą dirbti Buknaičiuose, kaime Latvijos pasienyje. Nenorėjau, bet galiausiai ten pradirbau 15 metų. Iki šiol ten turiu sodybą ir darbovietė mano ten. Tuo metu direktorius pastebėjo, kad mano diplomas su pagyrimu, todėl iš karto tapau vyriausiuoju kino direkcijos inžinieriumi. Man buvo pavaldūs Mažeikių ir visų kaimų bei miestelių kino teatrų inžinieriai.

Ten ne tik kiną rodžiau, bet ir pradėjau organizuoti diskotekas. Kartą po filmo paleidau muziką, išjungiau šviesas, žiūriu – žmonės šoka. Rugpjūtis, moksleiviai grįžę po atostogų, nesiskirsto. Aš sukinėju projektoriaus dangtelį – ekranas virsta rombu, dar kuo nors – jau šviesos efektai. Muzikai leisti naudojau kino stiprintuvą, tad garsas buvo pakankamai didelis. Tuomet surinkau kompaniją draugų, su kuriais diskotekas rengdavom dar mokykloje ir visus tuos metus kiek ten dirbau žmonės ne tik žiūrėjo filmus, bet ir šoko.

– Kas jus tame darbe traukė? Net jei ir nenorėdamas į kaimą, bet ten pradirbot tiek metų.

– Jau mokykloje buvau tas, kuris paleisdavo projektorių ir rodydavo mokomuosius, mokslo populiarinimo filmus. Nors daugelyje klasių tai darydavo patys mokytojai, bet man buvo labai įdomu. Netgi išsilaikiau kažkokius rodymo kursus ir galėjau vieną kartą per savaitę išeiti iš kurios norėjau pamokos, kad praneščiau filmukus iš kitos mokyklos filmotekos. Aišku, dažniausiai išeidavau per kokią matematiką. Iš tiesų ruošiausi stoti į Žemės ūkio akademiją, norėjau būti miškininku, eiguliu, bet šeimoje buvo sunkumų, todėl pasirinkau atsarginę kino mechaniko specialybę. Tikėjausi romantikos, aišku, jos ir buvo darbo pradžioje. Tame pačiame kaime susipažinau su savo žmona. Taip rodydamas kiną sukūriau šeimą.

Tai tikriausiai ir laikė vienoje vietoje. Kadangi profesinę mokyklą baigiau su pagyrimu, mane norėjo išsiųsti į tuometinį Leningradą, būčiau buvęs diplomuotas kino arba garso inžinierius. Ruošiaus padirbti kaime bent metus ir išvažiuoti, bet atsirado žmona, kam tie mokslai tada reikalingi. Juo labiau, jau tada buvau aukštose pareigose, vadovavau 63 žmonėm, net automobilį turėjau.

Simo Lin nuotr/Kino teatras „Draugystė“ Mažeikiuose
Simo Lin nuotr/Kino teatras „Draugystė“ Mažeikiuose

– O prisimenate, kokius filmus rodėte, kiek žmonių susirinkdavo jų žiūrėti?

– Tuo metu eiti į kino teatrą buvo pagrindinė pramoga. Buvo toks reikalavimas, kad, berods, 70 proc. rodomų filmų būtų propagandiniai, o 30 proc. – užsienietiški. Į tuos ir susirinkdavo daugiausiai, todėl tekdavo klastoti dokumentus ir kiek didesnius skaičius parašyti prie tų, į kuriuos nedaug kas ėjo. Bet ir tarp jų pasitaikydavo neblogų. Salės lūždavo per tuos filmuos, kuriuose būdavo muštynių scenų arba kokią apnuogintą koją parodydavo.

Pamenu, kad rodėme „King Kongą“, ji vežiojome po kaimus. Juostų ritiniuose – po 20 ar 10 minučių filmo, tai vieną ritinį parodžius, budintis vairuotojas veždavo jį į kaimą už 10 kilometrų, tada tame kaime taip pat rodydavo ir taip vežiodavom iki ryto. Bet visi užsidirbdavo, salės būdavo pilnos.

– O indiškus filmus taip pat rodėte?

– Taip, „Džiunglių karalius“, „Kerštas ir įstatymas“... Visi indiški filmai turėjo savo auditoriją. Jaunuoliai eidavo dėl muštynių, moteriškės – dėl meilės, nors beveik visus erzino, kad visuose juose dainuodavo. Bet jie ir atnešdavo visą tuometinį pelną. Kiekvienas kino teatras turėjo veiklos planą, kurį turėjo įvykdyti ir pateikti ataskaitą. Jeigu neįvykdai plano – negauni premijos.

– Ar tuo metu būdavo eilių prie kino teatrų?

– Būdavo. Dar ir pats būdamas jaunuolis esu stovėjęs eilėse. Rodė tokį amerikietišką filmą „Bedugnė“. Atstovėjom visą eilę, stumdėmės fojė, o mums pasakė, kad bilietų nėra. Iš anksto niekas jų nepardavinėjo, galėjai nusipirkti tik tą pačią dieną.

Simo Lin nuotr/Kino teatras „Draugystė“ Mažeikiuose
Simo Lin nuotr/Kino teatras „Draugystė“ Mažeikiuose

– O iš kur apie pačius filmus sužinodavote?

– Iš skelbimų. Būdavo dailininkas, kuris gavęs repertuarą piešdavo plakatus, arba juos kopijuodavo.

– Papasakokite apie pačiuose Mažeikiuose veikusius kino teatrus, abiejuose vėliau ir dirbote?

– Tuo metu, kai atvažiavau dirbti į Mažeikius, čia veikė du kino teatrai. „Eglė“ – naujas, modernus dviejų salių kino teatras. O „Durbė“ jau merdėjo. Anksčiau, sovietmečiu jis buvo „Draugystė“, o Sąjūdžio metais pervadintas į „Durbę“. Jį bandė atgaivinti viena šeima: patys rinkosi filmus, patys rodė, man ten teko dirbti labai mažai, tiesiog kaip už technikos saugumą atsakingas asmuo ateidavau ir susirinkdavau parašus. Vėliau viskas pradėjo byrėti, prasidėjo perversmai, o ir pagrindinis žmonių srautas eidavo į „Eglę“. Pavyzdžiui, jei „Draugystė“ anksčiau gaudavo kokį nors filmą, žmonės vis tiek laukdavo, kol po savaitės jį pradės rodyti „Eglėje“, nes čia buvo erdvu, dirbo kavinė.

Po kurio laiko „Draugystės“ kino teatras buvo privatizuotas, bet pagal sutartį su savivalybe dar privalėjo rodyti kiną. Vienas kitas žmogus ateidavo, bet vėliau kino salę padalijo į du aukštus ir pavertė prekyviete. Kaip matote, šiandien čia baldų parduotuvė.

– O koks „Eglės“ likimas? Dabar vietoje jos stovi parduotuvė „Iki“?

– Taip, dabar ten parduotuvė. Nepriklausomybės pradžioje kino direkcija išsikraustė į „Eglę“. Dar kokius metus ten dirbau paprastu inžinieriumi, paskui ūkvedžiu, o paskui mane atleido. „Eglė“ taip pat buvo privatizuota. Sunkiai ir ilgai buvo ieškoma naujų savininkų, kol pastatą pardavė už juokingą kainą. Nors pardavus kino filmai dar kurį laiką turėjo būti rodomi, bet niekam tai jau neberūpėjo, niekas ten nėjo, nes veikė kitas, privatus kino teatras. Atrodo, kad apie 2000-uosius atėjo „Eglės“ pabaiga.

– Paminėjote dar vieną – privatų kino teatrą, papasakokite apie jį plačiau.

– Savo kino mechaniko karjerą jame ir baigiau. 1998 m. išėjau dirbti į Mažeikių kultūros centre įrengtą kino salę. Nors iš pradžių ji neatitiko jokių kino teatro reikalavimų, joje truputį paaukštino nuolydį, padarė labai platų, bet siaurą ekraną, prie sovietinės aparatūros bandė pajungti „dolby surround“ garso sistemą ir pasisekė, nors nebuvo idealu. Ten tilpo pusantro šimto žiūrovų, bet 2004 m. salė buvo uždaryta. Pamenu, kad ir bilietai nebuvo pigūs, kainavo 8 litus. Provincijoje tai buvo labai brangu, bet 50 proc. visų pajamų reikėjo atiduoti kino platintojams.

Simo Lin nuotr/Kino teatras „Draugystė“ Mažeikiuose
Simo Lin nuotr/Kino teatras „Draugystė“ Mažeikiuose

– Ar tiek laiko dirbus kino teatre pačiam dar norisi kino teatre žiūrėti filmus?

– Dabar kartais nuvažiuojam į Šiaulius, nes ten gyvena dukros. Bet labiau už filmus mane domina techniniai dalykai, garsas. Pamenu, kad kai buvau pradinukas, eidavau į „Draugystę“. Tiesa, buvo dar vienas kino teatras, įrengtas Mažeikių mikrorajono penkiaaukščio namo rūsyje.

– Rūsyje?

– Taip, eidavau ten iki kokios šeštos klasės, nes gyvenome Naujamiestyje, penktame aukšte, tai buvo visai šalia, tiesiog nusileisdavome į rūsį. Jei būdavo didesnė proga, tada su tėvais eidavome į „Draugystę“. Tuo metu, Mažeikiai kilo kaip ant mielių, galbūt kokia nors statybos įmonė buvo užsakiusi tokį projektą, todėl ir tas kino teatras buvo pavadintas „Statyba“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/