Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 7d. 19:45

Kodėl „Parazitas“ buvo vertas „Oskaro“?

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo Parazitas 15min recenzija
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Parazitas“

Lietuvą Bong Joon-ho „Parazitas“ pasiekė gerokai pavėlavęs, jau nuslūgus visoms tarptautinėms bangoms. Pirmąją sukėlė Kanų „Auksinė palmės šakelė“ – „Parazitas“ tapo pirmuoju Pietų Korėjos filmu, pelniusiu šį apdovanojimą. Antroji, gerokai didesnė, banga sekė po „Oskarų“ ceremonijos, kur filmas susišlavė keturias statulėles (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų bei tarptautinį filmą) ir įėjo į istoriją: „Parazitas“ tapo pirmąja ne anglų kalba sukurta juosta, pelniusia „Oskarą“ už geriausią filmą. Ir supykdė Donaldą Trumpą.

Vėluoti dažniausiai nėra smagu, tačiau vėluojantieji – žinoma, jei tik netapo pernelyg aukštai iškeltų lūkesčių aukomis, – turi ir privilegiją. Kai susižavėjimo bangos nuslūgsta, turint laiko distanciją galima gerokai lengviau įvertinti, kiek pelnytas buvo filmą lydėjęs šurmulys.

Ne viename interviu režisierius Bong Joon-ho yra užsiminęs, jog kuriant šį filmą jį įkvėpė dekalkomanijos technika, su kuria daugelis mūsų bent minimaliai susipažino dailės pamokose: perlenkus popieriaus lapą vienoje jo pusėje dažais sukuriamas vaizdas, kuris atspaudžiamas ant kitos lapo pusės. „Parazitas“, galima sakyti, irgi yra dekalkomanijos kūrinys, pateikiantis du atvaizdus: tuo pat metu ir panašius, ir vienas kitam atvirkščius.

Kimų šeima, kurią sudaro du tėvai, sūnus bei dukra, yra neturtinga. Jie gyvena pusrūsyje, kur lanksto (tiesa, ganėtinai atgrubnagiškai) picų dėžes ir bando pagauti kieno nors iš kaimynystėje įsikūrusių interneto ryšį. Jų butas drėgnas, tamsus ir perkrautas daiktais, nes kurio nors jų atsisakyti būtų per didelė prabanga.

Kadras iš filmo „Parazitas“
Kadras iš filmo „Parazitas“

Parkų šeima lygiai taip pat sudaryta iš keturių narių (tik šioje šeimoje dukra vyresnė už sūnų), tačiau pinigų stygiumi ji toli gražu nesiskundžia. Jų šviesus, garsaus architekto suprojektuotas modernistinių formų namas iškilęs ant kalno. Namų erdvės šviesos ir plačios, interjeras pabrėžtinai minimalistinis – toks minimalizmas yra turtingųjų privilegija.

Kimų šeima, nelyg Trojos arklys, atkeliaus į Parkų gyvenimą. Iš pradžių sūnus Ki-woo, kuris, gavęs draugo rekomendaciją ir nešinas padirbtu diplomu, taps Parkų dukters Da-hye anglų kalbos korepetitoriumi (beje, Pietų Korėjoje padirbto diplomo detalė buvo perskaityta kaip kritika buvusiam šalies teisingumo ministrui Cho Kuk, kuris atsistatydino prasidėjus tyrimui dėl to, kad galimai naudojosi savo įtaka vaikams stojant į aukštąsias mokyklas).

Netrukus naujasis korepetitorius pastebės, kad gali savo darbdaviams rekomenduoti seserį Ki-jung, pamelavęs, jog ji yra dailės mokytoja. Pastaroji atkreips dėmesį, jog jųdviejų tėtis Ki-taek galėtų tapti Parkų vairuotoju, o jis nepraleis progos įdarbinti savo žmoną Chung-sook Parkų šeimos namų tvarkytoja. Žinoma, kiekvienas Kimų narys slėps, kad pažįsta kitą – niekas negali žinoti, kad jie šeima, antraip planas žlugtų.

Kimai įsiverš į ganėtinai naivių, savo ir kitų statuso galia įtikėjusių Parkų namus, bet ne siekdami juos užgrobti, apvogti ar sąmoningai nuskriausti savininkus, o paprasčiausiai norėdami gauti darbo.

VIDEO: Parazitas | KINO PAVASARIS 2020

Žiūrint formaliai, viskas gal ir neatrodo taip jau blogai – Kimai nėra išnaudojami, jie gauna užmokestį, Parkų šeimos nariai su jais elgiasi maloniai (bent jau bendraudami akis į akį).

Tačiau socialinė atskirtis, skirianti abi šeimas, yra tokia milžiniška, kad joks Kimų nudirbtų valandų skaičius nė per plauką nepriartins jų prie Parkų šeimos komforto ir saugumo. Net pabandžius peržengti šias niekur neišrašytas, bet akivaizdžiai egzistuojančias klasines ribas, teks greitai sugrįžti atgalios: Kimų sūnus Ki-woo susižavi Parkų dukra Da-hye, kurią greitai pradeda mokyti visai ne anglų kalbos, o bučiavimosi subtilybių. Ir nors iš jos pačios Ki-woo nesulaukia užuominų apie savo socialinį statusą (net ir apsimesdamas ne tuo, kuo yra, jis nestovi ant to paties visuomenės laiptelio kaip Da-hye), žvelgdamas į Parkų namuose vykstantį vakarėlį Ki-woo negali neklausti: ar aš čia tinku, ar kada nors tiksiu?

Bong Joon-ho savo filme siūlo pažvelgti į visuomenę, kurioje bet koks veiksmas – geras jis ar blogas – neišvengiamai atsimuša į socialinės hierarchijos sieną, tačiau tai, kas yra sąlyga, čia, laimei, netampa pateisinančia aplinkybe.

Norėdami gauti darbus, Kimai iš šių pozicijų turi išvilioti ankstesnius darbuotojus – maustydami Parkus, ant ledo palikdami taip pat sunkiai besiverčiančius žmones, jie drauge praranda teisę gauti nesudrumstą žiūrovo empatiją. Dar daugiau sudėtingų moralinių klausimų kyla tada, kai antroje filmo dalyje Kimai vėl turi susidurti su konkurencija ir imasi visų priemonių, kad išsaugotų savo pozicijas.

Todėl galiausiai neįmanoma neprieiti klausimo, užkoduoto jau filmo pavadinime: jei tokiose aštriose ekonominės nelygybės sąlygose santykis tarp darbdavio ir darbininko neišvengiamai yra parazitiškas, bet abi pusės kenkia ir gyvena kitos sąskaita, kuri iš jų yra tikresnis, didesnis, piktesnis parazitas?..

Kadras iš filmo „Parazitas“
Kadras iš filmo „Parazitas“

Neišduodant visų dramaturginių vingių tiems, kurių filmo peržiūra dar laukia, svarbu paminėti tai, jog Bong Joon-ho siūlo ne tik meistriškus siužetinius, bet ir žanrinius twistus.

Kai Parkų šeimos tėvas Dong-ik pirmą kartą pasodina Ki-taek už vairo, jo rankoje – kavos puodelis. Jis tikrina Ki-taek gebėjimus būti jo asmeniniu vairuotoju ir negali susilaikyti nešyptelėjęs, kai pamato, jog kad ir kiek posūkių kelionės maršrute bebūtų, kava iš puodelio neišsilieja.

Panašų įspūdį kuria ir „Parazito“ peržiūra: kiekvienas posūkis toks elegantiškas, kad jo beveik nejusti – ilgainiui tiesiog supranti pradėjęs judėti nauja kryptimi.

Nuo komedijos iki socialinės dramos, nuo trilerio iki siaubo filmo – Bong Joon-Ho siūlo plačią žanrų amplitudę. Bet ne tik todėl, kad sugeba tai padaryti geriau nei, turbūt, bet kas kitas šiuolaikiniame kine (kaip, beje, ir su operatoriumi Hong Kyung-pyo sukurti žadą atimančią kameros choreografiją, kuri tampa svarbiu dramaturgijos kūrimo įrankiu). Ne, šie žanriniai viražai tampa dar viena meistriškai sukonstruota irzlaus, nuo aplinkybių priklausančio, „kažkaip prasisukti“ bandančio žmogaus gyvenimo metafora.

Kruopščiai dramaturgijoje išnagrinėta tema nejučiomis yra perkeliama ir į kūrinio struktūrą, taip dar labiau sustiprindama filmo krūvį. Paskutinį ir bene svarbiausią akcentą Bong Joon-ho uždeda finale: dar kartą apversdamas realybę ir linkteldamas Spike’o Lee „25-ai valandai“, režisierius neleidžia suabejoti – geresnio gyvenimo svajonė visada ir liks tik svajone.

Ir už šį šaltą dušą bei režisūrinę meistrystę, už atsisakymą sudėtingai temai pateikti per paprastus atsakymus ir – ne ką mažiau svarbu – už žiūrovams dovanotą žiūrėjimo malonumą, „Parazitui“, net jei turėjote kitų favoritų, neturėtų būti gaila visų keturių pelnytų „Oskarų“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:52
17:54
02:59

Esports namai

URBAN˙/