Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 17d. 15:05

Kino teatras regione. Kino mechanikas Virgilijus Kojala pasakoja apie kiną Ukmergėje ir kaip Kambodžoje rodė filmus

Virgilijus Kojala Interviu
Simo Lin nuotr. / Virgilijus Kojala

Virgilijus Kojala dar ir šiandien Ukmergės kultūros centre rodo kino filmus. Kaip pats sako: „Ukmergėje esu vienintelis tikras tų laikų kino mechanikas, kuriam dar teko netgi su angliniais kino projektoriais dirbti“. Su Virgilijumi kalbamės apie kino mechaniko specialybę, darbo užkulisius ir net tris sovietmečiu Ukmergėje veikusius kino teatrus: „Tėvynė“, „Draugystė“ ir bažnyčioje veikusį „Raketa“.

– Virgilijau, dirbote kino teatro „Draugystė kino mechaniku, kaip patekote į kino lauką ir įgijote kino mechaniko profesiją?

– Į kiną patekau visai atsitiktinai – niekada negalvojau, kad su kinu turėsiu reikalų. Baigiau vidurinę mokyklą ir norėjau stoti į radiotechnikos mokyklą, bet ten reikėjo siuntimo, kurio aš negavau. Tada Kaune susiradau vakarinę mokyklą... Tačiau čia mokydamasis bet kada galėjau sulaukti šaukimo į armiją. Pradėjau galvoti, kaip man pabaigti mokslus. Taip ir sumąsčiau nueiti į kino direkciją. Paprašiau siuntimo, gavau bendrabutį, stipendiją ir dienomis mokiausi kino profesijos, o vakarais eidavau į radiotechnikos mokyklą. Taip per vienerius metus pabaigiau abi specialybes.

– Taigi mokėtės kino profesijos ir įgijote kino mechaniko specialybę?

– Taip, tada gavau antrą kategoriją, o kai baigiau, grįžau į Ukmergę. Mano pirmoji darbovietė – kino teatras „Tėvynė“ – dar tarpukariu statyta, dabar jau uždaryta. Tame kino teatre aš dirbau apie metus, iki armijos. Tarnaudamas armijoje, taip pat dirbau kino mechaniku. Patekau į naują dalinį, kuriame buvo nauji kultūros namai maždaug tokio dydžio kaip Ukmergės kultūros centras. Jau antrą dieną armijoje rodžiau filmą.

– O kokius filmus rodėte armijoje?

– Tarnavau 30 kilometrų už Chabarovsko, Rusijoje. Viską, ką rodydavo vietos kino teatrai, rodydavome ir armijoje. 500–600 vietų kino salėje buvo įrengti nauji projektoriai. Pamenu, tik atvykus jau kitą vakarą pradėjau ten dirbti. Armijos kino klube beveik ir praleidau visus metus. Maždaug po metų, apie 1987–1988 m., su armija išvykau į Kambodžą, kuri tuo metu vadinosi Kampučija, ten taip pat dirbau kino mechaniku.

Filmą parodai – kaip pečkurys, visos rankos juodos!

– Kaip įdomu! O kokius filmus ten rodydavote?

– Kambodžoje gaudavome apie 20 filmų, daugiausia rusiškų. Juos vakarais rodydavome visiems: ir kariams, ir vietiniams, jų visada daug susirinkdavo.

– Papasakokite, kada pradėjote dirbti kino teatre „Draugystė Ukmergėje?

– Kai baigiau tarnauti, 1988 m. sugrįžau atgal į Ukmergę. Čia mane paskyrė į kino teatrą „Draugystė“. Taip ir dirbau iki 1990 m. rekonstrukcijos. Tuo pačiu metu Kaune lankiau kino mechaniko kursus, kur įgijau pirmą (aukščiausią) kino mechaniko kategoriją. Iš tiesų, dabar Ukmergėje esu vienintelis tikras tų laikų mechanikas, kuriam dar teko netgi su angliniais kino projektoriais darbuotis. Vietoje lempos stovėjo tokie angliniai strypai, kaip elektrodai. Teko su tais aparatais rodyti kiną. Filmą parodai – kaip pečkurys, visos rankos juodos!

 Simo Lin nuotr./Kino teatras „Draugystė“ Ukmergėje
Simo Lin nuotr./Kino teatras „Draugystė“ Ukmergėje

– Kaip jūs apskritai prisimenate savo darbą: dienotvarkę, žmones, kurie lankydavosi kino teatre? Ar vyko bendradarbiavimas tarp kino teatrų Ukmergėje?

– Kino seansai vykdavo kasdien, o savaitgaliais prisidėdavo dar ir skirti vaikams. Kino teatro auditorija taip pat buvo didelė, žmonių – pilnos salės, ypač jeigu rodydavome indų filmą, kokį „Žandarą“ su Louis de Funès’u ar „King Kongą“. Tokie filmai labai daug žmonių sutraukdavo.

Pamenu, kaip rodėm „King Kongą“ Ukmergės kino teatruose, tai vadinama estafete. Tuo metu mieste veikė trys kino teatrai: „Draugystė“ – didžiausias, pagrindinis kino teatras, „Tėvynė“ – tarpukarinis kino teatras ir Pašilės bažnyčioje įkurta „Raketa“. Kadangi labai daug žmonių norėdavo pažiūrėti populiariausius filmus, o vienam miestui būdavo skiriama viena juosta ir dažniausiai seansai vykdavo beveik tuo pačiu metu, būdavo taip: vienas kino teatras pradėdavo filmą pusvalandžiu anksčiau, sakykim, 19 valandą, kitas – 19.30 val., o trečiasis – 20 val.

Pirmasis kino teatras, pradėjęs rodyti filmą, parodo pirmas filmo dalis. Paskui su tomis parodytomis dalimis važiuojama į antrą. Iš pirmo kino teatro atveža reikiamas dalis, o tos, kurios parodytos, vežamos į trečią kino teatrą. Taip kino juostos keliaudavo estafetės principu.

Žmonės netgi per Naujuosius metus eidavo žiūrėti filmų. Nebuvo metų, kai paskutinę gruodžio dieną nereikėtų rodyti kino.

– O ar pasitaikydavo kokių nors nesklandumų rodant filmus: nutrūksta juosta, dingsta garsas?

– Filmus gaudavom pagal kategorijas, jos ir atspindėdavo kino juostos būklę. Pirma kategorija aukščiausia. Tai – dažniausiai visiškai naujas filmas, antra – šiek tiek padėvėta juosta, o trečia – jau pabraižyta, daug suklijavimų turinti juosta. Rodant filmus visko pasitaikydavo, kartais nutrūkdavo juosta ir žiūrovai salėje pradėdavo švilpti.

Apie tai būtų galima sukurti filmą.

– Ar tiesa, kad kino teatre „Draugystė buvo kilęs gaisras? Gal galite pasidalyti prisiminimais, kas tuo metu nutiko?

– Apie tai būtų galima sukurti filmą. Prisimenu, kad tą vakarą rodėme filmą „Vengriška rapsodija: „Queen“ Budapešte“, tai buvo 1988–1989 m. Kino teatrą apšildydavo garinė katilinė, kūrenama dyzeliniu kuru. Ji veikė po aparatine, po kino sale. Tąkart siurblys pripumpavo kuro, o pats katilas buvo užgesęs, bet įkaitęs, taip ir sprogo, užsidegė.

Filmui įpusėjus, pasklido kažkoks kvapas. Bet mes buvome pripratę, nes žinojome, kad apačioje yra katilinė, kurioje nuolat tvyroro specifinis kvapas. Todėl nelabai kreipėme dėmesį. Tik šiek tiek vėliau pastebėjau, kad gan ryškus spindulys eina nuo kino aparato. Kažkas ne taip, pamaniau. Jeigu ryškus spindulys, vadinasi, yra dūmų. Nubėgom pasižiūrėti į katilinę, nes ir kvapas pradėjo intensyvėti.

Įeinu, o ji – paskendusi baltuose dūmuose, kažkas kažkur ūžia, šnypščia. Pradėjome gesinti, o kino juosta sukasi, salėje žmonės sėdi...

Įsivaizduokit tokią sceną: vyksta koncertas Budapešte, „Queen“ koncertuoja, pas juos ant scenos pilna baltų dūmų, o pas mus salėje – irgi!

Atbėgęs į aparatinę keičiu filmo dalį, kvėpuoti nelabai kuo yra, su dujokauke dedu filmą ir negaliu patikėti šia situacija. Filmą šiaip ne taip parodėm ir viskas gerai baigėsi, bet po jo vyksiantį seansą atšaukėm, nes reikėjo patalpas išvėdinti, viską sutvarkyti.

VIDEO: Queen - Hungarian Rhapsody - Live In Budapest - OfficialTrailer

– Virgilijau, papasakokite apie 1992-uosius, kai vyko kino teatro „Draugystė uždarymas. Kokios buvo jūsų nuotaikos?

– Vienoje Ukmergės mokykloje veikė filmoteka, teikdavusi mokomuosius 16 mm filmus kitoms Ukmergės mokykloms. Kai uždarė kino teatrą, trise iš keturių kino mechanikų perėjome ten dirbti. Žinoma, atitolom nuo tikrojo kino, norėjom ir toliau tęsti tą darbą. 2008 m. mane pakvietė į kultūros centrą rodyti kino, taip ten ir dirbu iki šiol.

Iš tiesų „Draugystės“ labai gaila, šiame kino teatre buvo labai jauki salė, molio lipdiniai, žibintai. Atrestauravus „Draugystę“ ir įrengus 3D kino aparatūrą, būtų buvęs nuostabus kino teatras. Pamenu, mums buvo pasakyta, kad užsidarome tik trims mėnesiams dėl kapitalinio remonto. Bet, deja, tie trys mėnesiai peraugo į metus, tada antrus.

 Simo Lin nuotr./Kino teatras „Draugystė“ Ukmergėje
Simo Lin nuotr./Kino teatras „Draugystė“ Ukmergėje

– 1990 m. vis dėlto tikTitanikas pilnas sales surinkdavo. Vaizdajuostės atėmė visą dėmesį, ar ne?

– Vaizdajuosčių piko metu – taip. Tada visi į kiną skeptiškai žiūrėjo, dauguma žiūrėdavo videkus, tai buvo madinga. O paskui galbūt pabodo visiems ir jie sugrįžo į kino teatrą. Vis dėlto didelis kino ekranas ir garsas išsilaikė. Tai juk ne tas pats, kas per televizorių žiūrėti filmus.

– Ar pats esate iš Ukmergės, gal „Draugystėje“ ir pamatėte pirmuosius filmus?

– Taip, žiūrėdavau filmus „Draugystėje“. Atsimenu, kad su bilietais būdavo problematiška. Laimei, mano draugo teta kino teatre dirbo kasininke. Buvo ilgiausios eilės. O mes būdavome patenkinti, kai pavykdavo gauti bilietų.

– O jūsų vaikystės laikais buvo susidomėjimas kinu? Ar žmonės eidavo į kino teatrus? Sakėte, kad bilietų būdavo sunku gauti, vadinasi, kinas Ukmergėje buvo lankomas ir mylimas, ar ne?

– Tikrai taip. Kaip ir minėjau, veikė trys kino teatrai ir visi būdavo pilni. O ką tais laikais daugiau daryti? Per televiziją tik dvi programas terodydavo, jokių pramogų daugiau nebuvo. Beveik kiekvienoje mokyklos salėje, kiekviename rajono kultūros centre buvo kino rodymo įranga, dėl kilnojamo kino aparatūros filmai pasiekdavo apylinkių kaimus ir miestelius.

Kaip dabar pirataujama, taip ir tada buvo piratavimas – visiems norėjosi turėti nuotraukų iš filmų.

– Dar norėčiau sužinoti apie kiną kaip hobį – vieni pasakoja, kad filmų plakatus išsikabindavo kambariuose, rinkdavo nuotraukas, o jūsų atveju, ar filmas peržengdavo kino teatro sales?

– Taip, peržengdavo, draugai prašydavo kino plakatų. Kino teatruose dažniausiai dirbdavo dailininkas, kuris piešdavo filmų afišas, o mes vežiodavom ir kabindavom mieste. Taip pat kartais nelegaliai kirpdavome kadrus iš kino juostų, kadangi iš jo galima padaryti nuotrauką. Pavyzdžiui, iš „Queen“ Budapešte“, taip pat iš filmo apie grupę ABBA. Kaip dabar pirataujama, taip ir tada buvo piratavimas – visiems norėjosi turėti nuotraukų iš filmų.

– O dabar kaip dažnai lankotės kino teatruose? Ar važiuojat į kitus miestus pažiūrėti filmų?

– Į kitus miestus filmų žiūrėti nevažiuoju. Bet pas mus pasižiūrėti filmų atvyksta žmonės iš kitų miestų. Nuo tada, kai kultūros centre įsirengėme skaitmeninę 3D aparatūrą, pas mus žiūrovai atvažiuoja iš Anykščių, Molėtų, Kėdainių ir Vilniaus. Klausėme vilniečių, kodėl jie važiuoja filmų žiūrėti į Ukmergę? Visi jie atsakė, kad pas mus labai gerai, atsisėdi ir ramiai pasižiūri filmą. Iki Ukmergės juk tik pusvalandis kelio automobiliu!

Šis interviu yra medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ atliekamo kino kultūros tyrimo Lietuvos regionuose dalis. Šiuo tyrimu siekiama suskaičiuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus Vilnių ir Kauną) esančius senuosius kino teatrus ir atkreipti dėmesį į mąžtantį jų skaičių, būklę, taip pat aktualizuoti kultūrinį ir architektūrinį jų paveldą, prikelti jų gyvavimo istorijas. Jei ir jūs turite istorijų ar senų kino teatrų atributų, pasidalykite jais su „Meno aviliu“ ir prisidėkite prie atliekamo tyrimo. Simo Lin fotopasakojimo apie senuosius regionų kino teatrus ieškokite kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius) lange įrengtoje instaliacijoje „Projektorinė. Kino teatras regione“, arba „Meno avilio“ internetiniame puslapyje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/