Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Komentaras rusų dokumentikos genijui: „Nesijaudink, Viktorai. Tavo filmo vis tiek niekas nežiūrės“

Viktoras Kosakovskis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Viktoras Kosakovskis
Šaltinis: 15min
0
A A

Tokiu savo kūrybos įvertinimu pasiguodė Viktoras Kosakovskis, vienas garsiausių pasaulyje dokumentinių filmų kūrėjų, su kuriuo šeštadienį kino centre „Skalvija“ galėjo susitikti visi dokumentikos mylėtojai. Režisierius dalinosi savo kūrybinės virtuvės paslaptimis, aptarė Europos kino industriją, guodėsi dokumentikos nepopuliarumu ir kruopščiai komentavo savo naujausią filmą „Tegyvuoja antipodai!“

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio suorganizuotame susitikime tvyrojo neformali atmosfera: visi susirinkusieji galėjo užduoti įvairiausius klausimus režisieriui. Vienas iš keisčiausių skambėjo šitaip: „Kokia gyvenimo prasmė?“ V. Kosakovskis nusijuokęs numojo ranka ir ištarė: „Nuobodu. Kitas klausimas.“

„Kinas nepasakoja istorijos. Jis parodo kažką, ko niekada nepamirši“

Netrukus prasidėjo trijų valandų trukmės kūrybinės dirbtuvės, kurių metu visi dokumentikos gerbėjai turėjo unikalią galimybę iš arti susipažinti su genialiu ir pasaulyje įvertintu kino kūrėju. V. Kosakovskis dalijosi savo darbo patirtimi ir pasakojo apie kūrybinio kelio pradžią, kai Leningrado dokumentinio kino studijoje dirbo režisieriaus ir operatoriaus asistentu. Deja, su operatoriumi V. Kosakovskis nerado bendros kalbos ir dėl to buvo atleistas. Jaunajam kūrėjui buvo pasiūlyta likti dirbti montuotoju. „Keista, bet tais laikais kino filmus montuodavo tik moterys,“ – stebėjosi režisierius.

Kalbai pasisukus apie tai, kas yra geras kinas, V. Kosakovskis tarė: „Geri filmai išlieka atmintyje ne dėl siužeto, o dėl nepamirštamų kadrų. Kinas nepasakoja istorijos. Jis parodo kažką, ko niekada nepamirši.“ Režisieriaus nuomonė visiškai skiriasi nuo tos, kurią mums diegia kino kritikai, teigiantys, kad kine svarbiausias dalykas – siužetas. V. Kosakovskis pasakojo, kad daugelį gerų ir įsimintinų filmų žmonės net negalėtų atpasakoti, nes jų atmintyje išlieka tik tam tikros detalės ir tam tikri konkretūs kadrai.

Režisierius pateikė savo įdomią įžvalgą apie kitus garsius kino kūrėjus: „Sujungus A. Tarkovskį ir Č. Čapliną, išeitų puikus režisierius. Čaplinas yra linksmas, juokingas, pažįsta žmones, bet nenaudoja kino kalbos. O Tarkovskis – jo priešingybė: jis naudoja kino kalbą, bet nepažįsta žmonių ir neturi humoro jausmo.“

Priekaištai prodiuseriams dėl dokumentikos atmetimo

Opesnė kūrybinėse dirbtuvėse aptarta problema buvo europinio kino industrija. Į šią sąvoką įeina filmo finansavimas, jo platinimas ir prodiuserių požiūris į dokumentinio kino kūrėjus.„Finansavimo kartais reikia laukti net metus.  Buvo laikas, kai kovojau su europine kino industrija, nes ji pagrįsta tuo, kad dokumentika niekam neįdomi ir jos niekas nežiūri,  – skundėsi V. Kosakovskis. – Yra du kertiniai akmenys, ant kurių laikosi ši sistema: vyriausybė nori paremti dokumentinį kiną, tačiau ta parama, mano nuomone, tik griauna dokumentiką. Tai reiškia, kad prodiuseriams nereikia gerų filmų, jiems neįdomu, apie ką filmas, jų tikslas – jį parduoti. Nesvarbu, ar sukursiu gerą filmą, ar blogą, jis bus „prakištas“ ir niekam bus neįdomu, apie ką jis.“

V. Kosakovskis pasakojo, kad naujausias jo filmas „Tegyvuoja Antipodai!“ buvo platinamas Vokietijoje. Distributorių požiūrį į dokumentinį kiną režisierius iliustravo spalvingu pavyzdžiu: „Atvažiavęs į vieną miestąVokietijoje, neradau nė vieno savo filmo plakato. Kai distributorių paklausiau, kur plakatai, jie atsakė: „Nesijaudink, Viktorai. Tavo filmo vis tiek niekas nežiūrės.“ Distributoriai paskiria keletą žurnalistų, kurie aprašo mano filmus, tačiau tuo filmo platinimas bei populiarinimas ir pasibaigia. Kai jų paklausiau, kodėl į šį filmą, kuris nėra nuobodus, eina tiek nedaug žmonių, man buvo atsakyta: „Viktorai, juk tai – dokumentika.“

„Dabar filmus gali kurti bet kas“

V. Kosakovskis akcentavo, kad filmų kūrimas Europoje yra labai nedėkingas jauniems ir talentingiems režisieriams. „Dokumentikoje niekada negali nusakyti konkretaus scenarijaus, nes šis nėra nuspėjamas ir jo negalima suplanuoti, – kalbėjo režisierius. – Tačiau prodiuseriai to nesupranta ir reikalauja, kad detaliai jiems nupasakočiau viso filmo idėją. O aš atsakau: „Juk sėkmingai pardavėte visus mano filmus, parduosite ir šitą. Kodėl manimi nepasitikite?“ Jeigu yra nepasitikima manimi, tai kokia tikimybė, kad pinigai filmui bus paskirti jaunam kūrėjui? Nenoriu mulkinti prodiuserių ir kurti scenarijaus, kuris niekada nesutaps su filmu, nes dokumentikoje tai neįmanoma. Deja, vis tiek tenka rašyti scenarijų, kadangi filmo biudžetas priklauso būtent nuo jo. Kai parašai klaidingą scenarijų, gauni nepakankamą finansinę paramą.“

Viena diskusijoje dalyvavusi moteris nesutiko su režisieriumi ir bandė ginčytis, kad prodiuseris ir režisierius vis dėlto gali dirbti kaip komanda. Bet V. Kosakovskis nepiktai atrėžė: „Kalbate apie rojų. Man penkiasdešimt metų ir niekada nesu sutikęs žmogaus, kuris būtų taip pat aistringai užsidegęs sukurti filmą kaip ir aš. Žmogus, galintis susukti filmą, nėra profesionalas. Dabar filmus gali kurti bet kas. Profesionalas yra tas, kuris sukuria produktą, parodo jį auditorijai, kuris gali išklausyti, kaip jo kūrinys yra niekinamas, ir kuris po viso to gali imtis antro filmo.“
„Reikia kurti tik šedevrus.“

Kalbėdamas apie filmo kūrėjo misiją, V. Kosakovskis užtikrintai teigė: „Mano pareiga yra ta, kad filmą pamatę žmonės pajaustų tai, ką norėjau, kad jie pajaustų. Jei filmo kūrėjas bus patenkintas, o žiūrovai ne – planas neišdegė. Filmų dabar yra per daug, todėl jų nereikia gaminti. Tas pats taikoma visoms meno sritims: ir muzikai, ir literatūrai – viskam. Reikia kurti tik šedevrus.“

Tačiau šedevrų kūrėjas nestokojo kritikos ir sau: „Mano filmas „Trečiadienis 1961.07.19“ yra tragedija. Visiška nesąmonė. Man jis nepatinka dėl techninių dalykų. Visiems rekomenduoju prieš kuriant filmą pasirinkti gerą kamerą. Kameras galima palyginti su pomidoru arba bananu: šiandien jie švieži, o rytoj jau bus pasenę.“

Atmosfera pakvipo profesionalumu, kai buvo pradėta šnekėti apie žmonių filmavimo atstumą. V. Kosakovskis pateikė dviejų magnetų veikimo pavyzdį: „Reikia pasirinkti tinkamą atstumą, nes filmuojant iš toli, nėra ryšio ir jungties, o jei filmuojama iš labai arti, žmogus gali pasijausti nepatogiai arba virsti aktoriumi, o tai jau nebebus dokumentika. Vienas žingsnis gali viską sugadinti.“ Ištaręs šiuos žodžius, režisierius prisiminė sceną iš filmo „Tegyvuoja Antipodai!“, kurioje matomas iš labai arti nufilmuotas liūtas. „Va, ten ir buvo ta situacija, kai buvo pasiekta kritinė riba ir žengus artyn dar bent žingsnį, šito filmo jūs turbūt nebūtumėte pamatę,“ – šmaikštavo V. Kosakovskis.

Tegyvuoja antipodai ir stebuklai

Kūrybinėse dirbtuvėse susirinkusių laukė neeilinė dovana: režisierius demonstravo savo naujausią filmą „Tegyvuoja Antipodai!“ ir kruopščiai, epizodas po epizodo, jį komentavo, nepraleisdamas ir itin egzotiškų smulkmenų. Filmas pasakoja apie diametraliai priešingas Žemės rutulio vietas – antipodus. Įsivaizduokite, kad Žemės rutulyje pragręžiate skylę ir išlendate visai priešingoje vietoje. Ką ten pamatysite?

Apie tai ir kalba šis dokumentinis kūrinys, galintis pakeisti stereotipinį požiūrį į dokumentiką. Profesionaliai nufilmuotas filmas išsiskiria kadrų spalvingumu ir meniškumu bei pateikia savitą filosofiją: priešingose Žemės rutulio vietose galima atrasti bendrumų, pasireiškiančių neįtikėtinais sutapimais, kuriuos pats režisierius vadina stebuklais. Pavyzdžiui, Argentinos kaimelyje nufilmuotas ant tilto švilpaujantis vyras turi savo antrininką idealiai jo gyvenamą vietą atitinkančioje kitoje pasaulio pusėje. Šanchajuje V. Kosakovskis nufilmavo identiškai besielgiantį vyriškį, kurio manieros ir eisena sutapo su prieš tai nufilmuoto argentiniečio. Kitas V. Kosakovskio įamžintas „stebuklas“ – staigmena Havajuose ir jų antipode Afrikoje. Pats nežinodamas kodėl, Afrikoje režisierius filmavo dramblio odą, o nuvykęs į priešingą pasaulio pusę, jis pamatė tokią pačią faktūrą turinčią sustingusią lavą.

Pristatinėdamas šį filmą, režisierius labai susijaudino vienoje iš kulminacinių jo vietų: Naujojoje Zelandijoje jam pavyko nufilmuoti į krantą atplukdyto banginio lavoną, kuris buvo palaidotas paplūdimyje. Jei šioje vietoje išgręžtume skylę ir atsidurtume kitoje planetos pusėje – Ispanijoje – pamatytume identiškai banginio apimtis ir formą atitinkantį akmenį.Tokią filmo pabaigą V. Kosakovskis žiūrovams leido peržiūrėti tyloje ir paliko salę. Po to sugrįžo ir padėkojo visiems susirinkusiems.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą