Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 27d. 10:01

Kino vertimo premijos laureatas Laimonas Vaičius: „Žmonės ateina pažiūrėti filmo, o ne paskaityti vertimo“

Laimonas Vaičius Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Laimonas Vaičius

Jau keturiolika metų kino filmus verčiantis Laimonas Vaičius šįmet buvo įvertintas kino vertimo premija už filme „Juodaodis iš Kukluksklano“ atspindėtą veikėjų individualumą, išmoningą žongliravimą nenormine leksika ir meistrišką įvairių kalbos registrų suderinimą. L.Vaičius verčia ne tik iš anglų, bet ir iš lietuvių į anglų. Jis taip pat subtitravo Marijos Kavtaradzės filmą „Išgyventi vasarą“, rodytą Toronto kino festivalyje.

Vaikystėje iš esperanto kalbos bandęs versti komiksus L.Vaičius interviu metu pasakojo apie hipsterišką savo profesiją ir filmą „Juodaodis iš Kukluksklano“.

Ar jūs užsiimate tik filmų vertimais?

– Kalbant apie filmus verčiu ir subtitruoju. Į pastarąją veiklą įeina laiko kodų kūrimas, kada kiekvienas subtitras turi atsirasti ir pradingti ekrane, ir redagavimas, kad būtų išlaikytas tam tikras skaitymo greitis. Egzistuoja ir „gyvas“ titravimas seansų metu, tačiau dabar tai vyksta rečiau. Jeigu festivaliuose esate matę žmogų su kompiuteriu, sėdintį salės priekyje ir kažką darantį, vadinasi, ten gali būti vertėjas (juokiasi).

Šįmet „Kino pavasaryje“ buvau subtitrų koordinatorius, todėl lyginant su praėjusiu sezonu išverčiau mažokai filmų. Į koordinavimo darbą įeina subtitrų failo originalo kalba parengimas, kurį duodame vertėjui. Kartais gauname viską paruošta iš platintojų, kartais tenka šį tą įterpti, o kartais tekstas atkeliauja išrašytas pastraipomis ir reikia išskirstyti į subtitrus, sukurti laiko kodus. Vėliau tuos titrus festivalio metu įkeliame į programą ir jie eina automatiškai, užtenka tik paleisti ir nebereikia spausdinti ranka. Subtitrai kine yra milisekundžių žaidimas, o žmogus tiesiog nespėja taip tiksliai sureaguoti, todėl šio proceso automatizavimas žymiai pagerino kokybę. Viskas vyksta tiksliau ir beveik nebeliko vietos klaidoms.

Kaip ir kada susidomėjote vertimu?

– Pirmasis prisilietimas buvo pačioje vaikystėje, nes tėtis, išplaukęs į jūrą, išmoko esperanto. Įsitraukęs į esperantininkų veiklą, jis parvežė šia kalba parašytą komiksą. Tada davė žodynėlį ir pasiūlė išversti. Be abejo, nebaigiau ir net nelabai supratau, ką darau, bet turbūt tai pasėjo kažkokį grūdą (juokiasi).

Studijuojant teko išklausyti vertimo teorijos įvadą, pajutau, kad įdomu, traukia ir visai neblogai sekasi, o filmai visada kvirbėjo. Galvojau, kad būtų smagu pabandyti. Vėliau viskas išėjo atsitiktinai – trumpametražių filmų festivalis „Tinklai“ ieškojo vertėjo, aš pabandžiau – patiko. Ir jiems, ir man. Lietuvoje kino bendruomenė nedidelė, visi vieni kitus pažįsta. Jeigu žmonės patenkinti tavo darbu, parekomenduoja ir kitiems. Taip ir įsisukau, todėl verčiu filmus jau keturiolika metų.

Nors iš tiesų filmų pasižiūriu ne tiek ir daug, nes tenka tuos pačius peržiūrinėt po keletą sykių.

– Kaip žmonės reaguoja, kai sužino, kad verčiate filmus?

– Žmonės suklūsta ar net nustemba, sako vau, ima klausinėti apie darbo ypatumus. Gan dažna replika: „Tai jau turbūt visus filmus pamatai.“ Nors iš tiesų filmų pasižiūriu ne tiek ir daug, nes tenka tuos pačius peržiūrinėt po keletą sykių.

– Nepyksta, kad esate „spoileris“?

– Oj, ne. Negadinu malonumo, dažniausiai tik rekomenduoju (juokiasi).

– Verčiate tik aukštos kokybės filmus ar tenka dirbti ir su komerciniais?

– Vien iš aukštos kokybės filmų neįmanoma išgyventi. Iš tiesų, nelabai ir renkuosi, stengiuosi darbų neatsisakyti. Vienaip ar kitaip viskas yra įdomu.

– O kuo skiriasi filmų vertimas nuo prozos ar poezijos?

– Skirtumai labai reikšmingi. Visų pirma, bet kokio teksto vertimas yra tekstas, kine subtitrai arba įgarsinimas. Vertimas neatskiriamas nuo vaizdo, jis negali būti skaitomas ar vertinamas kaip savarankiškas kūrinys. Todėl svarbu atsižvelgti į intonacijas ir ritmiką. Būna, kad originalo kalboje koks nors vienskiemenis žodis verčiamas į ilgesnį ar net frazę. Gal tada verta paieškoti kitų, organiškiau derančių variantų? Tai nėra viso labo vertimas iš vienos kalbos į kitą, tai sakytinės kalbos performulavimas į rašytinę.

Subtitrai turi būti nematomi – žmonės ateina pažiūrėti filmo, o ne skaityti tavo vertimo. Todėl kartais reikia valdyti savo ego.

Ar sudėtingiau versti literatūrą? Nežinau, viena vertus, popieriaus lapas – beribis ir tik nuo vertėjo talento priklauso, kaip pasiseks susitvarkyti su iššūkiais, ar tai būtų begaliniai sakiniai, ar virtuoziški žongliravimai kalba. Kine erdvė ribota, subtitrus sudaro viena-dvi eilutės, kurios negali viršyti keturiasdešimties ženklų ir trukti ilgiau nei šešios sekundės. Todėl kartais nuostoliai neišvengiami, reikia tik stengtis juos sumažinti. Be to, ir tekstas turi būti aiškus, nes ko nors nesupratęs žiūrovas negali sakinio perskaityti iš naujo. Apskritai subtitrai turi būti nematomi – žmonės ateina pažiūrėti filmo, o ne skaityti tavo vertimo. Todėl kartais reikia valdyti savo ego (juokiasi). Taigi, iššūkių netrūksta, o kur jų daugiau – sunku pasakyti. Bet „Kino pavasaryje“ yra vertėjų, atėjusių iš literatūros pasaulio, ir aš žaviuosi jų darbu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laimonas Vaičius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laimonas Vaičius

– Premiją gavote už filmo „Juodaodis iš Kukluksklano“ vertimą. Viena pagrindinių filmo idėjų, kovojančių prieš rasizmą, išreikšta pagrindinio veikėjo žaidimu kalba. Kaip pavyko išreikšti šį aspektą? Gal atsimenate pavyzdžių?

– Su dialektais reikia elgtis atsargiai. Užrašyti jie atrodo keistai ir sukelia norą grįžti ir perskaityti sakinį kitokia intonacija, o tokios galimybės kine nėra. Be to, lietuvių kalboje nieko panašaus į juodaodžių slengą neturime, o versti kokia panevėžiškių tarme būtų absurdas. Tokiais atvejais įterpdamas keistesnį žodelį siekiu sukurti nenorminės kalbos įspūdį. Likusį darbą palieku aktorių vaidybai ir intonacijoms.

O šiaip didelį įspūdį paliko pabaiga, kada lengvas ir žaismingas vaidybinis filmas pavirsta šių laikų dokumentika, rodančia, kokia vis dar gaji ir rimta yra rasizmo problema.

Įdomiausia tai, kad filmo originale nepastebėjau jokių didelių skirtumų tarp juodaodžio, policininkų, Kuklukslano vado kalbos. Kalbėdamas telefonu pagrindinis veikėjas skambėjo tiesiog mandagiau, o dialogai su kitais juodaodžiais skyrėsi tik keliomis frazėmis. Gal tokia buvo ir režisieriaus mintis – žmonių kitoniškumas dažnai įsivaizduojamas daug didesnis nei yra iš tikrųjų? Atsimenu juokingą momentą, kada Kuklukslano vadas įtikinėjo galintis atskirti juodaodį vien iš kalbos. Jis aiškino, kad juodaodžiai žodyje „are“ (liet. „esi, yra“) nevalingai pratęsia garsą. Šį pratęsimą pridėjau prie taip pat skambėjusio žodžio „ar“. Manau, kad visai sėkmingai išsisukau. O šiaip didelį įspūdį paliko pabaiga, kada lengvas ir žaismingas vaidybinis filmas pavirsta šių laikų dokumentika, rodančia, kokia vis dar gaji ir rimta yra rasizmo problema.

– Jūs turbūt išvertėte ne vieną filmą „Kino Pavasaryje“.

– Tikrai ne. Dar buvo Felixo van Groeningeno „Gražus sūnus“. Šį režisierių apskritai mėgstu, išverčiau beveik visus jo filmus. Jo kūryba įdomi ir ji nenusibosta. Galiu tai sakyti, nes verčiant kiekvieną filmą tenka peržiūrėti daug kartų. Šio režisieriaus filmai dažnai apie gyvenimo džiaugsmo, dažnai sugriaunančio ir patį gyvenimą, paieškas. F. van Groeningenui labai sekasi tą parodyti.

Beje, gerus filmus yra lengviau versti, negu prastus. Pavyzdžiui, Ingmaro Bergmano filmuose, rodos, nėra nereikalingo žodžio ir emocinis užtaisas visada stiprus. Vertimas tada – vienas malonumas, tereikia žodžius sudėlioti lietuviškai. Arba Woody Allenas – man jo filmus įdomiau versti, negu žiūrėti, nes įsigilinus į tekstą atsiskleidžia tiek humoro, kiek ne visada spėji „pagauti“ tiesiog žiūrėdamas.

Arba Woody Allenas – man jo filmus įdomiau versti, negu žiūrėti, nes įsigilinus į tekstą atsiskleidžia tiek humoro, kiek ne visada spėji „pagauti“ tiesiog žiūrėdamas.

– Sugrįžkime prie filmo „Juodaodis iš Kukluksklano“. Be abejonės, šis filmas atskleidžia sudėtingą šiandienos problemą – rasizmą. Ar ruošiant vertimą, reikėjo pasidomėti ir platesniu kontekstu?

– Taip, man atrodo, kad šiame filme yra daugybė nuorodų į skirtingus dalykus. Tai yra 8-ojo dešimtmečio Amerika ir juodaodžių kultūra, kuri daugumai lietuvių nei girdėta, nei matyta. Dialoguose gausu kultūrinių aliuzijų iš serialų, filmų, yra ir nežinomų frazeologizmų, kad ir „Mississippi wind chime“ – pakaruokliai ant medžio.

Toks groteskiškas pavadinimas byloja ir apie požiūrį į juodaodžius, ir apie pietinėse valstijose vykusių žudynių mastus. Jaučiau, kad perskaitome tik nedidelę filmo dalį. Pokalbiai apie ikonas, aktorius – mums tėra vardai, bet už jų slypi mums nepažįstamas kontekstas. Nepaisant to, kad šis filmas labai eklektiškas, džiaugiausi, kad Lietuvoje sulaukė daug dėmesio. O prieš 10 metų buvo skundžiamasi, kad susidomėjimas filmais apie juodaodžius buvo nedidelis.

– Ar jūs pats sugalvojote pavadinimo vertimą?

Pavadinimą galvojo visa festivalio komanda ir nepamenu, kas autorius. Žinoma, buvo ir kitų variantų, pavyzdžiui, „Juodasis Kukluksklano narys“, tačiau reikėjo skambaus ir paprasto pavadinimo. Angliškai „BlacKkKlansman“ skamba sudėtingai, o trijose „k“ slypi kodas, reiškiantis Kukluksklano sutrumpinimą. Pavadinimų vertimai apskritai yra keblus reikalas. Jie turi būti skambūs, atspindėti filmo esmę, būti komerciškai patrauklūs. Kartais reikia leistis į kompromisus, kurie ne visada sėkmingi. Yra buvę atvejų, kai pavadinimui tenka skirti kone pusę tiek, kiek vertimui.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laimonas Vaičius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laimonas Vaičius

– Kokius kertinius filmus esate išvertęs į lietuvių kalbą, o kokius iš lietuvių į anglų?

– Prieš kokius trejetą metų verčiau Federico Fellinio „Amarkordą“. Tai nuostabus filmas, kurį turi pamatyti kiekvienas. Džiaugiuosi, kad teko versti Davido Lyncho, Jimo Jarmusho, Johno Cassaveteso retrospektyvas, tą patį „Juodaodį iš Kukluksklano“. O prieš dešimt metų, kai Vilnius buvo kultūros sostinė, vyko projektas „52 savaitės. Kino maratonas“. Jame rodė didžiausią įtaką kino istorijai padariusių filmų programą, sudarytą Jono Meko ir keleto žymių amerikiečių kino kritikų.

Kiekvienas festivalio filmas buvo dovana. Beje, rodytas ir klaikus rasistinis filmas, bet nepaprastai svarbus kino istorijai, minėtas ir „Juodaodyje iš Kukluksklano“, „Tautos gimimas“. O iš lietuviškų, džiaugiuosi į anglų kalbą išvertęs Marijos Kavtaradzės filmą „Išgyventi vasarą“. Jis buvo parodytas Toronto kino festivalyje, tad subtitrų ten tikrai reikėjo.

– Kuo įdomu buvo versti šį filmą?

– Marija bei jos sesuo Teklė – labai talentingos scenaristės, rašančios ypač natūralius dialogus. Lietuvių kine tai retas atvejis. Jų personažai labai gyvi, tipažai lengvai atpažįstami, tada ir verčiasi tarsi savaime, lengvai ir maloniai. „Išgyventi vasarą“ žavi tuo, kad jame puikiai dera realizmas su fantazijos priemaišomis. Bet čia nedetalizuosiu, gal ne visi dar matė filmą, todėl tik paraginsiu nedelsti ir pažiūrėti.

Stengiuosi sėstis į galinę eilę, pamatyti filmą iš kitos perspektyvos.

– O kaip pasikeitė jūsų filmų žiūrėjimo įpročiai po keturiolikos metų vertimo?

– Stengiuosi sėstis į galinę eilę, pamatyti filmą iš kitos perspektyvos. Tai taip pat padeda užmiršti, kad atėjau ne dirbti, o pasimėgauti filmu. Žinoma, skaitau ir subtitrus, nes iš kažko reikia mokytis. Lietuvoje esame linkę įgarsinti, neturime subtitrų tradicijos.

Kas geriau – subtitrai ar įgarsinimas?

– Subtitrai vienareikšmiškai. Žiūrint dubliuotą filmą atrodo, kad tarp manęs ir meno kūrinio atsiranda siena. Pro ją labai sunku prasibrauti, o geri subtitrai nekliudo, netgi palieka įspūdį, kad filmą žiūrėjau lietuviškai. Tą sunku padaryti, bet retkarčiais pavyksta. Esu patyręs jausmą, kad po filmo tik vėliau suvokiu, kad kalbama buvo ne lietuviškai. Svarbu, kad titrai žiūrėtųsi organiškai. Dažniausiai mane erzina per didelis susitelkimas į tekstą, bandymas padaryti gražų lietuvišką tekstą ir nežiūrėjimas, kiek tai dera su pačiu filmu. Taip pat ir nenatūralumas, pažodiškumas.

– Apdovanojimą gavote už „atspindėtą veikėjų individualumą, išmoningą žongliravimą nenormine leksika ir meistrišką įvairių kalbos registrų suderinimą“. Kaip jums tai pavyko?

– Mane tikrai nustebino šis aprašymas. Kažkaip pavyko, ir tiek. Tikrai tokių uždavinių niekada sau nekeliu. Man visada svarbiau, kad veiktų dialogai šioje scenoje, sakinyje. Man rūpi įpūsti gyvybę į žodžius. Turbūt šį kartą pavyko – kažkas pastebėjo ir pagyrė (juokiasi). Kartais atrodo, kad vertimų nelabai reikia, nes dauguma žmonių jau moka angliškai, bet tai netiesa. Yra ir tokių atvejų, kada net mokančiam angliškai subtitrai padeda atsipalaiduoti, įsitraukti į siužetą giliau. Taigi, viena mano veiklos motyvacijų yra suteikti galimybę platesnei auditorijai išgirsti istoriją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas